Liškiavos praeities pėdsakai

Liškiavos praeities pėdsakai

G. G. „Liškiavos praeities pėdsakai“ // Ateitis. – 1943, Nr. 167, p. 3

Liškiava yra kairiajame Nemuno krante. Ji mažutė ir skurdi, kaip ir jos apylinkių kaimai. Ji net ne miestelis, bet paprasčiausias bažnyt­kaimis, ir tik graži mūrinė kryžiaus formos bažnyčia su vienuolyno rūmais ją išskiria iš aplinkinių kai­mų. Ši vieta labai užkampi, bet ne bažnyčia ir ne vienuolyno rūmai kas vasarą sutraukdavo į Liškiavą iš viso krašto tūkstančius važiuotų ir pėsčių žmonių. Padavimais ir le­gendomis apipinti griuvėsiai, kurie labai ryškūs ir piliakalnyje ir mies­telyje, iki šiol mums neleidžia už­miršti Liškiavos vardo.

Ši vietovė labai sena. Kitoje Ne­muno pusėje yra akmens gadynės sodybos liekanų, bet ir kairiajame Nemuno krante, Liškiavoje, įvairūs radiniai liudija, jog pilis ir mieste­lis čia buvęs jau XI amž. Istori­kai tebesiginčija, spėliodami to miestelio ir pilies vardą. Narbutas mano, jog Liškiava — tai Naujapills (Novogrudek), kuris XI ir XII amž. lietuvių gyvenamąsias sritis gynė nuo slavų, o XIII amž. turėjęs lietuvius ginti nuo Rusijos ir Uk­rainos žemėse pasirodžiusių totorių. Šių spėliojimų labai svarbus moty­vas yra piliai parinkta vieta. Nar­butas mano, o jam taip pat prita­ria ir Totoraitis, kad Liškiavoje, o ne kurioje kitoje pilyje, Mindaugas vainikavęsis Lietuvos karaliumi. Kiek tikras šis paskutinis spėlioji­mas, sunku pasakyti, tik reikia pri­durti, jog miestelyje ir apylinkėse yra žymių, jog Liškiava nebuvo ei­linė pilis, o joje gyvenę kunigaikš­čiai. Netoli miestelio ganyklose yra vieta, iki šiol vadinama Žvėrinčiumi, kurioje neatmenamais laikais kunigaikščiai laikę žvėris.

Liškiavos piliakalnyje iki šiol iš­likę pilies griuvėsiai, įdomūs paslap­tingais ir giliais urvais. Šie griu­vėsiai nyksta metai iš metų, o ur­vai beveik užgriuvę, bet miestelyje ir apylinkėse yra senų žmonių, ku­rie pasakoja apie vaikystėje maty­tus piliakalnio viršuje akmeninius laiptus, kuriais nusileisdavę giliai į piliakalni, kur buvę dideli ir tam­sūs urvai. Urvai vedę toli, bet jie bijoję toliau eiti. Greta šio kalno yra. Prieklėštarės kalnelis, ant ku­rio aptinkami pirmosios bažnyčias pėdsakai, o kurio šlaite, nusileidžiančiame į Nemuną, be bažnyčios pamatų liekanų dar užtinkama įvai­rių molinių puodų šukių, žmonių kaulų ir net koklių, išmargintų įvairiais ornamentais. Tarpe dau­gybės radinių pažymėtina koklio dalis, kuriame išspaustas elnias, snukyje laikąs kardą, senos mone­tos ir keli žalvario tirpiniai. Iš šių radinių daroma išvada, kad čia bu­vusi bažnyčia, statyta XV amž., o ją sunaikinęs gaisras. Netoliese yra dar trečias kalnelis, kuriame yra labai seno kapinyno pėdsakai.

Yra pėdsakų, jog pilies kalne ga­lėjusi būti perkūno žinyčia arba au­kurai. Taip pat šalia aprašytųjų pilies griuvėsių yra pėdsakai buvu­sios kitos pilies, kuri galėjusi būti statyta XIII amž. Kiekvieni griuvėsiai, kiekvienas didesnis akmuo, kiekvieno urvo pėdsakai apipinti padavimais ir le­gendomis. Velniai ir šventieji, ra­ganiai ir laumės čia buvo matyti ar sutikti kiekviename žingsnyje.

Liškiavos istorija aiškesnė tik nuo XVI amž. Yra žinių, kad apie 16 amž. vidurį ji priklausė kunigaikš­čiams Radvilams, iš kurių ji perėjo per kelių didikų rankas, kol XVII amž. pabaigoje atiteko domininko­nams, pastačiusiems gražią mūrinę bažnyčią ir vienuolyną.

1796 m. caro valdžia konfiskavo domininkonų turtus, o bažnyčią ir vienuolyno rūmus atidavė Seinų vyskupijai. Liškiavoje buvo apgvvendintas klebonas, o vienuolynas paverstas nusikaltusių dvasiškajai vyresnybei kunigų izoliacijos vieta. Retas tų kunigų buvęs neturtingas, todėl nė griežčiausia sargyba nesutrukdydavo iš Liškiavos smuklių degtinei pakliūti į kalėjimo rūsius, ir tie keistieji nusikaltėliai plačiau­siose apylinkėse garsėjo savo links­mumu.

Vienuolyne yra išlikęs to kalėji­mo rūsys, o taip pat yra išlikusių rūsių, kuriuose galima rasti žmonių kaulų, sudžiūvusių sąnarių ir kt. radinių, liudijančių apie tuos rū­sius, kaip apie laidojimo vietas ar­ba kaip apie kalėjimus. Urvų sie­nose yra užmūrytų nišų, kuriose ilsisi vienuolių kaulai.

Plačiausios Liškiavos apylinkės yra visiškai lietuviškos. Dzūkų dai­na skamba toli per sieną, ir žmonės pasakoja, kad prieš penkiasdešimt metų ši daina skambėjo ne tik Gar­dino apylinkių kaimuose, bet ir Gar­dine. Vis dėlto lenkinimo politika miestelyje buvo labai aktinga. Ne tik domininkonai, bet ir Liškiavos klebonai buvo daugumoje lenkai, iš kurių gerai atsimenamas kažkoks vikaras Šalčius, parapijos mokyklos vedėjas, kuris buvo įtaisęs lentą su užrašu: „Nota lingva“. kurią užka­bindavo ant kaklo vaikui, iš kurio tik išgirsdavo lietuvišką žodį. Taip nubaustas vaikas galėdavo atsikra­tyti lentos, jei užgirsdavo lietuviš­kai sukalbėjusį kitą vaiką. Jei ku­ris vaikas ta lentą išnešiodavo per dieną, vakare gaudavo rykščių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *