Dubingių apylinkių archeologiniai paminklai

A. Tautavičius "Dubingių apylinkių archeologiniai paminklai" .. Dubingiai 1971 m., p. 27-38;

Gražios Dubingių apylinkės iki šiol archeologų labai mažai tyrinėtos, mažai žinomi jų archeologiniai pamink­lai, nedaug ir į muziejus iš čia patekusių archeologinių radinių. Todėl seniausia šio Lietuvos kampelio praeitis tebėra mažai žinoma, tebelaukia savo tyrinėtojo.

Dar negalime atsakyti į klausimą, kada čia apsigyve­no žmonės, ėmė medžioti apylinkių miškuose, žvejoti ežeruose. Aišku tik, kad II — I tūkstantmetyje pr. m. e. žmonių čia jau gyventa. Jų gyvenimo liudininkai yra laukuose randami akmeniniai kirveliai. Jau F. Pokrovskis mini, kad Ciūniškių kaimo laukuose paežerėje bu­vęs rastas akmeninis kirvis. Tačiau į muziejus iš Du­bingių apylinkių pateko vos keli akmeniniai kirveliai. Trys įtveriami akmeniniai kirveliai iš Dubingių ežero pakrančių saugomi Lietuvos Istorijos-etnografijos muziejuje Vilniuje, vienas nedidelis kirvis su skyle ko­tui iš Turliškių kaimo laukų saugomas Utenos Kraštoty­ros muziejuje.

Tuo tarpu žinome tik šiuos pavienius II — I tūkstant­mečio pr. m. e. radinius, o pačios to meto sodybų vietos tebėra neišaiškintos. Žmonių pamažu gausėjo, atsirado turto — gyvulių, prasidėjo kovos tarp giminių dėl geresnių ganyklų, ban­dų. Jau I tūkstantmetyje pr. m. e. atsirado įtvirtintų gy­venviečių piliakalniuose. Vienas iš seniausių dabar ži­nomų piliakalnių Dubingių apylinkėse yra piliakalnis Bendžiukų kaimo laukuose. Tai stambi aukšta kalva va­karinėje Naručio ežero pakrantėje. Iš trijų pusių ją ka­daise supo ežeras ir pelkės. Viena ežero atšaka dabar virto atskiru nedideliu Liūnelio ežerėliu piliakalnio pie­tinėje pašlaitėje. Iš vakarų pusės piliakalnis siekėsi su gretima aukštuma, nuo kurios dabar jį skiria tik nedi­delė dauba. Matyt, iš šios pusės kadaise buvo iškastas griovys, supiltas pylimėlis ir ant jo pastatyta stipri tvo­ra. Tačiau jau ilgus dešimtmečius piliakalnis ariamas, plūgas išsklaidė pylimą, pakeitė paties piliakalnio formą ir smarkiai apnaikino kalno viršuje, apie 60×50 m dy­džio aikštėje, buvusį kultūrinį sluoksnį. Dabar kalno pa­viršiuje bėra tik apdegusio molio trupinių iš čia buvusių plūktų židinių ir apdegusio gyvenamų pastatų molinio tinko. Randame čia dar ir pirmiesiems m. e. amžiams priklausančių lipdytų puodų šukelių brūkšniuotu pavir­šiumi.

Panašus ankstyvas piliakalnis buvęs ir pora kilomet­rų toliau į rytus — Antašvenčio ežerėlio šiaurės rytų pakrantėje. Čia iš visų pusių šlapių daubų apsupta kal­va seniau buvo vadinama piliakalniu. Dabar šis vardas jau baigia išdilti iš žmonių atminties, o kalnas, daug metų artas, vėliau naudotas dvaro sodui, visai neteko piliakalniui būdingų bruožų.

Seniausiuose piliakalniuose randamos puodų šukės brūkšniuotu paviršiumi rodo, kad mūsų eros pradžioje Dubingių apylinkėse, kaip ir visame rytiniame Lietuvos pakraštyje bei gretimoje vakarinėje ir centrinėje Bal­tarusijos dalyje, gyveno rytų baltai — lietuvių protė­viai. Tokių piliakalnių kasinėjimai Lietuvoje ir vakari­nėje Baltarusijoje parodė, kad brūkšniuota keramika naudojęsi piliakalnių gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, jau nuo m. e. pradžios turėjo geležinius kirvius, peilius ir kitus įrankius. Prie Bendžiukų piliakalnio iš pietryčių pusės, ant gretimos žemesnės kalvos, yra senos Graužinių kaimo kapinaitės. Jau ilgas laikas čia niekas mirusiųjų nebe­laidoja, kryžių net žymių nebesimato. Todėl kaimo gy­ventojai anksčiau čia kartais kasdavo bulviarūsius ir aptikdavo žmonių kaulų, vieną kitą senieną. 1939 m. tais radiniais susidomėjęs Graužinių pradžios mokyklos mokytojas atkasė dalį išlikusių žmogaus griaučių. Abi­pus mirusiojo kaukolės prie smilkinių gulėjo po du žiedus-grandeles, sulenktas iš rombinio pjūvio žalvarinės vielos, o ant krūtinės buvo nukarusi apvarėlė iš žalva­rinių pusmėnulio formos pakabučių, įvijėlių ir spalvoto stiklo karolių. Be to, šalia kaukolės gulėjo nedidelis ge­ležinis piautuvėlis. Tai seniausias dabar žinomas kapas Dubingių apylinkėse. Jis priklauso III—IV a. Tokie žie­dų pavidalo antsmilkiniai yra būdingas rytų Lietuvos moterų papuošalas. Jie buvo dėvimi nuo III—IV a. iki V—VI a.

Apie IV a. rytinėje Lietuvos dalyje nusistovėjo pa­protys mirusiuosius laidoti pilkapiuose. Pilkapiai miru­siesiems čia buvo pilami apie aštuonis šimtus metų. To­dėl prie stambesnių gyvenviečių, kur ilgesnį laiką žmo­nės gyveno, išaugo nemaži pilkapynai. Pilkapiai yra vienas iš būdingiausių senovės paminklų rytinėje Lietu­vos dalyje. Nors daugelį sunaikino plūgas ir smal­suoliai kasinėdami, bet nemaža jų yra dar išlikę, ypač miškuose. Ir Dubingių apylinkėse dabar žinomi bent ke­turi pilkapynai. Žmonės dabar pilkapius vadina guronais, kuronais (iš rusų „kurgan” ir lenkų ,,kurhan”) ir laiko švedų arba prancūzų kapais, nes iš jų dažnai iška­sa arklių kaulų ir keistų senoviškų ginklų.

Stambiausias apylinkių pilkapynas yra rytinėje Du­bingių miško dalyje, apie 7 km nuo miestelio į rytus, dešinėje nuo vieškelio į Joniškį. Čia, tarp vieškelio ir Baluošo ežero, kelių ha plote, dar dabar yra apie 150 — 170 pilkapių. Tai įvairaus dydžio ir aukščio sampilai. Didžiausieji yra 2 — 2,5 m aukščio ir keliolikos metrų skersmens. Juos supa gana gilus griovys ar kelios pailgos duobės. Mažesnieji yra vos 50—60 cm aukščio ir 5—6 m skers­mens. Medžiais apaugę sampilai įspūdingai atrodo, pa­traukia praeivio dėmesį. Prisiklausę pasakojimų, kad čia palaidoti prancūzų kariai, smalsuoliai ne kartą ban­dė juos atkasti, surasti čia paslėptus lobius. Todėl dau­gelyje pilkapių matome didesnes ar mažesnes duobes. Tačiau apie tokių kasinėjimų radinius žinių nėra. Tik XIX a. pabaigoje minima, kad viename pilkapyje buvęs rastas ietigalis ir kažkoks varinis vamzdelis.

1939 m. pabaigoje, tiesiant Dubingių — Joniškio vieš­kelį, buvo suardyta keletas pilkapių šiauriniame pilka­pyno pakraštyje. Trys apardyti pilkapiai bandyta kasi­nėti. Po sampilais dviejuose pilkapiuose aptikta daug degėsių ir stambių anglių. Atrodo, kad du sampilai bu­vo supilti ant laužaviečių, kurių viena buvusi apie 4 m skersmens. Laužavietėse rasta sudegusių žmogaus kau­lų trupinių, o vienoje kartu buvę ir sudegusių gyvulio kaulų.

Kitoje Baluošo ežero pusėje, arčiau pietvakarių kam­po, miške yra piliakalnis. Tai stambi kalva gana stačiais šlaitais, kurių vakarinis ir šiaurinis leidžiasi į ežerą ir siekia 15 m aukščio. Iš pietų ir pietryčių piliakalnį nuo aukštumų skiria apie 10 m gylio dauba. Čia nuolaidesniame piliakalnio šlaite buvę supilti du nedideli pyli­mai. Vienas jų yra 4 — 5 m žemiau aikštelės ir turi apie 150 m ilgio, o antrasis — 1,5 — 2 m žemiau pirmojo. Jis žemesnis ir 165 m ilgio. Pylimai ir ant jų stovėjusios me­dinės sienos — tvoros — saugojo piliakalnio viršuje, 40×65 m dydžio aikštėje, buvusias sodybas.

Piliakalnis stovi atokiau nuo gretimo nedidelio Ba­luošo kaimelio, apylinkėse plačiai žinomas. Žmonės aiš­kina, kad piliakalnis esąs sukilimo laikų. Tačiau pilia­kalnio forma ir pylimai rodo, kad jis yra daug senesnis. Jis turėtų priklausyti mūsų eros pirmajam tūkstantme­čiui. Tada čia buvo pilaitė, kurioje pavojaus metu prie­globstį rasdavo apylinkių gyventojai.

Asvejos (Dubingių) ežero pakrantė į pietus nuo pi­liakalnio tebevadinama Alka. Šis vardas liudija, jog ka­daise čia buvo senojo lietuvių kulto vieta — šventas miškas. Alkos vardas rytiniuose Lietuvos rajonuose re­tai kur išliko. Tik po keletą tokių vietų žinome ir kai­myniniuose Širvintų, Ukmergės, Utenos rajonuose.

Taigi į rytus nuo Dubingių, Baluošo ežerą supančiuo­se miškuose, yra išlikęs visas kompleksas archeologinių paminklų — didelis pilkapynas, piliakalnis ir senojo lie­tuvių tikėjimo vieta — alka.

Antras didelis pilkapynas buvęs apie 3 km į vakarus nuo Dubingių. Į pietus nuo čia esančio Viešbaro (Vizbaro) ežero tarp Labotiškių ir Laumikonių kaimų yra Guroniais vadinamas laukas, dabar apaugęs jaunu miš­ku. Seniau didoka jo dalis priklausė Degsnės dvareliui. Čia kai kur dar matyti vienas kitas aukštesnis apskritas sampilas — kauburys — ir nemaža visai plokščių, kar­tais vos pastebimų sampilų — pilkapių (guronų).

XIX a. gale Degsnės — Labotiškių pilkapyne dar bu­vo daugiau kaip 40 pilkapių, turėjusių apie pora metrų aukščio. Jau tada dalis mažesnių pilkapių buvo ariama. Žagrė, vėliau plūgas ir akėčios pilkapius pamažu sklei­dė ir lygino. Artojai aptikdavo juose arklių kaulų, ge­ležinių piautuvų, žąslų, balno kilpų, iečių antgalių ir ki­tokių senienų. Radę senovės ginklų ir arklių kaulų, žmonės ėmė spėlioti, kad pilkapiuose palaidoti kariai. Paplito pasakojimai apie čia buvusį mūšį ir šioje vieto­je palaidotus žuvusius švedų karius…

Jau 1875 m. pilkapyną kažkas bandė kasinėti. Pri­siklausę pasakojimų, vėliau po keletą pilkapių perkasė matininkas, eigulys, pilkapius ėmė kasinėti Dubingių mokytojai su mokiniais, bandydavo savo laimę smalses­ni kaimo bernai, neiškentė netgi Dubingių klebonas. Pagaliau dalį pilkapių vyrai nukasė ir nuvežė, kai rei­kėjo smėlio Dubingių — Giedraičių vieškeliui taisyti. Šie kasinėtojai irgi radę arklių kaulų, žąslų, kardų ir kitų senienų. Tačiau iš visų jų į muziejų Kaune pateko tik vieni geležiniai žąslai. Visi kiti radiniai išsimėtė ir žuvo.

Tokiu būdu didelė dalis pilkapių pamažu buvo visai sunaikinta, išnyko nuo žemės paviršiaus, o kiti liko vos žymūs, išrausti duobėmis. Kaip nyko šis pilkapynas, ma­tyti iš to, jog XIX a. gale dar buvo apie keturiasdešimt didesnių pilkapių, 1935 m. jau tik dvidešimt geriau iš­likusių stambesnių pilkapių, o 1970 m. bebuvo likę vos keturi didesni pilkapiai ir apie penkiasdešimt šešiasde­šimt žemų, išsklaidytų sampilų, kurie beveik visi jau bandyti kasinėti. Išlikusieji pilkapiai išsimėtę po mišką beveik vieno kilometro plote ir sudaro tarsi tris gru­peles.

1970 m. liepos mėnesį dalį šio pilkapyno liekanų ka­sinėjo Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos insti­tuto ir Lietuvos Istorijos-etnografijos muziejaus archeologinė ekspedicija. Čia padirbėjo Giedraičių vi­durinės mokyklos moksleivių būrelis. Buvo ištirta 18 pilkapių. Šeši iš jų buvo jau tiek suardyti, kad kapų juose neberasta. Likusiuose rasta nedegintų ir sudegintų žmonių ir jų žirgų kapai.

Seniausi kapai rasti vidurinėje pilkapių grupėje. Tie pilkapiai buvo tiek suardyti, kad žemės paviršiuje jų nebesimatė. Tik po velėna aptikti akmenų vainikai, bu­vusio pilkapio pagrinde išlikęs degėsių sluoksnelis ir rasti kapai rodė čia buvus pilkapius.

Seniausiuose pilkapiuose mirusieji laidoti nedeginti. Kapui parinkdavo 6 — 8 m skersmens žemės sklypelį, pabarstydavo pelenais ir žarijomis, aplink taip pašventin­tą plotą iškasdavo kelias duobes, o viduryje gana ilgą 60 — 80 cm gylio duobę mirusiajam. Mirusįjį guldydavo duobės dugne galva į vakarus karste ar apdėtą lento­mis (kapo duobės dugne pastebėta medžio pėdsakų). Duobę užkasus, virš kapo buvo supilamas aukštas že­mių kaupas, kurį pakraščiu apdėdavo akmenų ratu. Pa­našiai įrengti pilkapiai archeologų kasinėti Riklikuose (Anykščių raj.), Taurapilyje (Utenos raj.), Miežionyse (Švenčionių raj.) ir kt. Dviejuose pilkapiuose pastebėtas naujas šio papročio variantas — vainikas krautas tik ap­link pilkapį iškastų duobių dugne. Duobės dugne buvo dedama stambesnių akmenų eilė, ant jos dar viena ar dvi smulkesnių akmenų eilės. Tokiu būdu kapą pro­tarpiais supdavo 60 — 80 cm aukščio akmenų sienelė. Ji neleisdavo išsiskleisti supiltam žemių kalneliui — pil­kapiui, o gal ir, to meto tikėjimu, saugojo mirusiojo ra­mybę — gynė jį nuo piktų dvasių, kurioms, kaip žinome iš senų pasakų, pasakojimų ir prietarų, negalima per­žengti apibrėžto rato.

Mirusiuosius pagal to meto paprotį laidojo su papuo­šalais, į kapą dėdavo ginklų, įrankių. Degsnės — Labotiškių pilkapyne palaidotųjų griaučiai buvo labai suny­kę, išliko tik stambiųjų kaulų fragmentai ir metaliniai į kapą įdėti daiktai. Trijų vyrų kapuose rasti prie kojų padėti geležiniai antskydžiai — medinio skydo apkaus­tai. Matyt, skydas dengė mirusiojo kojas. Vienam vyrui prie kojų padėtas ir geležinis pentinis siauraašmenis kirvis. Kitam vyrui į kapą įdėta ietis geležiniu įmoviniu antgaliu prie kojų. Vienas vyras palaidotas su geleži­niais žalvariu puoštais pentinais, kurių dirželiai su žal­varinėmis sagtelėmis ir sidabru puoštais galų apkalais. Kapuose išliko geležines ovalinės sagtelės, rasta gele­žinė lankinė segė trumpa kojele, žalvarinių įvijinių žiedų, o viename moters kape — ir nedidelis piautuvas.

Rastosios įkapės (segė, sagtys, pentinai, kirviai) ir laidosena būdingi rytų Lietuvos gyventojams ir pri­klauso V m. e. a. Taigi Degsnės — Labotiškių pilkapy­ne mirusieji pradėti laidoti prieš pusantro tūkstančio metų.

Slenkant šimtmečiams, papročiai pamažu kito. Ryti­nėje Lietuvos dalyje įsivyravo paprotys mirusiuosius laidoti sudegintus. Neaplenkė šis paprotys ir senųjų Dubingių apylinkių gyventojų.

Rytinėje pilkapyno dalyje aptikti du pilkapiai su apardytais kamenų vainikais ir sudegintų mirusiųjų kapais. Pilkapyje iškastoje duobutėje buvo laidojami iš laužavietės surinkti sudegusių kaulų trupiniai ir apdegusios įkapės. Viename kape rasti keturi moliniai verpsteliai, yla, peilis, apdegusiu sulaužytų apyrankių likučiai. Čia aptikta kapų ir be jokių įkapių.

Tai jau pirmojo mūsų eros tūkstantmečio antrosios pusės ir pabaigos kapai. Šio laikotarpio pilkapių yra daugiau. Jie gana įvairaus dydžio. Tarp jų yra ir stam­biausias Degsnės — Labotiškių pilkapis — apie 17 m skersmens ir beveik 1,5 m aukščio.

Mūsų eros pirmojo tūkstantmečio antrosios pusės pilkapynų Dubingių apylinkėje būta ir daugiau. Taip apie 5 km į šiaurės vakarus nuo Dubingių, Voronių kai­mo laukų pietvakarių pakraštyje, netoli B. Strumilo sodybos, yra išlikę trys pilkapiai. Jie apie 7 — 8 m skers­mens, turėję akmenų vainikus, dabar, apardyti, dar sie­kia 60 — 100 cm aukščio. 1935 m vieną šių pilkapių ban­dė kasinėti B. Strumilas su savo sūnumis, iš rastų daiktų į Kauno Valstybinį istorijos muziejų pateko siauraašmenis pentinis kirvis, du geležiniai įmoviniai ietigaliai pro­filiuota plunksna ir geležinis antskydis kūgio formos viršūne. Daiktai apdegę — iš sudeginto mirusiojo kapo, datuotini VI—VII a.

Voronių pilkapiai išsimėtę gana dideliame plote, vie­nas pilkapis atokiau, per kokius 300 — 400 m nuo likusių dviejų. Todėl atrodo, kad čia yra tik likutis didesnio, laukus dirbant sunaikinto, pilkapyno.

Degsnės — Labotiškių pilkapyno vakarinėje dalyje trijuose pilkapiuose rasta po vienerius arklio griaučius. Laidojant arklį, pilkapio pagrinde, taip pat pabarstyta­me degėsiais, buvo kasama nedidelė ovalinė duobutė (apie 1 m ilgio ir 90 cm pločio). Į ją buvo tiesiog įsprau­džiamas nedidelis arkliukas, jo kaklas ir galva likdavo paguldyti ant duobės krašto. Prie vienų žirgo griaučių išlikę geležiniai žąslai, prie kitų jokių daiktų nerasta. Galimas dalykas, kad virš arklio pilkapyje buvo palai­dojami sudeginto jo šeimininko palaikai. Tačiau visi čia tyrinėti pilkapiai buvo jau visai žemi, jų viršutinė da­lis — kaupas — sunaikinta.

Vėlyviausiame, vakariniame, pilkapyno pakraštyje ištirto pilkapio sampile rasta subertų į nedidelę krūvelę truputis sudeginto žmogaus kaulų, o po sampilu beveik 2 m skersmens plote ant degėsių sluoksnelio buvo sude­ginto arklio kaulų gabaliukų. Kartu rasta apdegusių sagčių, žalvarinių kamanų diržų apkaustų.

Visi suminėti radiniai rodo, kad vakarinėje Degs­nės — Labotiškių pilkapyno dalyje mirusieji laidoti su­deginti. Jiems į kapus retai kada dėta metalinių papuo­šalų, ginklų ar įrankių, bet kartu su vyru dažnai laido­tas ir jo žirgas tame pačiame ar greta supiltame pilka­pyje. Iš pradžių žirgai laidoti nedeginti, o vėliau — su­deginti.

Tokie pilkapiai datuojami jau IX — XIII a. Panašūs į Degsnės — Labotiškių vakarinės grupės pilkapius buvo žymi dalis Dubingių pilkapyno pilkapių; jų šiauriniams pakraštyje 1939 m. žiemą taip pat rasta daug degėsių, sudeginto žmogaus ir, greičiausiai, arklio kaulų.

Bendralaikė su vėlyvaisiais Degsnės — Labotiškių pilkapiais yra ir Žingių kaimelio miške, pietinėje Du­bingių ežero pakrantėje, esanti nedidelė pilkapių gru­pė. Čia 1935 m. Vilniaus universiteto Archeologijos muziejaus darbuotojai ištyrė tris pilkapius. Dviejuose buvo rasti sudegintų žmonių kapai be įkapių, o trečiame arklio griaučiai ir prie jų geležiniai žąslai.

Taigi Degsnės — Labotiškių, Dubingių, Voronių ir Žingių pilkapynai yra ne švedų ar prancūzų karių ka­pai, ne mūšyje žuvusių karių kapai, o senovės lietuvių kapinės. Vienose iš jų laidota trumpiau, o kitose, kaip, pavyzdžiui, Degsnės — Labotiškių pilkapyne, net apie 700 — 800 metų (nuo IV a. pabaigos iki XII — XIII a.). Taip per kelis šimtmečius ir atsirado keletą ha apėmusios kapinės, kuriose buvo iki poros šimtų pilkapių.

XII — XIII a. paprotys pilti pilkapius ėmė nykti. Vi­soje Lietuvoje mirusiuosius sudegintus imta laidoti že­mėje iškastose duobutėse. Dubingių apylinkėje tokių vėlyviausių ikikrikščioniškos epochos kapinynų dar ne­žinome ir neturime kasinėtų. Tuo būdu dar labai negausi vos pradėtų tyrinėti Du­bingių apylinkių archeologinių paminklų medžiaga ro­do, kad žmonės čia gyvena jau bene keturis tūkstan­čius metu.