L. Kumštytis "Stanelių senovės liekanos" // Gimtasai kraštas 1943 m., nr. 1, p. 46-47;
Kryžiočių ordino ir Kuršo vyskupo Henriko pietinių Kuršo žemių 1253 m. dalybų akte, srity, vadinamoje „Ceclis“, minima vietovė „Pytwe“ (žiūr. Lietuvių kalbos žodynas, II sąs. XCI lap. K. Būga). Toliau, tame pat žodyne, CXXIV lape, K. Būga rašo: „Pyitwe (Pytwe) — Peitvi — Babrungo įtakas, Plungės parapijoje“. „Pytvėnai — sėlo žomoitskich kanonikov, v Gonding. vol., podle im. Javojšišek. 1589 g.“ Tie užrašai paskatino mane susidomėti Telšių, apskr., Plungės val., Stanelių kaime esančiomis senovės liekanomis
Per Stanelių kaimą teka Pietvės upelis. Dešiniajam šio upelio krante, apie 70 metrų atstu nuo upelio, yra išsilikęs labai senos statybos piliakalnis.
Iš rytų į vakarus eina aukšta, 153 m virš jūros paviršiaus iškilusi plokštuma, kuri vakaruose ties Pietvės upelio dauba pasibaigia siauru iškyšuliu su piliakalniu.
Pilis pailga iš rytų į vakarus maždaug šio dydžio: iš rytų šono — 37 m., vakarų — 10 m., ilgis iš rytų į vakarus, skaitant ir pirmąjį pylimą, sudarantį rytų šoną ir skiriantį piliakalnį nuo rytinės plokštikalnio lygumos, — 73 m.; aukštis: rytuose (pylimas) — 5 m., vakaruose — 10 m., šiaurėje ir pietuose 12 — 15 m. Plokštikalnio iškyšulys, ateinąs iš rytų lygumos ir einąs į vakarus, nuo lygumos rytuose atitvertas 37 m. ilgio, 5 m. aukščio ir viršuje 7 m. pločio iš žemių supiltu volu. Volo šlaitų statumas nuo lygumos ir dabar dar sudaro apie 80 laipsnių kampą, gi senesnių gyventojų pasakojimais, prieš 40 — 60 metų volo šlaitai buvę statmeniški (90 laip.). Piliakalnio vidaus pusėje volo šlaitas daug nuožulesnis. Ties rytinio ir pietinio pilies šonų susidūrimu volas pasuktas iš rytų į vakarus ir pamažėl eina žemyn. Į piliakalnį galima patekti tik ties paminėtu volo pasisukimu, nes volas pasuktas taip, kad tarp iškyšulio skardžio krašto ir volo pylimo lieka nedidelis tarpas, lyg siaurutis keliukas įeiti į piliakalnį. Eidami šiuo keliuku, užpuolikai turėjo atsukti pilies gynėjams dešinį, skydo neginamą, šoną. Piliakalnio paviršius nelygus, apžėlęs alksniais, kas kliudo tinkamai jį apžiūrėti. Ant volo keletas didesnių beržų. Volas išraustas didžiulėmis duobėmis. Suskaičiau jų net septynias. Kelios jų 3 — 4 m. gilumo. Tačiau duobės bendros volo išvaizdos negadina. Tai vis lobių ieškotojų darbas. Apie 1880 m. apylinkės gyventojai, sutelkę didesnes jėgas, buvo įnirtę ieškoti pily paslėptų lobių. Kadangi pilim laiko tik pirmąjį pylimą nuo lygumos, tai jam ir teko nukentėti. Kasdami nieko ypatingo neradę. Maišytos— sluoksnėtos žemės sluoksnis siekęs virš 4 m. gilumos. Kasdami radę sidabrinių pinigų ir krištolinio stiklo šukių. Kasant buvęs atvažiavęs koks tai inžinierius, kuris sakęs, kad toje vietoje, kur stovinti pilis, žemėje esą geležies, bet labai giliai.
Atskaičius 51 žingsnį nuo vakarinio pilies galo į rytus, pastebėjau pilies viršuje nedidelę kalvelę, lyg pilkapėlį. Tai viena įdomiausių šiame piliakalny vietų. Lobių ieškotojai į jį nekreipė dėmesio, nes tolimesnio iškyšulio nebelaikė pilim, todėl ši vieta liko jų nepaliesta. Čia galėjo būti pilies citadelė, antrasis įtvirtinimas, nes tuoj, už šio kauburio į rytus, skersai piliakalnį, iš šiaurės į pietus eina įlenkimas. Atrodo, kad ši piliakalnio dalis, nuo pirmosios, ginamos didžiuoju pylimu, atskirta grioviu.
Pilį pulti patogiausia iš rytų plokštikainio lygumos. Todėl čia ir supiltas didžiulis volas, kuris yra svarbiausias pilies apsaugos įtaisas. Iš pietų, vakarų ir šiaurės pilį apsupa daubos, kurių dugnas šaltinuotas. Pilis natūraliai gamtos padaryto kalno iškelta ir pulti ją iš šių trijų šonų nepigu. Akmenų ar kurių kitų statybos žymių nepastebėjau. Buvęs piliakalnio savininkas p. A. Smilingis pasakojo, kad ir kasant vole akmenų neradę, bet užtat visas iškyšulio viršus, sudarąs pilį, esąs „vieni akmenys“. Pavasario sniegams tirpstant, pilies šlaitai pamažu slenka ir kasmet darosi vis nuožulnesni.
Apie 12 žingsnių nuo pilies į rytus eina Stanelių sodkelis. Piliakalnis vadinamas „Stanelių pilalė“. Sulig padavimais, pily švedai paslėpę daug turtų, ir ginklų. Ateisiąs laikas, kad jie vėl sugrįšią paslėptų turtų pasiimti. Teko kalbėti su keliais senais vietos žmonėmis, tačiau niekas iš jų neatsimena ir negirdėjo, kad Staneliai būtų vadinęsi ,,Pietvienais“. Bet apylinkė, kurioje supilta pilis, senovėje tikrai priklausiusi kanauninkams. Apie 2 km. į vakarus nuo pilies yra Lonkoslauko kaimas. Seniau čia buvęs Lonkoslaukos dvaras, priklausęs Alsėdžių kanauninkams. Ūkininko Ario Prano sodyboje buvęs dvaro centras, koplyčia ir bravoras. Bravoras panaikintas apie 1865 m., o koplyčia apie 1870 m. Į šį dvarą ėję baudžiavą ir Stanelių kaimo gyventojai. Ario gyv. namas dar tebebuvo iš dvaro laikų ir nugriautas tik prieš trejus metus.
Nuo pilies į vakarus apie 7 km. atstu yra Jovaišiškės kaimas, seniau Jovaišiškės palyvarkas. Iš 1580 — 1650 m. dokumentų matyti, kad senovėje Jovaišiškė buvus didelis dvaras, su keturiais palivarkais, todėl galimas dalykas, kad to dvaro žemės rubežiavosi su Pietvėnais (Staneliais). Nėra abejonės, kad 1253 m. dalybų akte minima ,,Pytwe“, o 1589 m. Pytvėnai ir yra dabartinė Stanelių pilalė su apylinke. Kuomet ir kodėl vietovės pavadinimas „Pytvė“ dingo iš žmonių atminties, neteko sužinoti. Gal marų metais, išmirus gyventojams, dingo ir senasis vietos pavadinimas.
Padavimai sako seniau pily vaidinęsi. Retkarčiais pasirodydavęs „pilies ponaitis“ vokietuko pavidale.
Prieš 1912 m. kaimas dar nebuvo viensėdžiais išskirstytas ir pilis priklausė ūkin. Ant. Smilingiui. šis buvusis pilies savininkas, surašęs, davė man šitokį padavimą:
„Apie 1820 m. Smilingių ūkį valdė Venckus. Šv. Jono dieną Venckus išėjęs pasivaikščioti. Bevaikščiodamas pavargęs ir užmigęs. Staiga jį pažadinęs balsas:
— Kelkis ir eik ant kalno!
Venckus pasižiūrėjęs ir nieko nematydamas vėl užmigęs. Tas pats balsas vėl jį pažadinęs. Venckus atsikėlęs, apsidairęs, persižegnojęs, bet, nieko nematydamas, vėl atsigulęs ir užmigęs.
Tas pats balsas budinąs jį trečią kartą:
— Kelkis greičiau! Lipk ant kalno. Kodėl neklausai? Jei dar neklausysi, tai paėmęs, kad duosiu į daubą ir kaulai subyrės. Šį kartą Venckus atsikėlęs, persižegnojęs, nusiėmęs nuo kaklo rožančių ir jį kalbėdamas lipąs kalnan. Užlipęs mato — stovi atdara dėžė pilna pinigų. Venckus į tą dėžę įdėjęs rožančių ir žiūri kas bus toliau. Tik mato: nuo Plungės atbėgąs medžių viršūnėmis vokietukas. Atbėgęs prie Venckaus sako: „Žmogau, aš išėjau mišių išklausyti, o tu prie mano pinigų. Na, imk kiek nori, tik tą pantgalį iš dėžės išimk“. Venckus, neturėdamas kur pinigų supilti, nusimovęs paskutines kelnes, užrišęs kiškas ir prisipylęs pilnas pinigų. Po to išėmė iš dėžės rožančių ir dar griebęs pinigų pasiimti. Siekiant į dėžę, staiga kritęs dėžės viršus ir nukirtęs Venckui tris rankos pirštus. Tuomet visa dėžė nugarmėjusi į žemės gilumą. Venckus pinigus parsinešęs namo ir kažkur, savo sodyboje, paslėpęs. Taip ir numirė nepasakęs, kur tie pinigai. Nuo to laiko Venckaus, o dabar Smilingio, ūky pradėjo vaidentis ir vaidenasi iki šiol.“
Kurganų, ar šiaip laidojamų vietų, apylinkėje nepastebėta. Taip pat negirdėti, kad būtų rasta archeologinių radinių. Tik 1933 m., p. Ant. Smilingis, kairiame Pietvės krante, savo žemėje rado senovišką žalvario sagtį. Gretimame Tarvainių kaime rasta senoviška geležinė armotos kulka.
Kaimo senkapiai yra apie 1 km. atstu nuo pilies į pietus, prie Stanelių sodkelio, kairėje Pietvės upė pusėje.
