Kretingos „stabakuliai”

Kretingos „stabakuliai”

Šių metų pavasarį, (pasakojama apie 1924 m. laikotarpį) akmenų apdirbimo firmos „Granitas“ Klaipėdoje savininkas p. J. Šeputis, rink­damas Kretingos ganykloje akmenis aptiko įdomų reiš­kinį. Apkasęs ir nukėlęs iš vietos, vos matomą iš viršaus didoką, daugiau vieno ketvirtainiško metro pločio, akmenį, pastebėjo, kad po tuo didžiuoju ak­meniu giliau žemėje gulėjo dar keli tvarkoje sudėti di­desnieji akmenys, trikampio bei keturkampio piramidės pavidalo su nelygiai apkaltais šonais, o dar žemiau vėl gulėjo keletas mažesniųjų akmenų, irgi su apkalimo žymėmis. Šiuo susidomėjęs, ir nesuprasdamas to reiš­kinio p. Šeputis paėmė visus tuos akmenis savo globon ir pranešė apie jų radimą musų mokslininkams.

Sužinojęs apie tokį nuostabų radinį, progai pasi­taikius, nuvykau į Kretingą kur vietoje apžiūrėjau ra­stus akmenis ir susipažinau su jų atradimo istoriją. Iki mokslininkai įvertins rastus akmenis ir praneš apie juos visuomenei, pateikiu kelius pastebėjimus apie šiuos įdomius akmenis, „stabakulius“, kad jais daugiau vi­suomenė susidomėtų, ir kad padėjus kiek savo paty­rimais mūsų mokslininkams tinkamam juos įvertinimui.

Rasti Kretingoje „stabakuliai“ gulėjo tarp daugel kitų akmenų ganykloje tarp Kretingos kaimo (prie geležinkelio stoties) ir Bajorų, beveik ant paties Akmenės upės dešiniojo kranto, priešais į ją Jauriklės upės in­taką. Žemė ganykloje — molis, su nedideliu paviršutiniu žvyro sluoksniu. Kasant akmenis be jau paminėto reiš­kinio, visi akmenys buvo sudėti tvarkoje — pastebėta, kad žemė aplinkui tą vietą buvo judinta, nes žymiai skiriasi savo tamsesne spalva nuo lauko dirvos ir yra maišyta, kas baigėsi kartu su akmenimis, nes žemiau jau eina nejudinti balto molio sluoksniai.

Iš atrastųjų akmenų pažymėtini: viršutinis didysis akmuo 1,20 m. ilgio, 1 m. pločio 35 — 30 cm. sto­rio, apvalus, vienas galas jo lygiai nukirstas, o kitam gale yra iškaltas per visą akmenį slenkstelis apie 5 cm. pločio, po tuo didžiuoju akmeniu gulėjo tvarkoje sudė­tos keturios trikampės akmeninės piramidės, su kaž­kuriose vietose apkalimo žymėmis, 1,10 m. — 0,80 m. aukščio, du akmenys 40 — 30 cm. aukščio ketur­kampės piramidės pavidalo, su nuskeltomis viršūnė­mis, o jų žemiau dar gulėjo apie 20 mažesniųjų akme­nų, visi su skėlimo žymėmis, dažniausia piramidžių bei konusų pavidalo 30 — 10 cm. aukščio.

Tai ir viskas … Nei kokių ypatingų pavadinimų šių rastųjų akmenų, nei padavimų apie juos bei lauko šių rastųjų akmenų, nei padavimų apie juos bei lauko, kur jie rasti, sužinoti neteko, „iš pradžios svieto šių kulių esą“ pabrėžė kaimiečiai.

Pasiteiravęs apie panašius akmenis archeologinėj literatūroje, negaliu nepastebėti kelių pavyzdžius iš bendros ir Lietuvos archeologijos, kurie kiek paaiš­kins rastus Kretingoje akmenis ir duos galimybės juos tiksliau įvertinti, tuo labiau, kad. visi atradimo davi­niai ir pačių akmenų tipinga išvaizda jokiu būdu ne­galėjo įvykti natūraliu gamtoje keliu, o buvo Žmogaus ranka parengti, kas ir duoda galimybės priskirti rastus akmenis irgi prie savotiškų archeologinių Lie­tuvos paminklų. Niekas iš Lietuvos praeities nesukelia mokslininkų tarpe tiek abejojimų, spėliojimų, skirtingų nuomonių kaip senobinis lietuvių tikybinis kultas, kuris, nežiū­rint į visas pastangas, dar toli lieka neišaiškintas. Dar toli gražu kritiškai neišgvildenti metraštininkų daviniai, mažai ištirti dar mūsų liaudies saugojamos tos tiky­bos liekanos, įvairūs burtai, prietarai ir visa kita gausi folklorinė medžiaga; dar mažiau kreipta domės tyri­nėjimui mūsų alkviečių t. y. vietų, buvusių ypatingai pašvęstų senobiniam tikybiniam kultui, dažnai aptin­kamų greta kitų senobinių paminklų, sodybų, pilia­kalnių, senkapių. Ant alkviečių tankiai yra aptinkami ir juos žymi alkakmenys – akmenys, turėjęs reikšmės senobiniam lietuvių kulte, kaipo aukurai, bei antkapiai, pastatyti pasižymėjusių asmenų ant kapų bei statyti šiaip kokių nors svarbių įvykių atminimui. Alkakmeniai dar gerai yra žinomi mūsų liaudies ir kiek jau yra pastebėta literatūroje. Istorikas S. Daukantas nekarta mini apie statytus ant kapų akmeninius „sta­bus“ — stulpus (Kerniaus kapas, Pajautos kojos), kurie vėliau buvo žmonių garbinami. Meržinskis savo veikale: „Zrodla do mitologui Litevskej“, pabrėžė, kad lietuviai laikė šventais „Akmuo saxsum grandius“. Kra­ševskis vėl mini keletą akmenų, buvusių aukurų – Puntuki, Mokaus, Žalčio ir kitus.

Prof. K. Būga, tyrinėdamas kalbos davinius, nors ir nesutinka su Meržinskio išvadomis, kad lietuviai gar­binę pačius akmenų „stulpus“ bei stabus, bet mano, kad lietuviai turėjęs stabus — idolus ir pagerbtus ak­menis alkakmenis.

Lietuvoje dažnai aptinkami įvairios išvaizdos alk­akmenys, tarp kurių savo ypatinga išvaizda skiriasi vadiniamieji „stulpakmenys“, „stabakuliai“ kurie arche­ologijoje žinomi vardu „mengirai“, prie kurių, be abe­jonės, galima priskirti ir rastus akmenis Kretingoje. Mengirai (aukšti akmenys) plačiai žinomi Vakarų Europoje, kur jie kartais, kaip, pavyzdžiui, Prancū­zijos Bretanijos provincijoje, aptinkami gausiomis gru­pėmis, kartais gana aukšti, siekia 3 ir daugiau metrų aukščio. Vakarų Europos mengirai senai jau surū­pino mokslininkus — archeologus, kurie jiems net pašventė ištisą literatūrą, ir laiko juos savotiškais statybos paminklais, dar akmens gadynėje statytais, ar ant mirusiųjų kapų, ar kokių nors įvykių atminimui. Aptinkama daug mengirų Švedijoje, Danijoje, Angli­joje ir kituose kraštuose, ir stebėtina tai, kad visur liaudis riša su jais padavimais, kad jie yra suakmenėję žmonės. Be abejonės, yra mengirų ir Lietuvoje, nes ir mūsų kraštas turtingas įvairiomis akmens kultūros gadynės liekanomis, ir keli žinomi pavyzdžiai tą nuo­monę patvirtino.

Mūsų liaudis žino mengirus — alkakmenis t. y. neaukštas akmenines piramides, aptinkamas laukuose ir, kaip visur kitur, tankiai rišo su jais padavimus, kad jie yra suakmenėję žmonės, ar paversti į akmenis pik­tųjų burtininkų galios ar Dievo nubausti dėl savo nuo­dėmių. Vieną iš tokių padavimų pasinaudojo ir gar­sus mūsų rašytojas Krėvė Mickevičius savo „Daina­vos šalies senų žmonių padavimuose“, kur gražiai at­pasakoja liaudies padavimą, kad akmuo yra „Užkeik­ta merga“. W. Szukeviczius, tyrinėdamas turtingą ak­mens amžiaus liekanomis Merkinės upyno sritį, ap­tinka keletą pavyzdžių, panašių Vakarų Europos mengirams, akmeninių piramidžių, tik žymiai mažesnius, kurie net savo didumu yra artimi Kretingos mengirams bei „stabukauliams“ ir turi 1,30 — 1,60 m. aukščio. Pažy­mėtas Szukevicziaus Varėnos apylinkėje esantis mengiras yra ir dabar žmonių gerbiamas, kurie rinkosi mal­davimams ir nešė aukas. Norint tą stabmeldystės lie­kaną surišti su krikščionybe ant mengiro yra pastatytas kryžius ir pats jis randasi dabar koplytėlėje. Szuke­viczius paduodamas žinias apie mengirus pastebi jų nelygų apkalimą, statymą ir tai kad jie randasi prie seniausiųjų senkapių. Iš kitų žinomu Lietuvoje mengirų reikia pastebėti esantį Radviliškio apylinkėj ties Gražunų kaimo ant senkapio, Laukuvos apylinkėje ke­letą vadinamų „stabukauliais“ irgi ant senkapių ir ties Kalvarijos Suvalkijoje prie Lakiniškių piliakalnio, kur šalę jo yra dar kitas paplokštčias akmuo, kuris garsiojo J. Basanavičiaus skaitomas, kad aukuro būta. Toks pastovumas vienos išvados akmenų, aptinkamų vi­same Lietuvos plote, dar daugiau tvirtina tai, kad mūsų smailiagalviai akmenys yra — „stulpakmeniai“ bei „stabukauliai“ yra lygus Vakarų Europos senobiniems ak­mens statybos paminklams — mengirams.

Prie jau aukščiau paduotų davinių, kad Kretingos akmenis galima priskaityti irgi prie mengirų, dar ga­lima pabrėžti ir tai kad visa Kretingos apylinkė yra labai turtinga senovės liekanomis; už 4 km, nuo mengirų radimo vietos yra garsūs savo kapinynu iš septinto aštunto amžiaus Pryšmontai, žemiau pagal Ak­menės upės daugiau tyrinėtoj Mažojoj Lietuvoje ties Egliškių (3 km.) buvo rasti kurganai su degintais la­vonais iš jaunesniojo laikotarpio bronzos gadynės, dar toliau Anduliuose (4 km.) senkapyje rasti daiktai iš geležies gadynės ir Romos pinigai. Kretingoje į žiemius ir Čartuose į pietus nuo akmenų radimo vietos pagal Akmenos upės yra „pilalės“. Visi šitie daviniai liudija, kad visa Kretingos apylinkė iš senų senovės jau buvo žmonių apgyvendinta, kurie, be abejo, žinojo ir akmeningą lauką „Kretingos ganyklas“ ir čia, pasi­naudodami parankią medžiagą, pastatė keletą mengirų aplinkui didžiojo akmens — buvusiojo aukuro, tokiu būdu įrengdami savo alkvietę.

Tolimesnė rastųjų mengirų Kretingoje istorija ga­lima numatyti buvo tokia: atėjus krikščionybei jie buvo ilgai garbinami, nes kaip vyskupas M. Valančius tvir­tina, dar 16-tame amžiuje visa Žemaitija tebebuvo stabmeldiška. Katalikų dvasiškija, norėdama atpratinti liaudį nuo stabmeldybės papročių, ėmėsi griežtų prie­monių, naikindama alkviečių liekanas, kirsdama gar­binamuosius medžius, drausdama nešt ten aukas ir melstis. Tuo laiku suardyta ir Kretingos alkvietė ir sukasti į žemę mengirai. Iškasta duobė, į kurią įmesta pirmiau mažesnieji akmens, vėliau sudėti didesnieji it pagaliau numestas pats didysis, užpilta žemėmis ir uždrausta tą vietą lankyti. Amžiams praėjus liaudis užmiršo senąją alkvietę, užmiršo užmestus ganykloje „stabukaulius“ ir tik ne­tikėtai jie vėl tapo iškelti. Panašių pavyzdžių aplei­stųjų alkviečių Lietuvoje turime daug. Kartais dva­siškija, einančioji drauge su liaudimi, nedrįso naikinti senovės liekanų, ir alkakmenius pašventino krikščiony­bės tikybai. Paskaitė juos šventais ir stebuklingais kaip antai Šidlavoje, Varėnoje, Rozalime, ties Kernavą ir daugely kitose vietose. O kitur, norėdama atpra­tinti žmones nuo jų garbinimo, draudė ties jais rink­tis aiškinant kad jie paeina nuo velnio. Daug Lietu­voje yra tokių akmenų su „velnio pėdomis“, prie kurių maldingas kaimietis ir dabar neprieis neper­sižegnojęs, ir kurie yra ne kas kita kaip akmenys — aukurai, į kurių įdubimus „velnio pėdos“, mūsų pro­tėviai dėdavo aukas, prašydami savo dievų malonės, apsaugoti jų gyvenimą ir laukus.

Neabejodamas dėl padarytų čia išvadų, kad p. J. Šepučio rastieji Kretingos ganykloje akmenys yra mengirai, vien trumpai telankęs ir apžiūrėjęs tą vietą ir privesdamas literatūtinių tvirtinimų, turiu pabrėžti, kad tik keletos metų įtempto Kretingos apylinkės ty­rinėjimo, ieškojimo visų senovės pėdsakų ar tai medžia­ginių paminklų ar folkloro, galės papildyti mano spė­liojimus ir patvirtinti išvadas.

Tarasenka P. Kretingos „Stabakuliai“ / P. T-ka. // Klaipėdos žinios. – 1924, rugpj. 14; rugpj. 15.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *