Medvėgalio pilis

Medvėgalio pilis

Geriau laisviems mirti, negu pavergtiems gyventi!

Profesorius L. Kšivickis, tyrinėjęs Lie­tuvos piliakalnius dar anais spaudos drau­dimo laikais, savo moksliniame veikale „Žemaičių senovė“ apie Medvėgalį atsilie­pia taip:

„Žemaičių kalnas Medvėgalis yra di­džiausias piliakalnis, kokį iki šiol esu kur nors matęs. Ši tvirtuma savo didumu ir tai­syklingumu lankytojui daro didelį įspūdį. Negali užgniaužti nujautimo, kad esi atsi­dūręs plote, kur kadaise yra dangų rėmę kurios nors garsios giminės pilies kuorai. Medvėgalis yra buvęs ne tik tvirtuma, bet ir platesnio gyvenimo židinys. Kad Medvėgalio piliakalnis stovėtų kur Vokie­čiuose ar Šveicaruose, tai jį lankytų mi­nios keliauninkų ir jis būtų taip garsus, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė arba Sonehengė… O dabar apie jį mažai kas ir težino. Lietuva turėjo savus pradus, savarankiškos originalios kultūros pradus, bet, deja, jai nebuvo lemta išaugti į tvir­tą milžiną — ji buvo užslopinta jau XIV, o gal ir XIII amžiuje, nes greta jos prigijo kitokia civilizacija, iš kitokio kelmo išau­gusi ir persisunkusi krikščionybės bei feodalizmo dvasia.“

O Karaliaučiaus profesorius Engelis sako:

„Tai buvo turtinga ir prabangi kultū­ra, kurią vokiečių ordinas sugriovė, kai XIII amžiuje pradėjo nukariauti prūsus. Ir taip iš pagrindų varė atvertimą į krikščio­nybę, kad šita išsišakojusi ir nuostabiai aukšta kultūra šiandien yra be pėdsako nuaidėjusi ir žlugusi.“

Aš savo jaunystės dienomis Medvėga­lį lankiau keletą kartų. Paskutinį kartą ap­lankiau jį beveik po 60 metų, 1956 m. Nors į jo viršūnę įkopti ir nebegalėjau, bet iš tolo gėrėjausi jo pasakišku paslaptingu­mu ir didumu. Jo didybės ir paslaptybės įspūdžių pagautas, ir parašiau legendą „Medvėgalio pilis“.

Aplinkui gūdūs šilai, klampios ba­los, klampios pievos, mauruoti vandens liūnai, raistai ir vėl miškai ir miškai. Tarp tų miškų kur-ne-kur pratėgėse praskintos margės — ariamų dirvų sklypai. Prie tų sklypų pamiškėse tūno susigūžusios, prie žemės šiaudiniais stogais pritū­pusios samanotos lūšnelės. Tūno jos prie žemės pritūpusios ir, regisi, bijo, kad išlindęs iš miško kryžiuotis jų nepamatytų ar kitas kuris priešas žemaičio turtu nesusigundytų. Apie lūšneles nei tvorų, nei daržų, nei sodų, ir ne tik žmonių, bet ir gyvulių nematyti. Net šunelis, ir tas niekur nesiskardena, tik tamsioje, nykioje girioje nuolat tarškia, kalena snapais ge­niai margasparniai, kranksi juodieji varnai, vaitoja laukiniai karveliai, o šakotų ąžuolų ir eglių viršūnėse nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo kliauga, lyg ką pasakoja strazdai giesmininkai, ir įvairių paukščių paukš­tyčių balsai balseliai pripildo mišką ir susilieja į vieną, nors skambią, bet nedarnią harmoniją. Tuo tarpu pratėgėse negirdėti triūsiančių žmonių šnekos, neatsiliepia miške jų dainų aidas, o ir darbuojasi jie tarytum pa­slapčiomis, tarytum ne sau ir ne savo margėse. Tylūs ir tie, kurie gano miškuose savo gyvulėlius ir sergsti juos ir nuo plėšraus žvėries, ir nuo pikto kryžiuočio akies. Tik retkarčiais išeina jie iš miško į aikštes pasi­dairyti, į stūksančią tarp raistų ir pelkių Medvėgalio pilj paveizėti ir lau­kų oru atsikvėpti. O Medvėgalis, regisi jiems, čia pat, bet pasiek tu jį žmogus, kad gudrus: jei neprigersi giliuose grioviuose, nenugarmėsi pel­kių akivaruose, tai, prisikasęs kalno, tikrai galą gausi vilkaduobėse. Tik savieji, tik patikimieji žino į Medvėgalį per pelkes ir raistus kūlgrindžio kelią.

Medvėgalio pilies kampinio bokšto viršūnėje visuomet stirkso derva išteptas ir šiaudais aprištas aukštas stiebas. Prie jo nuolat stovi ginkluoti vyrai. Jie dieną naktį budi ir žvalgosi į tolimesnius ir artimesnius pilia­kalnius bei sargybos bokštus ir stebi visą apylinkę. Ir ant kitų piliakalnių taip pat dieną naktį eina sargybą ginkluoti vyrai, dairosi į visas puses ir seka plačią apylinkę, nes kryžiuotis gudrus, apgaulingas ir klastingas: kartais jis puola Žemaičių kraštą iš pietų nuo panemunės, kartais, susidė­jęs su kalavijuočiais,— iš šiaurės vakarų ar iš kitur. Tačiau sumanus že­maitis visur pristatė jiems pilių, spąstų ir sudarė kliūčių. Tik iš Kuršių Vilnių, Ventos miškų ir iš padubyslo girių nesistiepia į dangų piliakalniai ir pilių sargybos bokštai. Nuo amžių ten niekas, be žvėrių ir paukščių, nesikuria ir negyvena. Per tuos tankumynus neįsilaužia į Žemaičių kraštą ir joks kitas priešas.

Bėda žemaičiams, kai ant kurio piliakalnio suliepsnoja stiebas ir į pa­dangę iškyla kruvinų dūmų stulpas. Nepraeina nė valandėlė, ir tuojau suliepsnoja Padevyčio, Vederių, Bilionlų, Lapočių, Baltininkų, Girnikų, Alkų, Sumanų, Treigių, Paršpilio piliakalniai, jiems atsiliepia Moteraitis, Sprudė, o šiaurėje nušviečia plačią padangę aukštoji Šatrija ir stačioji Girgždūta, ir baisi žinia apskrieja visą Žemaičių kraštą. Kas gyvas susi­rūpina tuomet savo gyvybe, savo turtu, savo artimaisiais. Seniai, moterys ir vaikai bėga slėptis į tamsias, nykias girias, į klampius raistus. Kiti va­rosi į gynimosi pilis savo gyvulėlius, gabenasi mantą. Pajėgesnieji vyrai skubiai balnoja žirgus, ginkluojasi kalavijais, buožėmis, saldokais, ir vieni traukia į pilis, kiti skuba priešui kelią pastoti. Kam kur slėptis, kam kur joti, jau iš anksto vadų pasakyta ir visa sueigose aptarta ir apsvarstyta. Kūlgrindį į Medvėgalį nurodo pabėgėliams piliakalnio sargybos vyrai. Jis toks painus, vingių vingiais iškraipytas, taip gudriai ir sumaniai užmas­kuotas, kad be vadovų niekas kitas jo ir nežino: žingsnis nuo kūlgrindžio į dešinę ar į kairę — žingsnis į prarają, marmalynę ar į vilkaduobę, kurios dugnas aštriais ąžuoliniais kuolais dantytas. Bet kryžiuočiai, pažinę že­maičių gudrumą ir sumanumą, kitąsyk braunasi prie piliakalnio ir tiesiau­siu keliu, neieškodami nei kūlgrindžio, nei brastos. Šimtai jų, geležimis apsikausčiusių, žūva pelkėse, raistuose, nugrimzta klampiose marmalynė­se, su žirgais prigeria akivaruose ar, pasimovę ant aštrių ąžuolinių kuolų, miršta vilkaduobėse. Tačiau tie, kurie prisikasa prie Medvėgalio, patys nebebrangina savo gyvybės, nežino pasigailėjimo ir pilies gynėjams. Ir apgultieji iki paskutinio kraujo lašo ginasi nuo užpuolikų, ir jie nebebran­gina savo gyvybės, ir kiekvienas tik trokšta kuo daugiau išžudyti savo priešų, kuo daugiau pralieti jų kraujo, kad ramia sąžine galėtų keliauti pas savo protėvių šešėlius, kur tik žuvusiems už laisvę ir už tėvynę vieta amžinose Praamžiaus dausose.

Vieną kartą, o tai buvo 1329 metais, rudeniop, kryžiuo­čiai, pasikvietę talkon brolžudį Čekų karalių Joną, ku­ris atvyko į Žemaičius pagonių krauju savo baisios nuodėmės nuplauti, su didele kariuomene įsiveržė į krašto gilumą ir ap­gulė Medvėgalį, ant kurio buvo susitelkę apie porą trejetą tūkstančių pilies gynėjų su milžiniško ūgio karvedžiu Žilvinu.

Iš pradžių Čekų karalius, prisiartinęs prie piliakalnio ir pamatęs, kad jis tarp raistų, ežerų ir balų kaip sala plūduriuoja vandenyje ir kad pilies paėmimas bus sunkus ir pareikalaus daug aukų ir laiko, pasiuntė kelis riterius įtikinti žemaičių, kad jie pasiduotų geruoju. Kai pasiuntiniai pri­sikasė prie kalno, žemaičių karvedys Žilvinas paklausė:

– Kas jūs esate ir ko iš mūsų norite?

– Mes esame Čekų karaliaus Jono pasiuntiniai, o ko jis nori, mes tuojau pasakysime.

– Jei jus pasiuntiniai, tai prašom į vidų.

– Mes pasiuntiniai krikščionys, mes jumis, pagonimis, nepasitikime.

– Su pasiuntiniais mes elgiamės kaip su pasiuntiniais, o su grobikais ar įsibrovėliais — kaip su tokiais. Tai ko Čekų karalius iš mūsų nori?

– Jo didenybė Čekų karalius Jonas žada dovanoti jums visiems gy­vybę, jei jūs geruoju pasiduosite, sudėsite ginklus, priimsite iš mūsų krikštą šventą ir daugiau nebekelsite rankos prieš kryžiaus karių ordiną!

– Gyvybę duoda ir atima dievai, bet ne koks ten žemės karalius! — atsakė jam karvedys Žilvinas, paskui pridūrė: — O jūs paklauskite Čekų karalių, kuo mes jam kliūvame, ko jis atsibastė į mūsų kraštą,— juk jo karalystė mūsų žemių netgi nesiekia?

– Jūs neduodate jam ir mums plėstis į Rytus.

– O jūs gyvenkite savo žemėse, kaip mes gyvename, nesiplėsdami per jūsų žemes į Vakarus.

– Mus siunčia ir čia, ir į Rytus dievo vietininkas žemėje.

– Tai jis nori karaliauti žemėje, kaip jo dievas danguje?

– Jo norai ir valia — šventi mums ir jums!.. Mes laukiame jūsų at­sakymo — taip ar ne?

– Mums reikia laiko pasitarti!

– Pasitarkite, tik ne ilgiau, kol pradės trumpėti žmogaus šešėlis,— atsakė pasiųstieji ir pažvelgė į saulę.

Tarėsi žemaičiai neilgai.

– Tai kaip, vyrai, ar pasiduosime geruoju ir priimsime jų krikštą ir dievą, ar visi mirsime už savo žemę, laisvę ir protėvių tikybą? — paklausė savo vyrų karvedys Žilvinas ir palaukęs kalbėjo toliau: — Pagalvokite, vyrai, gerai pagalvokite: jų tris ar keturis kartus daugiau negu mūsų! Gyviems išlikti nėra vilties nė vienam. Pasidavę geruoju, apsikrikštysi­me, priimsime jų dievą ir, sugrįžę į savo namus ir šeimas, vėl sveiki gy­vensime ir nuolankiai vergausime atėjūnams!

– Geriau laisviems mirti, negu pavergtiems gyventi! — atsiliepė iš pilies gynėjų tarpo balsas.

– Pusta jų — pusta mūsų! — pritarė jam kitas.

– Ne su saule gyvensim! Ne su saule! — pradėjo šaukti iš visų pilies pasienių ir nuo kuorų.

– Diena mūsų — amžius mūsų!.. Geriau mirti, negu vergauti! — su­bruzdo visa įgula ir pradėjo grasinti ginklais ir kumščiais.

– Vyrai! — peršaukė visus rūstus ir tvirtas karvedžio balsas.— Jei taip, tai pasižadėkime, prisiekime savo dievams kiekvienas nukauti ne mažiau kaip po tris kryžiuočius. Kiek kuris nukausime, tiek turėsime sau vergų amžinose Praamžiaus dausose, o aš pasižadu nudėti jų triskart tiek, kiek turiu ant rankų ir kojų pirštų!

– Prie ginklų! Prie ginklų! — pradėjo šaukti iš visų pilies kerčių, nuo kuorų, nuo sienų ir nuo zomatų.

– Mirtis įsibrovėliams! Mirtis!.. Jie ne pasiuntiniai, o įsibrovėliai! Jie tik pasiųstieji!

– Karvedy! — sušuko iš apačios vienas karaliaus pasiųstųjų.— Šešėlis pradeda ilgėti: mes laukiame atsakymo — taip ar ne?!

Žilvinas palypėjo į kuorą ir taip atsakė karaliaus pasiųstiesiems:

– Kai šis kalnas suslugs, kai šios pelkės išdžius, kai šiuos raistuos sugargažėję rekežiai medžiai užaugs ir kai akmenys duona pavirs — tuo­met mes tau, šunie kryžiuoti, geruoju pasiduosime ir tavo dievą savuoju pavadinsime!

– Musų keliolika vėliavų, o jūsų tik saujelė — mes jus išnaikinsi­me kaip kalno žiurkes! — pagrasė karaliaus pasiuntiniai.

– O kiek patys savųjų neteksite? — su panieka paklausė nuo kalno žemaičių karvedys Žilvinas ir paaiškino: — Kiekvienas mūsų esame savo dievams pasižadėję nudobti ne mažiau kaip po tris jūsiškius.

– Mes visi šarvuoti — mus apsaugos mūsų šarvai!

– O mes sudaužysime juos savo ąžuolinėmis buožėmis!

– Mūsų vienų riterių dvylika vėliavų. Kaip jūs įveiksite juos?

– Mes juos išsmaigstysime savo ietimis…

Kai pasiuntiniai pranešė karaliui žemaičių atsakymą, jis baisiai supy­ko, paliepė savo kariams tuojau supti piliakalnį iš visų pusių ir išstatyti sargybas, kad nei žvėris iš jo neišbėgtų, nei žmogus neišeitų. Kitiems kariams įsakė kirsti girioje medžius, vežti juos prie raistų ir balų, pinti plaustus, statyti tiltus ir tiesti kelius prie piliakalnio. Kadangi artėjo rudens liūtys, tai karalius skubėjo ir įsakė darbuotis be atvangos dieną ir naktį.

Sujudo sukruto grobio ir kraujo ištroškę ordino kariai. Pasitikėdami stipria sargyba ir dievo palaima, paleido pievose ir kviečių margėse ga­nytis savo žirgus, padėjo ginklus ir ėmė darbuotis plūktais ir kirviais.

Dieną naktį plušėjo ir apgultieji: pylė pylimus, stiprino pilies ąžuoli­nius rentinius, statė mietų statinius, gilino grovius, rausėsi žemėse kaip kurmiai ir ruošė puolikams spąstus.

Greit buvo nutiesta per balas, raistus ir sietuvą keletas tiltų, iš Parš­ežerio atplukdyti plaustai, ir piliakalnio puolimas pagal karaliaus duotą ženklą prasidėjo iš visų pusių. Puolikai per griovius permetė savo prietil­čius, pristūmė plaustus su taranais ir sienų griautuvais ir pradėjo daužyti kalno papėdės sustiprinimus — zomatus. Žemaičiai iš pradžių paleido į puolikus vilyčių debesį, iš svilksnių apipylė juos akmenų kruša ir pasi­rinkdami ėmė smaigstyti ietimis taranų ir griautuvų aptarnautojus. Tuos, kurie persirisdavo per zomatus, pasitikdavo ilgakočiais kirviais, buožė­mis, kalavijais. O kai puolikai pralauždavo zomatus ir pasidarydavo sie­noje angą, žemaičiai pro tą spragą ridendavo nuo kalno girnų didumo akmenis, kurie traiškė apačioje priešą ir savo sunkumu daužė prietilčius ir taranus. Kai zomatai jau buvo pralaužti keliose vietose, žemaičiai ant kryžiuočių prietilčių permetė savuosius prietilčius ir susiėmė vyras su vyru. Kryžiuočiai kovėsi pasikeisdami, tuo tarpu žemaičiai gynėsi be poilsio ir kreipė didžiausią dėmesį į taranus bei sienų griautuvus, stengda­miesi juos arba nustumti nuo plaustų į vandenį, arba taip sugadinti, kad ne taip greit galima būtų juos pataisyti.

Greit grioviai prisipildė puolikų ir gynėjų lavonų, ir vanduo juose pa­sidarė tirštas ir raudonas. Kai vieni lavonai krito į vandenį, kiti grimzdo į dugną, lyg užleisdami vietą naujiems. Kovėsi dieną ir naktį be atvangos. Kiekvienas žemaitis kovėsi prieš šešis priešus. Kryžiuočiams, čekams ir samdytinei kariuomenei vadovavo pats karalius, o žemaičiams, pasak priešų kronikos, dešimties pėdų aukščio karvedys. Kai piliakalnio apačio­je buvo išgriauti visi zomatai, žemaičiai pasikėlė į kalno viršūnę. Kai ir kryžiuočiai prikopė pilies sienas, aršiausia kova užvirė iš naujo. Apgultie­ji pylė nuo pilies sienų ant puolikų galvų degančią dervą, verdantį van­denį, prikopusiems užberdavo akis karštais pelenais, smėliu, nublokšdavo žemyn ąžuoliniais rąstais, tačiau puolikai, prisidengdami tam tikrais sto­gais „širmen“, rausė kalno papėdę, kasėsi po sienomis ir griovė jas kitą­kart ir ant savo galvų…

Pagaliau dešimtą parą žemaičiai pristigo ridenamųjų akmenų, pristigo dervos, iššaudė visas vilyčias, sutrupino į priešų galvas ąžuolines buožes ir išsvaidė ietis, bet pasiduoti gyvi nenorėjo. Čekų karalius iš naujo pa­siūlė jiems pasiduoti ir pažadėjo likusiems piliakalnio gynėjams už nar­sumą dovanoti gyvybę. Karalius pasiūlė tik tada, kai pamatė, kad ir jo kariuomenė žymiai sumažėjo, o likusiems išsisėmė drąsa ir patvarumas, tuo tarpu jam reikėjo paimti dar keletą žemaičių pilaičių, apgrobti kraštą, pasimedžioti kuo daugiau belaisvių ir dar pajėgiems pasirodyti Prūsuose ir netuščiomis rankomis sugrįžti namo į Čekiją. Žemaičiai, kad galėtų prisikasti iš kalno akmenų, pasiūlė jam vienai dienai paliaubas padary­ti — neva nukautiesiems palaidoti ir dėl sąlygų pasitarti. Karalius nesuti­ko ir, nedavęs žemaičiams nė atsikvėpti, vėl pradėjo pulti. Pagaliau dvyliktą dieną sąjungininkai, paėmę pilį, rado kalno viršūnę gynėjų lavonais nuklotą ir krauju pažliugusią. Nukautųjų tarpe rado ir žemaičių vadą, dešimties pėdų žmogų milžiną. Kai apie tai pranešė kara­liui, ir jis susidomėjo nukautu milžinu ir užkopė į kalną jo pažiūrėti. Dievobaimingojo kryžiaus kario nestebino kalno viršūnės vaizdas. Nesi­domėjo jis ir išlikusiais gyvais žemaičiais, kurie, susispietę vienoje kalno kertėje, su panieka ir neapykanta žiūrėjo į laimėtojus. Nors jie dar ir buvo gyvi, bet retas kuris nebuvo sužeistas ar pritrenktas; kiti, ir sveiki išlikę, iš nuovargio vos laikėsi ant kojų.

– Kur tas milžinas pagonis? — paklausė karalius.

– Štai, viešpatie, pažiūrėkite, kokios rankos, kokios kojos, o krūtinė krūtinė — kaip eržilo. Tikras laukinis!

Karalius prisiartino, apžiūrėjo lavoną iš visų pusių ir su pasibiaurėjimu paspyrė jį koja. „Lavonas“ staiga atgijo, stvėrėsi ginklo ir dar gu­lėdamas norėjo kirsti karaliui, bet ginklanešiai išmušė jam iš rankų gink­lą ir jį patį sukapojo kalavijais.

Tėvai vienuoliai, palydėdami karalių nuo kalno, paklausė, kas daryti su išlikusiais gyvais žemaičiais.

– Visus išžudykite ir nė vieno gyvo nepalikite! — įsakė supykęs ka­ralius.

– O kokiu vardu prieš nužudant juos pakrikštyti?

– Nė vieno nepakrikštykite: tegul visi eina pragaran ir tegul juos ten per amžių amžius velniai mėsinėja! Prakeiktieji, ir visą savo mantą, ir maisto atsargas sudegino! — dar pridėjo karalius ir ranka davė ženklą žu­dyti piliakalnio gynėjus. Mat, jam gėda buvo su tokiu mažu belaisvių skaičiumi pasigirti Prūsuose ir pasirodyti Čekuose.

Kai visi pilies gynėjai buvo išžudyti, karalius sukvietė į kalno viršūnę visus vadus, kunigus, vienuolius, ir visi drauge pagiedojo pergalės gies­mę, atlaikė mišias šventas ir padėkojo dievui už pagonių nugalėjimą.

Vakare karalius surengė vaišes kalno viršūnėje vadams ir didikams, o apačioje, ant prietilčių ir plaustų, — riteriams, broliams, broliukams, knechtams ir samdytinei kariuomenei, kurios skaičius taip sumažėjo, kad, kai vadai apžvelgė ją iš viršaus, nebesaldi pasidarė jiems ir pergalės puota.

Nakvojo karalius kalno viršūnėje.

– O kas ten vis dar nemiega? — vidunaktį paklausė karalius.

– Ten apačioje, viešpatie, vaitoja dar nepadvėsę pagonys.

– Pribaikite juos visus — jie man neduoda miegoti.

– Viešpatie, patamsy negi įžiūrėsi, kurie dar gyvi, kurie padvėsę vi­sai, o visus negi išsmaigstysi kalavijais.

– Tai apipilkite juos degančia derva.

– Viešpatie, kad pagonys visą dervą ant musų galvų išpylė — visos statinės tuščios.

– Tai apliekite juos verdančiu vandeniu, — dar paliepė karalius, ap­sivertė ant kito šono ir užmigo.

Rytojaus dieną trimitai nuo kalno viršūnės paskelbė ginkluotis, bal­noti žirgus ir traukti Žemaičių krašto plėšti.

Kai kryžiuočiai ir jų sąjungininkai, paėmę Medvėgalį ir apiplėšę Žemaičių kraštą, su dideliu grobiu ir gausiu belaisvių skaičiumi pasitraukė į Prūsus, sugrįžo iš miš­kų ir raistų ir Beržės apylinkės pabėgėliai: moterys, seniai ir vaikai. Sugrį­žę neberado ne tik savo maitintojų tėvų, vyrų, brolių ir mylimųjų bernelių, bet neberado nei savo namų, kuriuos dūmais paleido priešai, nei pasėlių margėse, kuriuos, taip pat sunaikino tie patys grobikai, nei savo gyvulėlių, kurių nesuskubo išsivaryti į mišką.

Verksmas, klyksmas ir prakeikimas kryžiaus kariams aidėjo visame krašte, visose apylinkėse. Kas verkė savo tėvo, kas vyro, brolio ar myli­mojo bernelio, o kas — senas ar jaunas — dūsavo palikęs vienui vienas kaip pirštas.

Užvis gailiau verkė, užvis labiau sielojosi ir dūsavo gražuolė Audro­nė, netekusi savo mylimojo bernelio, pilies gynėjų vado Žilvino. Ji gai­lėjosi, kad pasislėpė raiste, kad nežuvo pilyje kartu su savo Žilvinu. Jos širdis alpo iš skausmo, ir ji maldavo galingųjų dievų ir šaukė, pakėlusi į dangų rankas, dešimteriopai atkeršyti vokiečiams už tiek nekaltai pra­lieto žemaičių kraujo, už tiek išžudytų vyrų, bernelių, už dūmais paleis­tas sodybas ir nuniokotus pasėlius.

Kai vieni taip aičiojo ir verkė prie gaisraviečių, kiti per kūlgrindį jau traukė į Medvėgalį, ir kiekvienas nešėsi po glėbelį malkų gynėjų palai­kams sudeginti ir juos garbingai savo žemėje palaidoti. Tris dienas ir tris naktis degino ir laidojo žemaičiai kalno viršūnėje savo maitintojų palaikus. Kiekvieną atpažintąjį apverkdavo savieji, kiek­vieną apraudodavo raudotojos, o vaidilos ir vaidilutės meldėsi už visus ir aukojo Praamžiui aukas. O karvedžio Žilvino palaikams sudeginti su­krovė tokį didelį laužą, kad jo liepsna nušvietė visą apylinkę.

Po laidotuvių kas sugrįžo į savo gyvenvietes, kas apsigyveno stačiai miške po šakomis, kiti visai pasitraukė iš savo krašto, o jų vieton atėjo žmonės iš toliau. Pasitraukė iš Beržės apylinkės ir gražuolė dainininkė Audronė. Ji kalno viršūnėje prie savo žuvusio mylimojo, prie krivių, vai­dilučių ir minios pasižadėjo amžinai tarnauti dievams, kurstyti šventąją ugnelę ir maldauti Praamžiaus sulaukti jai tos dienos ir tos valandos, kada ir žemaičiai dešimteriopai tiek pralies kryžiuočių kraujo, kada dešimte­riopai tiek išžudys jų karių, ir kad tose skerdynėse žūtų ir jų vadas, kaip dabar žuvo žemaičių karvedys, jos mylimasis Žilvinas. Po priesaikos ji, krivių ir vaidilučių lydima, iškeliavo Palangos pajūrin amžinos ugnelės kurstyti ir pakely kryžiaus kariams keršto skelbti. Keliaudami vaidilos dainavo apie Medvėgalio kalno gynėjų kovą ir mirtį sudėtas dainas ir ypač garbino karvedį Žilviną, kuris vienas išžudęs tūkstančius kryžiaus karių. Be to, vaidilos guodė žemaičius, kad dievai pamilo karžygį ir pa­skyrė jo dvasią saugoti Baltijos jūrą, daužyti, skandinti kryžiuočių laivus, kad niekada joks priešas neišsikeltų į Palangos krantą. Pasakojo vaidilos, kad Perkūnas apkarūnavęs Žilvino dvasią gintaro karūna ir apgyvendinęs ją jūros dugne atstatytuose Jūratės rūmuose. Pasiekusi Palangos pajūrį, Audronė apsivilko vaidilutės rūbu, ant gels­vų kasų užsidėjo rūtų vainikėlį ir atsistojo prie Praurimės aukuro šventos ugnelės kurstyti. Kartais, didelėms bangoms siaučiant, ji prisiartindavo prie pat jūros, šaukdavo Žilvino dvasią ir klausdavo, kaip atkeršyti kry­žiuočiams…

Praėjo keliolika metų. Per tą laiką atsigavo žemaičiai nuo padarytų jų kraštui kruvinų žaizdų: atstatė sude­gintas trobas, prisiaugino gyvulių, paukščių, padaugino miškuose margių — ariamų dirvų sklypų, nauja siena apmūrijo išgriautus Medvėgalio zomatus, sustiprino pilies senuosius mūrus, išvedė naujus, dar tvirtesnius apsigynimo bokštus, ir vėl ginkluoti vyrai dieną naktį budėjo piliakalnio viršūnėje ir sekė tolimesnius ir artimesnius sargybos kuorus…

Vieną kartą, o tai buvo 1348 metais, rudeniop, pamatė Medvėgalio pilies vyrai, kaip toli toli vakaruose nušvito akiratis ir kruvinų dūmų stul­pas iššovė į padangę.

– Šatrija! Šatrija, Šatrija mums ženklą paduoda! — sušuko vyresnysis vyras ir parodė savo bendrams į Šatrijos pusę.

Nepraėjo ir valandėlė, kai suliepsnojo Girgždūta, Padevyčio, Vederių, Bilionių ir kiti piliakalniai. Tuojau užsidegė ir Medvėgalio pilies kuo­ro viršūnėje stiebas ir pašvietė plačiai apylinkei.

Dar nepatekėjo ir saulutė, o jau visi žinojo, kad klastingas Klaipėdos krašto komtūras Markvardas Košau iš pasalų puola Žemaičių žemę.

Ir vėl sujudo sukruto žemaičiai: kas į girias, kas į pilis, kas savo ka­riaunai į pagalbą. Šį kartą jau nebe tik suaugę vyrai, bet ir paaugliai bal­nojo žirgus, ginklavosi, telkėsi į mažesnes ar į didesnes tytveikas ir traukė į tam tikras, dar iš anksto vadų nusakytas vietas. Dar neužgeso ant sargybos piliakalnių stiebai ir laužai, o jau vienoje kitoje vietoje suliepsnojo kryžiuočių padegti kaimai, miškai, atskiros so­dybos, ir kai padangė nušvito raudonais gaisrų atspindžiais, Žemaičių žemė vėl pasruvo žmonių krauju, ašaromis ir dejonėmis. Vieni, smulkieji Žemaičių kunigaikščiai, pamatę tokią daugybę priešų, atskubėjo į Med­vėgalį, kiti, nesusitarę savo tarpe veikti prieš kryžiuočius bendrai, užsi­darė savo pilyse ir manė arba atsilaikysią patys vieni, arba atsipirksią. Prie Medvėgalio kūlgrlndžio pasidarė tokia spūstis, kad vadai pareigūnai nebežinojo, kuriuos pirma ir praleisti: šarvuotus karius, maisto tiekėjus ar visuomenės ir bendrojo turto gelbėtojus. O gaisrai nuo vakarų krašto pli­to vis smarkiau ir skverbėsi į Žemaičių kraštą vis giliau.

Skaudi žinia, kad kryžiuočiai vėl puola Medvėgalį, pa­siekė ir Palangos pajūrį, ir šventą Gabiją. Audronė, neužmiršusi savo priesaikos; dieną naktį meldėsi ir gal­vojo, kaip nueiti pas savuosius, kaip padėti jiems atkeršyti. Jos akyse atgijo gimtasis kalnas su pilimi, koks jis buvo prieš aštuoniolika metų, ap­suptas priešų, piktųjų kryžiuočių… Štai jie veža taranus, pina plaustus, stato tiltus… Tuoj puls mielą piliakalnį; ir vėl žus tūkstančiai brolių žemai­čių, raudos, verks motutės, sesutės, mergelės… O kryžiuočiai prieš mūšį ilsisi, daugelis puotauja, o jų arkliai vėl ganosi pievose ir kviečių margė­se… Ūmai Audronė pakilo nuo aukuro papėdės ir nubėgo prie jūros. Iš­tiesusi į marias rankas, ji pradėjo šaukti iš vandens gelmių Žilvino dvasią ir klausti ją, kas jai daryti, kaip atlikti savo priesaiką, — kaip atkeršyti kryžiuočiams už 1329 metų žudynes. Ir staiga per jūros bangų mūšą iš­girdo ji Žilvino balsą… Audronė puolė kniūpsčia ant žemės, veidu prisi­spaudė prie drėgno pajūrio smėlio ir, kai Žilvinas pakartojo savo patari­mą, ji potekom nubėgo per kopas į Gabiją ir, atidengusi kriviui paslaptį, dviejų vaidilučių ir vaidilos lydima, miškais ir laukais nuskubėjo Medvė­galio gynėjams į pagalbą…

O kryžiuočių voros tuo tarpu, teriodamos kraštą, žygiavo ir žygiavo Medvėgalio link.

Pagaliau išlindo iš miško pirmutiniai geležimis apsikaustę jų riteriai ir, prijoję Medvėgalio raistus ir balas, sustojo. Prieš jų akis atsivėrė ne­paprastas reginys: visas kalnas kaip kokia sala plūduriavo vandenyje, o patį kalną vainikavo dantytomis sienomis, apskritais bokštais akmeninė pilis. Piliakalnio gynėjai jau buvo suspėję užtvenkti ir visus upelius. Pa­kilęs vanduo apsėmė visas sausumas ir susiliejo su Paršežeriu, Lukštu ir kitais ežerais. Išėjo iš krantų ir Sietuva ir paslėpė vandenyje visus mas­kuotus kūlgrindžius. Iš tolo piliakalnis atrodė riteriams kaip visai negy­venama sala su užburta pilim: ne tik nesimatė, bet ir nesigirdėjo joje nei žmonių balsų, nei arklių žvengimo, nei galvijų maurojimo, nors pėdsakai rodė, kad jų ten prigrūsta devynios galybės. Žiūrėjo riteriai į piliakalnį ir į pilį, gėrėjos ir negalėjo atsigrožėti. Ypač jų dėmesį kreipė aukštasis pilies kuoras, kuris iš tolo atrodė jiems it ant viso piliakalnio uždėta ka­rūna.

Netrukus atvyko ir pats komtūras su visa savo galybe, su keliais tūks­tančiais karių. Viena po kitos vis lindo ir lindo iš miško vėliavos, skiltys, mažesni ir didesni daliniai ir, komtūro paliepimu, viršininkų nurodymu, pradėjo supti piliakalnį iš visų pusių. Kai jau visas kalnas buvo apsuptas, trys kryžiuočiai, laikydami iškėlę komtūro vėliavą, plaustu priplaukė „salą“ ir ordino vardu pareikalavo pasiduoti be mūšio. Ir jie, kaip kadai­se Čekų karalius Jonas, pažadėjo visiems dovanoti gyvybę, jei gynėjai sutiksią atiduoti ginklus, apsikrikštyti ir būti nuolankiais ordino pavaldi­niais. Kitaip, pagrasė jiems pasiųstieji, jie išnaikinsią žemaičius visus iki vieno, kaip tai padaręs ir Čekų karalius Jonas.

– Pusta jūsų, pusta mūsų — ne su saule gyvensim! — atsakė žemai­čiai ir sviedė nuo kalno į juos keletą iečių.

Vienas pasiųstųjų nusirito nuo plausto, kitas suklupo, o vėliavnešys, pamėginęs plaukti, pasimovė vilkaduobėje ant ąžuolinio iešmo.

Dar iš vakaro apstatę piliakalnį sargybomis, sukūrė kryžiuočiai dau­gybę laužų, ant kurių virėsi sau valgio, kepė kepsnius ir per naktį ūžavo kaip savo žemėje ir vis giedojo pergalės giesmes.

Rytojaus dieną iš pat ryto prasidėjo ir darbas. Sekdami Čekų karaliaus Jono pėdomis, ir jie paleido pievose ir kviečių margėse ganytis palaidus savo arklius, o patys kirto medžius, vežė juos prie raistų ir balų, statė tiltus, pynė plaustus ir per pelkes tiesė prie piliakalnio kelius. Žemaičiai jiems netrukdė, nes ir trukdyti nebuvo kaip: kūlgrindžlų nenorėjo savo priešams atidengti, o kautis vandenyje — tai ne miške ir lauke — žemai­čiai nebuvo pratę. Ypač rūpinosi kalno gynėjai neduoti priešams išgriauti užtvankų. Tokiu būdu vanduo apie piliakalnį vis kilo aukštyn, ir grėsė pavojus apsemti tiltus, nunešti plaustus ir visą priešų darbą paversti nie­kais. Kryžiuočių darbą atidžiai sekė nuo kalno viršūnės žemaičių vadai ir tarėsi, kaip kuo ilgiau laikytis ir kaip kuo daugiau išžudyti savo amžinų priešų.

Kai Medvėgalio viršūnėje tarėsi žemaičių vadai, kaip kuo daugiau sunaikinti priešų ir kaip kuo brangiau ati­duoti savo gyvybę, tuo pat metu gretimuose miškuose didžiojo kunigaikščio pasiųsta pagalba, keli lietuvių pulkai, suko sau galvą, kaip padėti apgultiesiems. Pradėti mūšį vieniems su tokia didele vokiečių kariuomene būtų neišmintinga, nes kolei apgultieji nusileistų nuo kalno, kolei kas, kryžiuočiai suspėtų pirma sumušti vienus, o paskiau ir kitus. O susisiekti su apgultaisiais ir susitarti bendrai veikti per tankias vokiečių užtvaras nebuvo galima nei dieną, nei naktį.

Jiems besitariant, žvalgai sutiko miške beklaidžiojančią nebe jauną, bet nuostabiai dar gražią moteriškę ir atvedė į stovyklą. Jos balti rūbai buvo ilgi ir siekė iki žemės. Galvą gaubė tamsus gaubtas. Be to, ji buvo užsi­metusi ant pečių ilgą apsiaustą.

– Kas tu esi ir ko čia ieškai? — paklausė ją vadas.

– Aš esu čia gimusi ir augusi, o atėjau iš Palangos pajūrio nuo šven­tos Gabijos aukuro. Aš vaidilutė Audronė. Atėjau čia pareikšti tau, vade, dievų valią, kaip sunaikinti mūsų priešus, piktus kryžiaus karius.

Tai tarusi ji nuleido apsiaustą žemėn, ir kariai pamatė jos vilnijančius plaukus ir mažutį rūtų vainikėlį ant išdidžiai pakeltos galvos. Jos akys tamsoje žibėjo kaip žvaigždės.

Visi nustebo. Vadas paprašė kalbėti — pareikšti dievų valią.

– Dievai lemia taip,— prabilo vaidilutė: — apsiūkite meškų kailiais eikliausią žirgą eržilą ir paleiskite jį į kryžiuočių ramiai besiganančius pievose arklius. O kai kryžiuočių arkliai, užuodę meškos kvapą ir pamatę tokią pabaisą, pasibaidys ir išlakstys į visas puses, tuomet riteriai pasileis juos vytis ir gaudyti, o jūs tuo metu pulkite savo priešus iš miško ir at­skirkite vienus nuo arklių, kitus nuo ginklų. Kalno gynėjai, pamatę jus puolant kryžiuočius, jau patys susipras, kas jiems daryti… Tai tokia die­vų valia! — užbaigė vaidilutė Audronė ir, nusilenkusi vadui, dingo miške. Pasislėpusi miške, ji su dviem vaidilutėm ir vaidila kantriai laukė mūšio, visi keturi melsdami dievų pagalbos žemaičių kariams. O kariai griebėsi ieškoti meškos kailio ir tinkamo eržilo.

Kai kryžiuočiai jau užbaigė tiltų statybą ir kai tereikėjo tik atplukdyti iš Paršežerio plaustus ir ant jų sustatyti taranus, staiga piliakalnio gynėjai pamatė, kaip iš miško šuoliais išbėgo kažkoks keistas, gauruotas, pasišiaušęs gyvulys ir žvygau­damas puolė ramiai besiganančius pievose priešų arklius. Pasibaidę kry­žiuočių arkliai vieni nurūko į lauką, kiti į mišką, dar kiti sulindo į raistus į marmalynes; o tie, kuriais vežė iš miško rąstus, bendro siaubo pagauti, apvertė vežimus, išdrabstė važmą ir, trypdami savo varovus bei pasitai­kiusius karius, kaip padūkę pasileido bėgti, kur kojos neša. Sumišę kry­žiuočiai, dar nesuprasdami, kas atsitiko, vieni pamanė, kad jų žirgus puola kokia nors miško pabaisa, kiti — kad pagonių dievas, ir atstatė prieš jį kryžiaus pavidalo kalavijų rankenas. Dar kiti mėgino nuvyti pabaisą žegnone, rožančiais, šventomis relikvijomis, bet tuo metu išpuolę iš miško lietuviai pradėjo juos skinti kalavijais, taškyti buožėmis, badyti ragotinė­mis ir būriais imti į nelaisvę. Nieko nebegalėjo jiems padėti nei susigrie­busio komtūro trimitai, nei keli tvarkingai mūšin įsitraukę riterių dali­niai, nes juos užgriuvo nusileidę nuo kalno Medvėgalio gynėjai.

Kai buvo paimtas į nelaisvę pats komtūras ir išžudyti jį gynę riteriai, kiti jau nebesipriešino, o kiekvienas bėgo, kur kojos nešė, ir gelbėjo savo gyvybę. Į vakarą kryžiuočių kariuomenė jau buvo baigta naikinti. Kurie ir paspruko sveiki, tai galą gavo žemaičių giriose, ir tik retas kuris kaip šešėlis pasiekė Klaipėdą ir Prūsus. Žemaičiams atiteko visi kryžiuočių ginklai, šarvai, taranai, arkliai, maisto atsargos ir kitas grobis, kurio buvo prisiplėšę kryžiaus kariai pakelėje į Medvėgalį.

Išvadavo žemaičiai ir visus belaisvius.

Paimtą į nelaisvę komtūrą Markvardą Košau visų pajuokai pasodino ant to paties meškos kailiais apsiūto eržilo, užvedė ant Medvėgalio ir, atkeršydami už 1329 metais visus iki vieno išžudytus kalno gynėjus, su­degino ant laužo, o pelenus išbarstė į visas keturias pasaulio puses.

Vaidilutė Audronė, atkeršijusi už savo mylimąjį ir už išžudytus savo tautiečius, vėl sugrįžo į Palangos pajūrį šventos Gabijos ugnelės kurstyti ir savo amželio baigti.

Apie jos sumanumą ir atliktą žygį žemaičių liaudis iki pat krikšto dai­navo sudėtas dainas ir statė ją pavyzdžiu visoms lietuvėms moterims, o jaunosios motinos dažnai savo pirmgimėms dukterims duodavo Audronės vardą, trokšdamos, kad ir jos, prisiklausiusios apie legendarinės vaidilu­tės žygius, išmoktų karštai mylėti savo gimtąjį kraštą, neapkęsti priešų ir neužmiršti jų padarytų tėvynei skriaudų.

Antanas Vienuolis / „Padavimai ir legendos“ 1956 m. p. 45 – 59.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
trackback
1 month ago

[…] ar berželiai. Ši kūl­grinda esą kaip tik tas pats pa­slaptingas kelias, kuriuo, kaip sako padavimas, išėjusios anos drąsiosios moterys, kai pilis buvo apgulta sve­timos kariuomenės. Jos tada […]

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x