Vorpilis

Vorpilis
Z. K. „Vorpilis“ // Trimitas. – 1925, Nr. 15, p. 498-503;

Gražus yra Vorpilis, kada ryto aušrinė uždega jo gauruotą vir­šūnę, kada milžinas stiebiasi dangopi ir senutės pušies šaka gesina paskutinę dangaus žvaigž­dę. Nešlama medžiai, tyli krū­mai, tik lakštingala rožynuos bando pravirkdyti senelį beržą, kur visas pražilęs slepiasi ža­liuose lapuose.

Suplasnojo sparnai ir nučiaužė oru — tai kuodys išskrido lenk­tynių su debesiais. Pakirdo ir kiti sparnuočiai — pakirdę lekia aušrinės sveikinti…

Gražus yra Vorpilis

Gražus jis ir tada, kai saulė žiūri jam tiesiog į raukšlėtą kaktą, kai dangaus mėlynė mau­do savo gelmėse ir gėlę, ir vėją, ir medį, ir akmenį — ir visa, kas tik yra senio Vorpilio vir­šūnėje.

O kai vakarai, užsidegę ugnim, ima pamažėl niauktis, kai lakš­tingala, sugrįžus į rožyną, ima vėl savo vamzdį vamzdžiuoti — susimąsto tada Vorpilis, pasidaro juodas kaip mirtis.

Bet ir tada gražus jis, paslap­tingas….

Kas nori geriau pažinti Vorpilį, tas eina pas jį naktį; kada jo viršūnė šnekasi su žvaigždė­mis, kada smalsus mėnulis, su­sirietęs ragan, bando įžiūrėti senio Vorpilio slėpinius.

Neįžiūrės — per giliai yra tie slėpiniai, nėr ten kelio niekam! Nelakštuoja Vorpily naktį lakštingala, nešlama medžiai, nejuda žolė. Bet jei nueisi į Vorpilį naktį, turėsi ko klausy­tis. Pačiam vidurnakty išgirsi nuostabius muzikos garsus, ku­rie kuždės tau kažką graudu, kažką gailinga, kažką slėpinga. Išgirsi tą muziką senio Vorpilio krūtinėje, į kurią nėra kelio, nėra angos.

Subarškės kas staiga, sujudės, sužvangės lyg kardai, lyg skydai. Išbalęs klausysies to žvangėjimo, to barškėjimo: kū­nas eis pagaugais, norėsi bėgti ir negalėsi. O jei dar pasiliksi prie Vorpilio, pamatysi jo viršūnėje baltai apsi­taisiusią mergaitę. Ji graži kaip lelija vasaros rytą; jos plaukai, kaip ilgiausi linų pluoštai kris jai ant pečių; akys jai spindės deimantais. Mergaitė grąžys ran­kas, gailiai verks ir skųsis dre­bančiu balseliu. Ir gaila jums rasis mergaitės, gaila dėl jos vargų vargelių, dėl jos nelaimių, kurias ji raudos savo raudoje.

Mergaitė raudos… bet nepa­sakysiu aš jums, ką raudos mergaitė: nueikite patys pasi­klausyti.

Gražus yra senis Vorpilis…


Laužų laužai dega Lietuvos kelmuose kelmeliuose, dūmų dūmai neša raudonus liežuvius — sakytum užsidegė visa žemė motulė, pavirto liepsna ir juo­dais debesimis.

Trimitas žadina trimitą, skar­dena visus kampus. Žemė dunda šimtais kanopų, geležis žvanga, balsai šaukia.

Kas atsitiko? Kas sukėlė tą triukšmą?

Štai priešakyje kitų lekia šyvu žirgu augalotas, tankia švie­sia barzda apžėlęs, visas gele­žinis apsikaustęs karžygys: tai kunigas Voras. Jis patsai renka vyriją, kad greičiau atremtų bai­siuosius priešus, įsiveržusius į jo žemes. Putoja šyvas žirgas, prunkščia šnervėmis, lekia kiek tik kojos neša — vos spėja paskui jį būrys palydovų.

Į žirgą kas gyvas!

Nesenas dar Voras, plaukuose nėr dar sidabro, krūtinėje daug dar tebėr jėgų, tačiau nebėr Vorui žmonos — jis jau našlys. Bet yr Vorui kažkas pilyje, kas jam labai labai rūpi, ką jis įma­nytų ginti iki paskutinės jėgos kibirkštės, iki paskutinio širdies plakimo… Tai ilgakasė mergelė lelijėlė, tai jo mylima visa širdžia, jo išliūliuota, brangioji jo dukra Vorilė…

Ir Voras lekia — lekia, kad išvaduotų, kraštą nuo baisiųjų ne­draugų, kad apgintų pilį nuo prie­šų kardo, kad Vorilę mylimąją nuo kryžiuočių apsaugotų…

Į žirgą kas gyvas!

Sumišo dūmai su debesimis ir tirštai apklojo visą dangų — sakytum audra didžiausi užėjo; susipynė trimitų garsai su arklių žvengimais, su traškančiais me­džiais, su moterų verksmais, su vyrų šauksmais — negali atskirti nė kanopų nuo ugnies.

O Voras tik lekia, tik lekia. Jo būrys vis didėja, vis daugyn eina žirgų, tankyn iečių, garsyn dundėjimo. Sučiauptos Voro lūpos, sutraukti antakiai, su­gniaužti kumščiai.

Į žirgą kas gyvas!

— Neverk, Vorile! Kunigas apgins pilį nuo kryžiuočių, grįš sveikas ir linksmas namo, dar parveš tau dovanų iš Prūsų…

— Oi jaučia, jaučia mano šir­delė: negeran išeis šis karas. Žus gal mano tėvelis, pargrįš tik žirgas vienas, mėtydamas aukso kilpomis, gailiai žvengda­mas savo valdovo. Vai blogai bus, blogai mums pily čia pasi­likus… Gal ir mane jauną kry­žiuočiai kur išsiveš…

— Ne, brangioji kunigaištyte: Voro kalavijas stiprus ir aštrus — užteks jo kryžiuočių sprandams, apgins jis mūsų pilį ir visą Lie­tuvėlę.

— Nekalbėk man, Girda, tuos žodžius, negraudink man širde­lės: žinau, kad tik paguosti nori mane, kad pati bijai piktųjų kryžiuočių. Vai, pamiršo jau mus dievai… — Nepamiršo, Vorilėle, ir nepamirš. Galingieji dievai myli mūsų kunigą — jis jiems dažnai aukas aukoja gausingas. Žiūrėk ir dabar senis Laimeika auku­rą degina Perkūnui.


Pilies apačioje lygiame lauke, tarp trijų didžiulių ąžuolų degė laužas, kažko prikrautas. Šalia jo senis žynys, aukštyn rankas iškėlęs, kažką kuždėjo dreban­čiom lūpom.

Staiga prie žynio prijojo gink­luotas karys.

— Kurk didžiausią laužą, Lai­meika! Kunigas liepė geriausias aukas sunešti į aukurą. Dar šian­dien jis žada atvykti su kariuo­mene pilies ginti. Kryžiuočiai nebetoli! Eina jų didžiausi bū­riai geležimis apkaustyti. Melsk, Laimeika, dievus: kitaip žūsime! Su maža jėga kunigas nenori pasitikti kryžiuočius: jis renka jėgas, o tuo tarpu pilį gali užim­ti kryžiuočiai.

— Didieji dievai neleis kry­žiuočiams niekint aukurų. Grįžk pas kunigą ir pasakyk, kad tuoj jotų atgal į pilį.

Ir vėl išnyko karys. Ir vėl sujudėjo senio žynio lūpos; dar juodesni dūmai pakilo aukštyn, iki pat Perkūno skliautų.

Vorilė verkdama žiūrėjo iš aukšto pilies lango į ugnių kal­nus, į dūmų debesis; senį žynį, kur pilies apačioje aukurą kūrė. Senė Girda šluostė savo auklė­tinei ašaras, guodė ją ir liepė tikėti dievais.

Kažkur toli girdėt buvo trimi­tų garsai, žmonių šauksmai, ka­nopų dundėjimas. Rodėsi, kad dundėjimas eina vis garsyn, kad į pilį kažkas artėja. Girda tikino Vorilę, kad tai kunigas parjojąs.

O apačioj žynys vis kažką šnabždėjo savo pabalusiom lū­pom, akis įsmeigęs į dangų. Jau nebetoli buvo girdėti dundan­čios kanopos, jau arti buvo pagalba…

Dar kažką įmetė Laimeika į aukurą, dar juodesni iškilo auk­štyn dūmai.

Pilies sienose pasigirdo tri­mitas.

Laimeika žvilgterėjo į pilį ir… pabalo. Akys jam pasidarė di­delės ir žibančios. Krūtinė iš­sipūtė ir smarkiai alsavo. Ran­kos, aukštyn pakeltos, nusviro ir sugniaužė kumščius. Lūpos susičiaupė, susikando. Veidas pasidarė kaip mirtis tamsią naktį.

Pilyje buvo kryžiuočiai!..

Valandėlę Laimeika pasken­do užmiręs mintyse — sakytum stabas jį ištiko godas godojantį giliausias, tarytum senis mąstan­čiu akmeniu pavirto.

Paskui, lyg norėdamas trečią kartą patikrinti, kas yrą pilyje, užlipo senis ant degančio au­kuro. Visas dūmuose ir ugnyje paskendęs, dar išpūtė akis į pi­lies pusę, tarytum stebuklo lauk­damas. Ir vėl pasigirdo šiur­pulingas trimitas ir nunešė šimtą aidų po visą kraštą iš kunigo Voro pilies.

Pilyje buvo kryžiuočiai!.. Staiga… lyg atsakydamas į baisųjį trimitą, sušuko Laimeika galingu balsu, kad net kryžiuo­čio trimitas nustojo trimitavęs:

— Prakeiktą būk pilie, įsilei­dusi baisiausiuosius priešus!.. Prakeikti būkit jūs, bjauriausieji žudytojai!.. Prakeikta būk visa, kas tik yra pilyje, pakliuvus ne­vidonams į rankas!.. Prasmek, pilie, kiaurai kalną kartu su vi­sais savo tūkstančiais kryžiuo­čių su tūkstančiais iečių, skydų ir kalavijų!.. Prakeikiu jus var­dan dievų, kurie šiandieną nu­baudė Vorą!.. Prakeikiu jus vardan savo pelenų, kuriais užbarstysiu šventąjį aukurą! Pra­keikta būk…

Dar kartą sutrimitavo šiur­pulingas trimitas, dar kartą su­šuko senis Laimeika, bet balsai ėmė skęsti. Pargriuvo Laimeika į aukurą, visas liepsnomis pa­virtęs, o pilis… prasmego kiau­rai kalną kartu su visais savo tūkstančiais karių, su tūkstančiais iečių, skydų ir kalavijų.


Dar saulė nebuvo raudona, kai Voras šuoliais atlėkė ristuo­ju savo šyviu į pilį. Paskui jį lėkė tūkstančiai ginkluotų lietu­vių — lėkė, kad apsaugotų pilį nuo grobuonių, kad išvarytų nedraugus iš Lietuvėlės.

Bet jau nebereikėjo lietuviško kardo. Stiprus ir aštrus Voro ka­lavijas negavo apkabinti kry­žiuočio sprando.

Kryžiuočius buvo išvaręs vie­nas Laimeika.

Krūva pelenų dar teberūko skystais dūmais — nešė paskutinę auką… galingajam Perkūnui.


Nelakštuoja Vorpily naktį lak­štingala, nešlama medžiai, ne­juda žolė. Bet jei nueisi į Vorpilį naktį, turėsi ko klausytis. Pačiam vidurnakty išgirsi nuo­stabius muzikos garsus, kurie kuždės tau kažką graudu, kažką galinga, kažką slėpininga. Išgir­si tą muziką senio Vorpilio krū­tinėje, į kurią nėra kelio, nėra angos.

Subarškės kas staiga, sujudės, sužvangės lyg kardai, lyg sky­dai. Išbalęs klausysies to žvan­gėjimo, to barškėjimo: kūnas eis pagaugais, norėsi bėgti ir nega­lėsi. O jei dar pasiliksi prie Vor­pilio, pamatysi jo viršūnėje bal­tai apsitaisiusą mergaitę. Ji graži kaip lelija vasaros rytą; jos plau­kai kaip ilgiausi linų pluoštai kris jai ant pečių; akys jai spin­dės deimantais. Mergaitė grąžys rankas, gailiai verks ir skųsis drebančiu balseliu. Ir gaila jums rasis mergaitės, gaila dėl jos var­gų vargelių, dėl jos nelaimių, kurias ji raudos savo raudoje.

Mergaitė raudos… bet jūs ži­note patys, ką raudos mergaitė…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *