Kauno pilies kasinėjimas

Kauno pilies kasinėjimas
Autorius nenurodytas „Kauno pilies kasinėjimas“ // Trimitas. – 1925, Nr. 12, p. 373-377;

Kada pilis statyta? 1000 metų atgal ji buvo viena stipriausių. XIII amžiuj ties jos sienomis gniužo plūstančių kryžiuočių bangos. Pilies išgriovimas. Aprašymas ką pily būdamas matė kryžiuočių kom­tūras. Teismas ir kalėjimas pily. Pilies akmenimi išgrįsta Kauno gatvės. Požeminis urvas po upe keliolikos kilometrų. Įlindę užtroško du rusai. Kasinėjant griuvėsius rasta: užgriautas rūmas, žalvario lydinių, XIII amžiaus karinių papuošalų moterims, indų šukių, griaučių, Zig­manto III pinigų, požeminiam sandėly senovės kanuolės šovinys, metalo liejykla; senovinių keturkampių indų ir kelis šimtus metų gulėjusi že­mėje molinė pypkė, išlaikiusi ainiams prabočių tabako kvapų.

Mūsų žemėlapyje jau yra patalpinta eilė paveikslų iš mūsų praeities, jų tarpe įvairių senų pilių atvaiz­dai. Ne pro šalį būtų suteikus apie jas pluoštą istorinių žinių; apie tų pilių įsikūrimą, jų reikšmę tų dienų Lietuvos gyvenime, jų įgulą, žygius ir t. t.

Nepriklausomoj Lietuvoj se­nųjų pilių griuvėsių maža. Dau­giau užsilikę Kauno ir Biržų pilių griuvėsiai. Kitų ir pėd­sakai išnyko. Visa eilė mūsų galingos praeities liudininkų ran­dasi Lenkų okupuotame krašte: Vilniaus, Trakų, Gardino, Ne­svyžiaus ir t. t. Tenai iš se­novės buvo Lietuvos valstybės centras, tenai rečiau pasiekdavo įvairūs priešai ir vėliau jas iš­griovė. Šiuo atveju teks kal­bėti apie Kauno, vadinamų ka­ralienės Bonos (Sigizmundo I žmonos) pilį.

Kas ir kuomet ją įkūrė, tikrų žinių nėra. Yra patirta kasi­nėjant įvairiose vietose, kad tos vietos, kur dabar Kaunas stovi ir jo apylinkėse nuo žilos se­novės žmonių gyvenama. Iš tų laikų yra užsilikę daug legendų, bet jose ko nors kon­kretaus apie Kauno įsikūrimą ieškoti netenka. Vieni šaltiniai sako, kad Kaunas įkurtas 10 amžiuje, kiti — 1030 metais, dar kiti tvirtina, kad tais me­tais Kauno pilis buvusi viena stipriausių Lietuvos pilių.

Iš kitur patiriama, kad Kauną įkūręs pirmojo aukštaičių ir žemaičių kunigaikčio Palemono vienas iš keturių sūnų — Kūnas. Iki 13 amž. Kaunas stambios politinės reikšmės neturėjęs. Toji reikšmė pakilusi tik Ge­diminui, Algirdui ir Kęstučiui Lietuvą valdant. Kaunas pasi­darė užtvara, ties kuria turėjo sugniužti plūstanti Lietuvos šir­din — Vilniun kryžiuočių banga. Ir iš tiesų, Kauno stiprių sienų ir narsios įgulos sutremti, ne­kartą grįžo puolikai namo tikslo nepasiekę. Tiktai 1362 metais, Kęstučiui ir Algirdui kariau­jant su priešais iš pietų — rytų pusės, kryžiuočiai sutelkę di­delę kariuomenę, atsigrūdo ties Kauno pilies sienomis. Kauno įgula buvo menka skaičiumi, vos 4000 vyrų, vedama Kęstučio sūnaus Vaidoto. Vaidotas su tokia kareivių saujele nedrįso į atvirą mūšį stoti su milžiniš­kais kryžiuočių būriais. Todėl jis užsirakino savo pilyje ir pa­siryžo gintis kol tėvas, Kęstutis, ar Algirdas pagalbą atsiųs.

Kilo baisi kova. Kryžiuočiai pirmą kartą naudojosi patrankomis, kuriomis griovė kaip beįmanydami pilies sienas. Gy­nėjai tirpte tirpo, bet pasiryžo nepasiduoti. Jau gynėjų sauja beliko, pagalbos nesimatė, nes Algirdas su Kęstučiu kitose ša­lyse kariavo. Tuomet Vaido­tas su likusiais vyrais ryžosi prasimušti pro apgulėjų eiles. Padegę pilį šoko jie į kovą. Kilo baisi skerdynė. Tačiau prasimušti jiems nepasisekė, vieni žuvo, kiti į nelaisvę pa­teko. Taip įvyko žymus mūsų istorijoj Kauno pilies išgriovimas 1362 metais.

Vėliau pilį atstatė ir sustip­rino. Ties ja dažnai ėjo kovos. Pilies sienos matė ir kryžiuo­čius sutelkusius Anglijos, Vo­kietijos, Prancūzijos ritierius, maskolius ir kitus įvairius prie­šus. Vokiečiai netoli Kauno, dabar negalima nustatyti, kurioj, būtent, vietoj, spėjama, kad Ne­muno ir Nevėžio santakoj ties dabartiniu Raudondvariu, ar Vilkija, buvo pasistatę sau pilį pavadintą Gottes Verder. Aišku, turint pašonėje tokį plėšikų lizdą, Kaunas buvo pir­miausias punktas, ginąs nuo įsibrovimo tokių pavojingų priešų. Užtat pilis nuolat griau­nama nebegalėjo atsistatyti. Kryžiuočių grafas Kyburgas, tuo metu Balgo komtūras 1397 metais keliaudamas Vilniun į Vytautą politiniais reikalais buvo sustojęs Kaune. Apie tų laikų Kauną štai ką jis rašo: „Aštuntą savo kelionės dieną Nemunu iš Ragainės būriniais laivais atplaukėme į Kauną. Pilies viršininkas, gudas Ivanas Fedorovičius priėmė mus labai vaišingai. Trečią dieną mums pranešė, kad netrukus atvyks dvariškis, kuris palydės Vilniun į D. Kunigaikščio pilį.

Kaunas atrodo netoks turtin­gas ir galingas kaip anksčiau. Daugelis namų griuvėsiais riogso. Aplink pilį anksčiau trobesiai stovėjo, o dabar daržovės auga.

Pilis labai gražiai statyta, Ge­dimino bei Algirdo laikais buvo neįveikiama, sustiprinta nede­gančiais mūrais ir angomis gin­tis, tačiau dabar vargiai bet kurį stipresnį priešą atremtų. Ir armotų, kurios anksčiau taip savo gerumu buvo įgarsėjusios, nesimatė.

Tiesa, buvo pastatyti dideli sandėliai, labai gerai užlaikomi, daug lobio ir ginklų prikrauti. Iš Nemuno pusės namai visai sveiki, bet iš Neries pusės, apie didįjį bokštą sugriauti.

Už griuvėsių stovi stipri sie­na, kurios jokia armota pramušti neįstengs. Griuvėsių krūvos ją dengia, o priešui pasiekus juos ir ėmus jais lipti gynėjai patys už sienos pasislėpę gali juos lengvai iššaudyti.

Pilies įgula — žemaičiai ir lietuviai, apie 4000 vyrų. Liuosomis nuo mankštos valandomis jie ir pilį stiprina, tačiau tų darbų mums nerodė.

Gyvenome papilyje. Pro savo langus matėme dešiniame Neries krante raitelių stovyklą ir jų mankštą. Galėjo būti apie 4 — 5000 žirgų; suskirstyti į labai įvairiai aprengtus ir apginkluotus eska­dronus.

Dalis jų buvo šarvais pasi­rėdę, kiti keistas kepures dė­vėjo. Lengvieji raiteliai iš tiesų galėjo lengvaisiais vadintis, nes raitelis rankoje tik vieną ginklą teturi ir jų arkliukai nors maži, iš pažiūros ir paprasto vežimė­lio nepavilktų, bet nepaprastai greiti ir vikrūs.

Buvo dar vienas eskadronas jau suaugusių, barzdotų vyrų, kurie savo parėdais skyrėsi iš visų. Spėjome, kad tai žmonės tik tam čia surinkti, kad pra­ėję reikalingą karo mokslą su­grįžtų į savo gyvenamąsias vie­tas ir ten mokytų jaunesniuo­sius„.

Tai vienintelis raštas, paro­dus mums Kauną Vytauto laikais. Vėliau, kai Vytautas kovojo su Jogaila ir kryžiuočiams, už pagalbą atsiimant tėvo sostą, ati­davė visą Žemaitiją, o kovų areną nukėlė arčiau Vilniaus, Kauno reikšmė sumenkėjo. Ne­atgavo jau savo pirmykštės ga­lybės ir tuomet, kai Vytautas atsikariavo iš kryžiuočių Žemai­tiją ir galutinai juos sugniužino ties Žalgiriu.

Pas Daukantą mes skaitome, kad po Vytauto mirties, kai Lietuvos galybė jau pasviro, Kauną ir gudai atlankė. Ma­tyt, jis dar buvo stiprus gyni­mosi punktas. Tai tiek davinių iš seniausios gadynės. Vėliau, kaip lenkai unija sukinkė mūsų likimą su savuoju, apie Kauną mažai tegirdima. Jis lieka pro­vincijos miestu. Yra žinių, kad apie 1511 me­tus Lenkų karalius ir Liet, ku­nigaikštis pavedęs tūlam Daš­kevičiui atstatyti ar pataisyti Kauno pilį. Nuo 1601 iki 1630 metų Kauno sritis buvusi pa­vesta kunig. Jonui Radvilai, kuris įtaisęs, pilyje kalėjimą ir teismo archyvą.

Žlugus kartu su Lenkija Lie­tuvai (1795 m. trečią kartą tas dvi valstybes pasidalino rusai ir vokiečiai), Kauno pilis visai apmirė. Ne tik laikas, bet ir nauji valdovai rusai dergė, griovė mūsų galingos praeities liekanas.

Pasakojama, kad pilies akme­nimis Kauno gatvės išgrįstos, daug namų pamatams išvežiota.

Riogsojo ji niekieno nesau­goma ir netyrinėjama. Tuomet buvo žinoma, o ir dabar dar kalbama, kad iš pilies ėję po­žeminiai urvai po upe ir tiesėsi toli už Kauno, net patį Raudon­dvarį siekę, 1883 metais, kol dar anga į požeminį urvą buvo pastebiama, rusų valdžia ar tai savo, ar tai archeologų iniciatyva buvo pradėjusi pilį tyrinėti. Į požemį nusileidę du vyrai, ta­čiau pažemio tvaiku užtroškę; beištraukę jų lavonus. Tyrinė­jimo darbai buvo nutraukti ir anga į požemį užmūryta.

Pilies viduryje prisistatė bakužėlių, apie ją pradėjo versti sąšlavas ir kitokį brudą. Tik pradėjus savo nepriklausomą gyvenimą, miesto valdyba su­sirūpino pilimi: sąšlavas išvalė, griūvančius akmenis sucementa­vo, pilį aptvėrė tvora ir padarė gražius gėlynus. Veik tuo pat metu pradėta rūpintis ir pilies tyrinėjimu. Tačiau dėl įvairių priežasčių darbo pradėti nega­lėjo. Pagaliau 1924 metą pabaigoj Archeologinė komisija nu­tarė pradėti pilies tyrimo dar­bus. Darbus vedė archeologas — dail. Presas. Kasimai pradėti lapkričio 24 d. Tai buvo veik priruošiamieji kasinėjimai tikslu nustatyti susisluoksnėjimą kalvos, ant kurios stovi pilis, atkasti žemutinius dabartinio bokšto aukštus, rasti dingusį antrąjį bokštą ir sieną, kurią Neries potvyniai išardė. Tąja pačia proga padarytas geodezinis pi­lies padėties planas ir architek­tūrinis likusią griuvėsių mata­vimas. Bekasinėjant pasirodė, kad pilies kiemas buvęs storai išgrįstas, maišytą su kalkėmis akmenų grindiniu. Reikia stebėtis jo lygumu. Neišgrįstose vietose, matyt, stovėję akmeniniai ir me­diniai trobesiai, tačiau sudegę, nes atkasti stovį degėsių sluok­sniai. Iš šiaurės pusės siena nu­sitęsia veik į pat Nerį ir ding­sta tenai. Matyt, kad ji tolokai tiesėsi ir tik vėliau niekieno ne­globojama, nuo potvynių nesaugoma, suiro.

Pasikasus bokšto viduje atsi­durta užgriautame ruime. Iškar­to manyta, kad tai bus anga į požemį, tačiau vėliau patirta, kad tai yra bokšto pirmojo auk­što durys į kiemą. Tuo būdu pasirodė, jog dabar manomieji pilies vartai yra antrojo jo auk­što dalis užpilta griuvėsiais. Nu­statyta, kad tą griuvėsių sluok­snio storis siekia veik 2,5 met­rų ir susidaręs iš kalkių, akme­nų ir plytų gabalų. Toj vietoj rasta keletas vario papuošalą moterims, kurie, žinovų nuo­mone, esą padaryti XIII—XIV amžiuje Italijoj. Rasta indų šu­kių, kaulų ir pinigų Zigmanto III laikų.

Kitose vietose bekasinėjant, ypač vakariniame kampe, kur bakūžės riogso, užtiktos supu­vusios grindys. Jas išlaužus, pa­sirodė kažkokio požeminio san­dėlio būta. Rastas senovinis armotos šovinys ir keletas žalva­rio lydinių. Dėl to yra keletas spėliojimų: pirmuoju, — kad ly­diniai pasidarė gaisro metu su­tirpus kokiems nors žalvario daiktams, pav., pinigams, o kiti, pasiremdami lydinių išvaizda, tvirtina, būk jie yra tyčia suly­dyti ir ši vieta buvusi kadaise metalo liejykla.

Be viso to, įvairiose vietose atkasta žmonių ir gyvulių kaulų, senovinių su dailia ornamentika keturkampių molio indų iš XIV amž., įvairių vario papuošalų, ginklų, ir pagaliau — molinę pyp­kę, kuri nors daug šimtų metų žemėje išgulėjusi, tačiau išlai­kiusi ainiams bočių tabako kva­pą: pypkė kvepia tabaku, tar­tum jąja šiandieną kas rūkė.

Tai tik paviršutinio tyrinėjimo išdaviniai.

5 1 balsas
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest

1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
trackback
1 month ago

[…] Lietuvos kunigaikščiai Kauną iš senų senovės rūpinosi susti­printi. Jie tarp 1292 — 1315 metų apvedė jį storo mūro sienom ir pastatė aukštą pilį su daugeliu karo reikalams pritaikintų bok­štų. Ta pilis stovėjo toje vietoje, kur šiandien dar tebėra senovės pilies griuvėsiai už Seminarijos bažnyčios aukštam Neries krante, kuris susideda daugiausia iš se­novės mūrų liekanų. […]

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x