Kaunas

Kaunas
Vaižgantas „Kaunas“ // Trimitas. – 1924, Nr. 211, p. 22-24;

Kas Kauno miestą yra įkūręs, autentiškai tepasako viena mi­tologija; būtent, ateivis iš Ro­mos, Lietuvos bajorų pradėtojo Palemono sūnus. „Ateiviai iš Romos“ — Vakarų Europos kul­tūra: tos vietos „bajorai“ — tos kultūros reprezentantai Lietuvo­je. Jie pirmiausia atsiranda — pa­nemunėje, arba palemunėje (iš čia — Palemonas).

Gerai įsižiūrėjęs į dviejų upių santeklį; upių, kurios dviem van­deningom vagom eina per visą Lietuvos kraštą, — pats pasakysi, jog čia, ne kame kitur prasidė­jo Lietuvių kultūra ir jų istorija. Tauta ėjo palei tas upes iš kraš­to gilumų, iki sustabdė ją Bal­tijos jūra; iš jūros tais vienatijais keliais griovęs į Lietuvą draugai ir nedraugai.

Tiesiog negalimas dalykas, kad tame santeklyje, toje angoje į visą kraštą nebūtų apsigyvenę patys pirmieji čia atsiradę žmo­nės; nes iš čia gynę kraštą nuo „barzdotų vyrų iš už jūrų“. Tai tebereiškia visa eilė panemunės piliakalnių, kurių senumo joks geologas, joks archeologas nebeatspėja: Jurbarko, Pilės, Rau­donės, Veliuonos, Seredžiaus, Kačerginės, Kauno, Punios ir kitų vietų palei Nemuną; palei Nerį gi garsioji Rossa, paskui užleidusi rolę Vilniui, pati gi simboliškai pavirtusi nebegyvėlių miestu — kapinynu staigiuose Vileikos skardyse.

Rossa — Vilnius santeklyje dvie­jų upių: Neries ir Vileikos; Kū­nas — Kaunas santeklyje Nemuno ir Neries, — tautos instinktas juos čia įkūrė gintis, susisiekti ir gė­rėtis. Čia tauta įsikūrė, iš čia sau visą būdą ėmės. Atsistok ant bent katro Nemuno kranto, paleisk savo žvilgsnį aukštyn ar žemyn palei platų Namuno slė­nį, ir tu suprasi Lietuvių Tau­tos istoriją ir jos sielą.

Kaunas ir pakaunės per amžius mirko gynėjų kraujuje. Čia pilių liepsnose bevelijo žūti Lie­tuvos įgulos ir jų vadai kuni­gaikščiai: Kauno senapilyje žū­na Gedimino sūnus Vaidotas, Punios Pilėnuose — Margis, o netoliese Veliuonoje ir pats Gediminas, pašautas iš pirmą kart kryžiuočių pavartoto ugninio ginklo.

Panemunėse susiformavo skambiausias Lietuvių kalbos dialektas, drąsiausio ir pasto­viausio būdo žmonės. Čia pat Dzūkų Dainava, kur susidėjo to­buliausios dainų melodijos ir pati daina, viena įstabiausių Eu­ropos poezijos kūrinių.

Pasidairyk po Kauno apylin­kę nors tik pro savo automobi­lio langus: kur tu būsi matęs to­kius ąžuolynus, tokias nuolai­džias pakalnes, taip suskeldėju­sius kriaušius ir visa to — tokioje gausybėje? „Puikiausias pasau­lyje slėnis”, nuo Adomo Mic­kevičiaus betariant, darė kitados foną jo poezijai ir išviso lietu­vių, poetingumui. Štai, dėl ko kaunietis nulieka­mą valandą skubinasi iš miesto lomos iškilti į slėnio kriaušius: į Vytauto kalną, į Žaliąjį kalną, į Aleksoto Linksmakalnį, į pamarvį, į Napoleono kalną pajėsyje ar dar kur, Lietuviai, jų dainos, jų piliakalniai, puiki jų gamta — tai viena harmoninga čielybė. Svetimybės čia begali pagadinti, ne patobulinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *