Anykščių kraštas

A. Vigrys „Anyksčių kraštas“ // Ateitis. – 1943, Nr. 203, p. 3

Netuščiai juk didysis anykštietis A. Baranauskas apie Anykščius dai­navo: „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų — kalnai ir maži kalneliai…“ Tikrai, kalnų, kalniūkščių ir kalvų gamta Anykščiams nepagailėjo. Jie iš visų pusių supa didokam slėny tūnantį, prie Šventosios upės prisi­glaudusį, Anykščių miestą.

Iš žymesniųjų kalnų pažymėtini už keleto kilometrų į pietvakarius nuo miesto dunksą Storių kalnai, vieni aukščiausių plačios apylinkės kalnų. Nuo jų viršūnės atsiveria labai platus horizontas ir matyti ke­leto bažnyčių bokštai. Visai netoli nuo miesto dunkso aukštas ir sta­tus piliakalnis, dabar vadinamas Liudiškių piliakalniu, ant kurio se­novėje, matyt, stovėta pilies, nors dabar jokių jos pėdsakų nėra likę. Prieš pat šį karą buvo rengiamasi iš tolimosios Zakopanės, Tatrų kal­nuose, parvežti kito didžio anykštiečio rašytojo Jono Biliūno palai­kus ir palaidoti juos ant šio pilia­kalnio. Tuo būdu, nors kiek ir pa­vėluotai, būtų buvęs įvykdytas to daug žadėjusio ir per anksti džio­va mirusio mūsų rašytojo gražiame eilėraštyje paliktasis testamentas: „..Kai numirsiu, man pakaskit ant Šventosios upės kranto …” Reikia tikėtis, kad po karo šis klausimas nebebus vėl keliasdešimčiai metų užmirštas.

Už trejeto kilometrų nuo Anykš­čiu miesto, į Debeikių pusę, dunkso kitas reikšmingas ir įdomus pilia­kalnis. Dabar jis vadinamas Šeiminiškėlių piliakalniu, bet, archeo­logo, atsargos pulkininko P. Tarasenkos nuomo­ne, galimas dalykas, kad ant šio pi­liakalnio stovėjusi Mindaugo pilis Voruta, dėl kurios vietos istorikai jau seniai ginčijasi.

Gausios upės ir upeliai taip pat labai paįvairina Anykščių krašto gamtovaizdį. Reta kur kitur rasti tokią ramią ir poetingą upę, kaip Šventoji ties Anykščiais, Niūroni­mis, Andrioniškiu. Miškais apaugę aukšti jos krantai, gražios paupės lankos su blizgančiais liūnais ver­tos gabaus dailininko teptuko. Kiek toliau į šiaurės rytus nuo Anykščių per didelį miškų masyvą besirangąs Varius savo varine vandens spalva yra vienas charakteringiausių Lie­tuvos upelių. Lygiagrečiai vingiuo­ta srauni jo sesuo Elmė. Iš Rubi­kių ežero ištekanti Anykšta, nuo ku­rios vardo, matyt, kilęs ir Anykščių miesto vardas, yra srauni ir dau­gelį krioklių turinti upelė. Į Šven­tąją ji įteka pačiuose Anykščiuose. Ilga kelią aukštais Anykštos skar­džiais rangosi siaurasis Panevėžio — Švenčionėlių geležinkeliukas. Va­žiuojant juo pro Anykščius, tikrai kai kuriose vietose susidaro įspūdis, lyg važiuotum per kokias Bavarų Alpes ar Apeninus. Viename gele­žinkeliuko šone kyšo aukšti šlaitai, o kitame — gilioje dauboje rangosi Anykšta. Už desėtkos kilometrų nuo Anykščių raibuliuojąs didžiulis 1000 ha Rubikių ežeras su savo 14 salų taip pat labai dailus perlas Anykš­čių gamtovaizdyje.

Patį Anykščių miestą iš dviejų pusių supa du gražūs šileliai. Va­karų pusėj yra A. Baranausko apdainuotasis garsusis Anykščių šile­lis. Dabar tai jau nebe kalnų kel­muotų ir pakalnių nuplikusių šile­lis, kaip poetas nusiminęs buvo konstatavęs, bet vėl gražus, ošiąs lieknų pušų šilas, keletą kilometrų nusitęsiąs Šventosios pakrante. Tebėliūliuoja jame švelnūs samanų ki­limai ir tebeklesti grybų karalystė. Gilias vagas išsirausę teka per jį poeto apdainuotieji upeliai: Marčiupis ir Šlavė. Tolimesniam šio ši­lelio kampe, 5 km nuo Anykščių, prie vieškelio į Kurklius, Šventosios pakrantėj guli didžiausias Lietuvos akmuo, legendomis ir pasakomis apipintas Puntukas.

Rytinėje Anykščių miesto pusėj tyso kitas, Biliūno vardu pavadin­tas, šilelis. Aukštomis kalvomis, apaugusiomis lieknomis dailiomis pušelėmis ir visu kitu savo grožiu, jis nė kiek nenori atsilikti nuo Ba­ranausko šilelio. Per jį teka Biliū­no aprašytasis Piestupys. Per šį ši­lelį Biliūnas keliaudavo į savo tė­viškę — Niūronis.

Abu šie šileliai yra labai mėgs­tami vasarotojų. Sausas, sveikas pušynų oras, pro abu juos tekanti Šventoji, nepaprasto grožio Anykš­čių gamta prieš karą į Anykščius vasaromis sutraukdavo daug vasa­rotojų. Anykščiai juk ir oficialiai pripažintas kurortas, ir jis jau buvo pradėtas gana stropiai tvarkyti. Yra pastatyta ir keletas gražių vilų.

Nenuostabu, kad tokia graži Anykščių gamta Lietuvai išaugino visą eilę didžių meno kūrėjų. Be jau minėtųjų Baranausko ir Biliū­no, Anykščių kraštas lietuvių lite­ratūrai yra davęs ir rašytoją A. Žukauską – Vienuolį ir visą eilę kitų plunksnos darbininkų. Rašytojas Vienuolis nuolatos gyvena Anykš­čiuos ir kasmet vis naujais kūriniais papildo gausų savo kūrybos loby­ną. Jo kūryboj ypač gausu anykštietiškų motyvų ir Anykščių gam­tos kolorito. Rašytojas Vienuolis yra įrengęs dar iš Baranausko laikų li­kusioj klėtelėj įdomų Baranausko muziejėlį, kuriame surinkta nemaža tą mūsų dainių primenančių daiktų, knygų ir rankraščių.

Pirmosios istorinės žinios apie Anykščius yra iš 1516 m. Tuome­tinis Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas I savo raštu už 1000 ka­pų skatikų paskolos įkeitė Anykš­čių dvarą Žemaičių seniūnui Myko­lui. Kaip iš to rašto matyti, tuo­metiniam Anykščių dvare jau buvo medinė bažnytėlė, pastatyta 1514 m. Apie 1567 m. Anykščiai jau turėjo miesto teises, kurias 1792 m. kara­lius Stanislovas Augustas dar pa­kartotinai savo raštu pripažino.

Didelė senųjų Anykščių nelaimė buvo nuolatiniai gaisrai. Anykščiai daugelį kartų yra degę. Ypač dideli gaisrai buvo 1566 ir 1891 m. Per pastarąjį gaisrą buvo sudegęs be­veik visas miestas, 3000 žmonių bu­vo likę be pastogės. Tačiau Anykš­čiai greitai ir dar gražesni atsistatė.

1765 m. parapijos lėšomis Anykš­čiuose buvo pastatyta mūrinė baž­nyčia, kurią pačioj XIX amž. pa­baigoj kun. ūselis nugriovė ir jos vietoj pradėjo statyti labai didelę pusiau gotiško stiliaus bažnyčią. Ji buvo baigta 1909 m., klebonaujant kun. Vembrei. Per aną didįjį karą Anykščių miestas ir bažnyčia labai nukentėjo. Miestas buvo smarkiai apgriautas ir apdegintas, o aukšti bažnyčios bokštai artilerijos svie­dinio numušti. Ilgą laiką bažnyčia stovėjo be bokštų. Jie buvo atsta­tyti tik prieš 15 metų, ir bažnyčia vėl bent iš dalies atgavo savo se­nąjį didingumą. Didžiosios rusifi­kacijos metu 1873 m. Anykščiuose buvo pastatyta mūrinė pravoslavų cerkvė, kuri tebestovi ir šiandien. Senuosiuose Anykščių kapuose sto­vi graži, vieno italų menininko pa­statyta ir lietuvių liaudies ornamen­tika išpuošta koplyčia. Visą jos sta­tybos istoriją labai gražiai yra ap­rašęs A. Vienuolis savo didokoj apy­sakoj „Vėžys“.

Anykštėnai yra vieni tipingiausių rytų aukštaičių. Jie yra darbštūs, nepaprastai vaišingi, linksmi, dideli dainininkai ir pasakoriai. Jie visuomet buvo judrūs ir jautrūs tėvynės reikalams. Didelį savo vi­suomeninį ir tautinį subrendimą anykštiečiai ypač parodė per 1905 m. sukilimą prieš rusų valdžią. J. Baltuškos vadovaujami, anykštėnai vieni pirmųjų surengė dideles de­monstracijas prieš savavališką caro valdžią ir išvaikė buvusią rusų ad­ministraciją. Anykštėnų malšinti rusai buvo atsiuntę nemažą bau­džiamąjį būrį su patrankomis.

Visuomeninis ir kultūrinis gyve­nimas Anykščiuose prieš šį karą buvo gyvas ir judrus. Ypač gražiai veikė šauliai, kurie pasistatė dide­lius namus, turėjo orkestrą ir sce­nos mėgėjų teatrą. Nuo 1921 m. iki 1940 m. Anykščiuose veikė ketur­klasė progimnazija. Nuo 1940 m. jos vietoj įsteigta pilna gimnazija, turinti kelis šimtus mokinių.

Prieš aną pirmąjį didįjį karą Anykščiuose buvo arti 5000 gyven­tojų. Po karo jų skaičius buvo gerokai sumažėjęs, nes lenkams at­plėšus Vilnių ir jo sritį, tą smurtą labai pajuto ir Anykščiai, kaip ir visa Rytų Lietuva. Mat, prieš aną karą visas tų rajonų gyvenimas gravitavo į Vilnių. Turėjo praeiti ne­maža laiko, kol toji gravitacija kiek pakrypo į Kauną. Tačiau gyvento­jų skaičius Anykščiuose pamažu pradėjo augti, ir susikūrė keletas pramonės įmonių: vailokų dirbtu­vės, Karazijos vaisvynių fabrikas ir kt. Prieš karą Anykščiai turėjo arti 4000 gyventojų. Grįžus prie Lietuvos Vilniui, tuo pačiu atsivėrė palankesnės sąlygos augti ir plėstis ir Anykščiams, ypač kai su Vilniu­mi yra gana patogios susisiekimo sąlygos: siaurasis Panevėžio – Šven­čionėlių geležinkelis.