Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes

A. Tyla „Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes” // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 22-33;

Šio straipsnio tikslas — nustatyti, kada pirmą kartą rašyti­niuose šaltiniuose buvo paminėtos atskiros Aukštaitijos nacionalinio parko gyven­vietės, ir tuo būdu bent apytikriai spėti jų amžių.

Pirmiausia, norint išryškinti parko teritorijos strategi­nę, ekonominę ir administracinę padėtį praeityje, reikia bent trumpai aptarti pro čia ėjusius kelius. Netoli parko buvo vienas seniausių ir svarbiausių kelių iš Vilniaus per Daugė­liškį ir Vidžius į Polocką, Breslaują, Daugpilį. Viena šio kelio atšaka ėjo pro Palūšę, Kazitiškį, Salaką, Dusetas į Rygą ir per Zarasus į Daugpilį. Be to, netoli draustinio buvo svarbi ma­gistralė, jungusi Vilnių su Daugpiliu ir ėjusi pro Molėtus, Tau­ragnus, Salaką. XVIII a. pradžioje pro Linkmenis ėjo šie ke­liai: į Vilnių, Ukmergę, Breslaują, Tauragnus ir vasaros ke­lias į Rygą.

Šis kraštas dėl savo geografinės padėties palyginti anksti buvo įtrauktas į istorinių įvykių sūkurį. Linkmenų bei Tau­ragnų apylinkės Lietuvos valstybės susidarymo ir kovų su kryžiuočiais metu buvo apgyventos ir ne mažiau turtingos, kaip ir kitos vietovės.

Parko teritorijos didesnė dalis nuo seniausių, iš rašy­tinių šaltinių žinomų laikų administraciniu atžvilgiu buvo susijusi su Linkmenimis. Pirmosios rašytinės žinios apie draus­tinio apylinkes liečia herojišką lietuvių kovos prieš kryžiuo­čius epochą. Linkmenys stovėjo netoli svarbaus strateginio ir prekybinio kelio, ir todėl jiems, kaip ir Tauragnams, teko svarbus vaidmuo, ginant prieigas prie Nalšėnų žemės ir Lie­tuvos sostinės Vilniaus. Lenkų istoriko H. Lovmianskio nuo­mone, Linkmenys, Tauragnai ir Užpaliai buvo trys šiauriniai Lietuvos valstybės atsparos punktai, gynę senąsias Deltuvos ir Nalšėnų žemes. Pasiremdamas Livonijos kronikininko Her­mano Vartbergės pateiktais duomenimis apie lietuvių gy­venvietes, jis teigia: „Labiausiai į šiaurės rytus nutolusios XIV amžiaus lietuvių vietovės buvo Linkmenų pilis, … taip pat Stripeikiai… ir Tauragnų pilis.” Kartu jis pažymi, kad XII a. lietuviai, matyt, gyvenę dar ir toliau į šiaurę bei į rytus, maž­daug iki pat Dauguvos. Kitas lenkų istorikas — J. Ochmanskis, pasiremdamas Lietuvos archeologų darbais, nurodo, kad Zarasų linijoje lietuvių gyvenviečių XIV a. būta ir pasieny­je. Šiam teiginiui patvirtinti J. Ochmanskis Vartbergės kro­nikoje 1373 metais minimą Nadunen gyvenvietę lokalizuoja ir tapatina su Nadūnų kaimu, esančiu Zarasų rajone, Girsiu apylinkėje, 9 km į vakarus nuo Zarasų.

Sunku pasakyti, kada mūsų minima vietovė buvo pirmąsyk nusiaubta kalavijuočių. Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad 1212 m. riteriai iš Kuoknesės drauge su latviais dažnai apiplėšdavo sėlius ir lietuvius, niokojo jų kaimus ir pasienius, žu­dydami ir išsivesdami į nelaisvę žmones bei statydami ant kelio pinkles, darydami jiems daug žalos. Livonijos landmistras Folkevinas 1228 ar 1229 metais surengė žygį į Nalšėnų žemę. Šioje žemėje kryžiuočiai siautėjo ir 1250 m. Tačiau to meto šaltiniuose Linkmenys bei Tauragnai neminimi. 1274 m. Livonijos magistras Ernestas prie Dauguvos, kur su­siėjo Lietuvos ir Rusijos žemių siena, pastatė Daugpilio pilį, buvusią kryžiuočių forpostu kovoje prieš lietuvius. Ji buvo arčiausia Lietuvos sienos, priešams patogioje, o lietuviams pavojingoje strateginėje vietoje. Neatsitiktinai didysis Lie­tuvos kunigaikštis Traidenis sakė, kad ši pilis yra pastatyta jo paties širdy. Matyt, kaip atsparos punktai prieš kryžiuo­čių tvirtovę Daugpilį ir kitas jų pilis išaugo Tauragnų bei Linkmenų pilys. Pirmąsyk Linkmenų pilis paminėta Vartbergės kronikoje, aprašant 1373 m. vasario 14—21 d. kryžiuo­čių įsiveržimą į Tauragnų, Linkmenų, Labanoro, Dubingių ir Giedraičių apylinkes. Priešai plėšikavo 8 dienas ir naktis, sustodami nakvynės naujose vietose. Kaip nurodo Vartbergė, pirmąsyk kryžiuočiai nakvojo prie Tauragnų pilies („ante castrum Taurage”), antrą — „in vilią Gaveyken”, trečią — „in vilią Nadunen”, ketvirtą—„in curia Girdemanthen”, penk­tą— „in vilią Eynare”, šeštą — „in Mulove“, septintą — „in Labbenare”, aštuntą — „ante castrum Lenghemene“ — prie Linkmenų pilies. Iš minimų nakvynės vietų, be abejonės, galima lokalizuoti Tauragnus, Linkmenis ir Labanorą. Be to, Vartbergė mini ir kitas kryžiuočių nusiaubtas vietoves.

Eilės vietovių lokalizacija dėl jų vardų iškraipymo yra daug sudėtingesnė arba ir visai neįmanoma. Pirmiausia, karai ir stichinės nelaimės sunaikino atskirus gyvenviečių pėdsa­kus. Kai kurie vietovardžiai ilgainiui keitėsi. Pavyzdžiui, Ka­zitiškis XVIII a. vadinosi Bolduriais, Meironys XVI a. buvo žinomi Antadringės vardu. Kryžiuočių nakvynės vietovių lo­kalizaciją apsunkina, matyt, Vartbergės iškraipytas maršru­tas. J. Ochmanskis teigia, jog jis klaidingas ir neatitinka tik­rovės. Pažymėjęs, kad kryžiuočių dienos maršrutas siekdavo iki 4 mylių, arba 32 km, jis daro išvadą, jog kryžiuočiai, eidami iš Daugpilio į Lietuvą, pirmą kartą nakvojo ne Taurag­nuose, kaip nurodo Vartbergė, o Nadūnų kaime. Vartbergė iš tikrųjų mini vietovę Nadunen, kur įsiveržėliai nakvoję trečią naktį. Tačiau dėl jos sutapatinimo su anuo Nadūnų kai­mu netoli Zarasų tenka abejoti. Pirmiausia todėl, kad Nadūnų kaimas yra atokiai nuo Daugpilio — Tauragnų kelio ir, antra, kad Nadunen vietovardis, matyt, taip pat yra iškraipytas, kaip iškraipyti ir kiti. Mūsų nuomone, tai yra šiandieninis Mindū­nų kaimas (Molėtų raj.), esantis prie seno kelio, einančio iš Molėtų į Labanorą. XVIII a. parapijų aprašymuose tas kaimas vadinamas Mundūnais. Šią nuomonę paremia ir tai, kad kry­žiuočių apiplėštųjų vietovių tarpe minimas netoli nuo Min­dūnų buvęs Anstirnių kaimas.

Vartbergė nurodo, kad antrą naktį kryžiuočiai nakvojo „in vilią Gaveyken“, H. Lovmianskis, V. Pašuto ir J. Ochmanskis šią vietovę lokalizuoja Gaveikių kaime (Molėtų raj.), esančiame į pietus nuo Dubingių ežero. Tačiau Vartbergės minima vietovė galėjo būti ir Gaveikėnų kaimas, esantis prie Dringių ežero Ignalinos draustinio teritorijoje. Tuo būdu, traukdami į Lietuvos gilumą, kryžiuočiai pirmą naktį bus nakvoję Tauragnuose, antrą — Gaveikėnuose, trečią — Min­dūnuose, o grįždami — Labanore ir Linkmenyse. Iš Linkmenų jie bus vykę be sustojimo iki Daugpilio, kaip įsiveržę be su­stojimo ėjo iki Tauragnų.

Šio žygio aprašyme minima Linkmenų pilis. Tačiau niekur neužsimenama, kad ją būtų užpuolę ar sunaikinę kryžiuočiai, neužsimenama apie linkmeniškių gynimąsi ar išpuolius iš pilies prieš čia slankiojančius ar nakvojančius priešus. Apie Linkmenų pilį ateity daugiau galės pasakyti archeologai. Šiuo metu ją tenka lokalizuoti stambiame Ginučių piliakalnyje. Tam patvirtinti kai kurių duomenų teikia Vilniaus tijūnystės Nemenčinės ir Linkmenų valsčių 1554 metų inventorius, esąs „Istorijos archyve”. Nurodant dvaro ganyklų prie Ginučių kai­mo ribas, minimas ir piliakalnis (horodziscu). Nors apie pilį čia neužsimenama, tačiau jis nevadinamas paprastai kalnu ar kalva. Linkmenų pilies buvimą liudija ir atskiri nerašytiniai faktai. Jogaila 1387 m. privilegija užrašė Vilniaus vyskupui Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanorą, Molėtus su visais ten esančiais gamtos turtais. Linkmenų neužrašė, gal būt, neatsi­tiktinai, kaip valsčiaus su gynybiniu punktu. Jogaila vyskupo neįpareigojo panaudoti Tauragnų pilies kaip Lietuvos valsty­bės šiaurinių sienų apsaugos punkto, o juk tai buvo laikotar­pis prieš Žalgirio mūšį. Taigi, atidavus vyskupui Tauragnus, Užpaliai, Linkmenys, vėliau Drisvėtai ir toliau paliko svarbūs gynybiniai atsparos punktai.

Apie Linkmenų pilies buvimą ant Ginučių piliakalnio tei­kia duomenų ir tautosaka. 1872 m. Linkmenų liaudies mokyk­los mokytojas — Rusų geografinės draugijos korespondentas rašė, jog vietiniai žmonės jam pasakoję ir maną, kad senovėje ant Ginučių piliakalnio stovėjusi pilis, kad seniai girdėję apie tai pasakojant vaikystėje. S. Gimžausko pateikiamame pada­vime „Apie Ligmaną, Vilaną ir Rigmaną” sakoma, kad ant piliakalnio „senovėje būta pilies ir aukota lietuvių dievai­čiams savo”.

1375 m. vasario 5 d. Livonijos ordino riteriai vėl įsibrovė į šiaurės rytų Lietuvą ir nusiaubė šias žemes ir vietoves: Tau­rage (Tauragnus), Vitten (Uteną), Balnike (Balninkus), Naliske (?), Sessolen (Šešuolius), Videniske (Videniškius), Gederayten (Giedraičius) ir iš dalies Dubinghen (Dubingių žemę). Šį kartą kalavijuočiai Linkmenų nepasiekė.

Vartbergė nemini, kad, 1373 m. ir 1375 m. kryžiuočiams įsiveržus, lietuviai būtų juos persekioję, tačiau pastarojo žy­gio metu žuvo 21 metus landmaršalu išbuvęs Andrius Stenbergietis. Kronikininkas nurodo, kad jis „žuvo, krintant me­džiui, kuris užgriuvo, neatsargiai praeinant pro jį”. Galima ti­kėti, kad tai buvo lietuvių priešams paspęsti spąstai.

Šių žygių metu kryžiuočiai nemėgino įsitvirtinti Lietuvos žemėje. Jų tikslas buvo ekonomiškai ir politiškai susilpninti valstybę. Vartbergė, aprašydamas abu minėtus žygius, pabrė­žia, kad per visas plėšikiško žygio dienas kryžiuočiai žudė ir degino. Suimtieji žmonės buvo išsivedami į nelaisvę. 1373 m. iš Linkmenų, Tauragnų, Labanoro, Videniškių ir kitų šio kraš­to vietovių kryžiuočiai paėmė ir išsivarė apie 1000 žmonių su daugybe arklių, o išžudė, kronikininko žodžiais tariant, „be skaičiaus”, 1375 m. per 10 dienų į nelaisvę buvo paimta 600 abiejų lyčių žmonių.

Lietuviai rengdavo atsakomuosius žygius į Livonijos ordi­no žemes. Vartbergė nurodo, kad 1357 m. į Livoniją įsiveržė „lietuviai iš Stripeikių”. Istorikų nuomone, čia minimas ANP (čia ir toliau ANP – Aukštaitijos nacionalinias parkas) zonoje esąs Stripeikių kaimas.

Praėjus 60 metų nuo pirmųjų mums žinomų Livonijos or­dino riterių siautėjimų Linkmenų krašte, jis vėl nukentėjo Švitrigailos ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio tarpusavio kovų metu. Švitrigailos pusėje kovojo ir Livonijos ordinas, turėjęs savus politinius interesus. Livonijos ordino kariuomenė 1433 m. sausio 30 — vasario 9 d., t. y. vie­nuolika dienų, siautėjo Linkmenų (Langwen), Tauragnų ar Daugailių (Tawgal), Utenos ir Užpalių apylinkėse ir pagrobė bei išsivedė apie 3000 vaikų ir suaugusių. Priešas pasitraukė, tik pabūgęs jungtinių lietuvių ir lenkų jėgų. Lemtingo Pa­baisko mūšio išvakarėse — 1435 m. vasarą — Švitrigailos ka­riuomenė susitiko ir susijungė su Livonijos ordinu ties Breslauja, t. y. toje pačioje vietoje, iš kurios 1433 m. Livonijos ordinas buvo pradėjęs plėšiamąjį žygį. Jungtinė kariuomenė nužygiavo Ukmergės link jau „įprastais keliais”, pro Linkme­nis. B. Dundulis teigia, kad ties Breslauja susijungusi ,,jung­tinė kariuomenė nužygiavo ne tiesiog į Vilnių pro Švenčio­nis, o vingiu, greičiausiai… Linkmenų—Užpalių ruožu”. Toks vingiuotas žygio maršrutas buvo sumanytas dėl kelių priežas­čių, iš kurių viena buvo ir krašto gyventojų terorizavimas.

Pabaisko mūšis buvo Livonijos ordino Žalgiris. Po šio mūšio Livonijos ordino riterių nuolatiniai siautėjimai Lietuvoje, o tuo pačiu ir Linkmenų apylinkėse liovėsi.

Sunku pasakyti, kokius nuostolius padarė kryžiuočiai, ko­kie pasienio rajonai ištuštėjo kovų su jais metu, kaip šiuo laikotarpiu pasikeitė dabartinės draustinio teritorijos žmonių gyvenimas. Nuolatinis pavojus stabdė šiaurės rytinio Lietuvos kampo kolonizavimą. 1414 m. sausio mėn. šiomis vietovėmis iš Daugpilio į Vilnių vyko keliautojas Žilbertas de Lanua. Savo kelionės aprašyme jis pažymėjo, kad, išvykęs iš Daugpilio, įvažiavęs į didelius Lietuvos miškus ir jais keliavęs rogėmis dvi dienas ir naktis, neužtikdamas nė vienos sodybos. Perva­žiavęs septynis ar aštuonis užšalusius didelius ežerus ir nuke­liavęs 15 mylių, Žilbertas atvyko, kaip pats rašo, į vieną iš Vytauto dvarų, vadinamą Karaliaus dvaru. Iš čia jis vyko į Vilnių ir pervažiavęs tris miškus, daug kaimų ir kt. Iki šiol nepavyko nustatyti tikslaus Žilberto maršruto bei lokalizuoti Karaliaus dvaro vietos. M. Balinskis ir O. Hedemanas mano, kad tas dvaras buvęs Drisvėtuose. H. Lovmianskis linkęs ma­nyti, jog tai greičiausiai buvę Švenčionys arba Lentupis. P. Klimas savo studijoje apie Žilberto keliones iš dalies su­tinka, kad tai buvę Švenčionys. Tačiau, besidomėdamas Žil­berto asmeniu ir jo kelionėmis, jis palygino du jo kelionių aprašymo rankraščius, iš kurių vienas buvo iki to laiko neži­nomas. Šis prieš karą buvo Belgijos karališkoje bibliotekoje, iki tol žinomas — grafų Lanua šeimyniniame archyve. Abu rankraščiai nėra visai tapatingi. Skiriasi juose ir maršruto iš Daugpilio į Vilnių aprašymas. Anksčiau publikuotame, jau iki P. Klimo žinomame variante rašoma, kad Žilbertas iš Ka­raliaus dvaro į Vilnių vykęs per kaimus, miškus, o naujai rastame rankraštyje, be viso to, dar pažymėta, kad jis prava­žiavęs ir daug ežerų. Pagal šį variantą, kaip nurodo P. Klimas, Žilbertas turėjęs nakvoti Linkmenyse arba Labanore.

Kai kurias versijas dėl dvaro lokalizacijos galima nedvejo­jant atmesti kaip nepagrįstas. Negalima sutikti su M. Balinskio ir O. Hedemano tvirtinimu, kad tai buvę Drisvėtai, kurie yra maždaug už 25 km nuo Daugpilio. Tokį atstumą Žilbertas būtų įveikęs per pusdienį, o ne per dvi dienas ir naktis. Be to, keliautojas nurodo, kad iki Karaliaus dvaro buvę 15 mylių (apie 60—82 km), o nuo pastarojo iki Vilniaus — 12 mylių (apie 48—67 km). Taigi karaliaus dvaras buvo antroje kelio iš Daugpilio į Vilnių pusėje. Vadinasi, negalėjo būti ir Labano­ras. 1387 m. vasario 17 d. privilegijoje, kuria Jogaila Vilniaus vyskupui užrašė daug žemių, teminimas Labanoro kaimas, o ne dvaras. Be to, Labanoras Žilberto kelionės metu priklausė ne Vytautui, o Vilniaus vyskupui, ir, be abejo, keliautojas tai būtų pažymėjęs.

Kokie gi didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarai buvo anuo metu tame rajone? M. Liubavskis nurodo, kad Neries vidupyje ir jos intako Žeimenos baseine XVI a. buvę keletas Vilniaus tijūno valdomų didžiojo kunigaikščio dvarų su jų valsčiais, būtent: Nemenčinės, Švenčionių, Linkmenų, Dysnos, Ažvenčių ir kt. Lentupio jis nemini. M. Liubavskio nuomone, Dys­nos dvaras su valsčiumi buvęs prie to paties vardo ežero, iš kurio išteka Dysnos upė. Ažvenčių dvaras stovėjo prie to paties vardo ežero, esančio 12 km į šiaurės rytus nuo Tauragnų.Tuo metu turėjo būti ir Drisvėtų dvaras. Tai liudija didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro 1500 m. spalio 20 d. privilegija dėl Breslaujos bažnyčios fundacijos.

Iš visų dvarų su Žilberto minimu Karaliaus dvaru labiau­siai sutaptų Švenčionys ir Linkmenys. Linkmenys tuomet, ma­tyt, buvo plačiai žinomi. Čia 1416 m. vasarą buvo numatę susitikti kryžiuočių ordino vyriausiasis magistras su Livonijos magistru ir iš čia vykti tartis su Vytautu.

Tyrinėjant Žilberto maršrutą iš Daugpilio į Vilnių, reikėtų išsiaiškinti, kokiomis vietovėmis ėjo Vilniaus — Daugpilio žie­mos kelias. Jo kelionės metu, matyt, buvo šalta ir gili žiema, tad, be abejo, buvo pasirinktas patogiausias žiemos kelias, nors jis čia, šiaurės rytų Lietuvoje, negalėjo smarkiai nukryp­ti nuo vasaros kelio, nes tam trukdė miškai. Daugiausia gali­mybių sutrumpinti kelią teikdavo užšalę ežerai, kuriuos vasa­rą tekdavo apvažiuoti didesniu ar mažesniu ratu. Antai vasarą kelias iš Tauragnų į Vilnių pasiganant užtrukdavo 24, o žie­mą — 16 val.; iš Tauragnų į Ukmergę — 15 ir 11 val., iš Tau­ragnų į Breslaują — 20 ir 14 val. XVIII a. pabaigoje kelias, einąs pro Kaltanėnus į Linkmenis, buvo dar vadinamas vasa­ros keliu į Rygą. XIX a. viduryje ežeringoje Zarasų apskri­tyje buvo daugybė lokalinių ir stambesnio masto žiemos kelių, einančių per ežerus. Pavyzdžiui, Vilniaus prekybinis kelias, einantis per Vidžius į Daugpilį, žiemą pasukdavo Drūkšių eže­ru. Per šį ežerą būdavo vykstama iš Drisvėtų ir Apso į Zara­sus. Per Dysnų, Snūdo, Luodžio, Dūkšto ežerus žiemą nusi­driekdavo keliai į aplinkines gyvenvietes, jais buvo tiesiau į Daugpilį, Zarasus, Drują. Tokių žiemos kelių buvo gausu visoje Lietuvoje.

Šiaip ar taip, Gilbertas važiavo netoli mūsų tyrinėjamos teritorijos, o gal ir per ją pačią. Negalima juo visiškai pati­kėti, kad, keliavęs dvi dienas ir naktis, iš tikrųjų būtų nepra­važiavęs jokios sodybos ar kaimų. Žilbertas, anot P. Klimo, buvo pusėtino pastabumo. Vykdamas iš Klaipėdos į Liepoją, nematė Palangos ir taip pat jokios kitos sodybos. Atvykęs į Vilnių, pastebėjo Vilnelę, bet nematė Neries, kuri, matyt, buvo užšalusi ir apsnigta. Mums tėra vertinga tai, kad jis pa­liko žinių apie tame rajone anuomet buvusius miškus ir mažai apgyventas vietoves.

Tokiu būdu karų prieš kryžiuočius epochoje yra minima keletas dabartinėje Ignalinos draustinio teritorijoje ir greta bu­vusių arba tebesančių gyvenviečių, kurias be didelių abejonių galima identifikuoti su Linkmenimis, Tauragnais, Anstirniais, Gaveikėnais, Stripeikiais.

Pirmąsyk Linkmenų administracinis vienetas — district pa­minėtas 1373 m. Vartbergės kronikoje. Jam priskirtas Anstirnių kaimas. Lietuvos valstybės rašytiniuose dokumentuose apie Linkmenų valsčių pirmąsyk užsimenama 1434 m. rugsėjo 15 d. Žygimanto dotaciniame rašte, kuriuo jis, be kitko, ati­davė Vilniaus vyskupui „in districtu Linkmenį” du žmones: Kirkilą (Kyrkilo) ir Žadeiką (Szodeyko) su jų vaikais ir pali­kuonimis. Po to Linkmenų valsčius vis dažniau minimas di­džiojo Lietuvos kunigaikščio dotaciniuose raštuose, išduotuo­se XV amžiuje. Juose, be kitko, minimos kai kurios vietovės, valstiečių ir feodalų pavardės. 1442 m. didysis Lietuvos ku­nigaikštis Kazimieras ponui Narbutui Linkmenų valsčiuje ati­davė 7 žmones. Apie XV a. vidurį Nemenčinės valsčiuje ir Linkmenų žemėje Birialiui Giedraičiui buvo duotos, jei pasi­rodys esančios tuščios, Puškovo ir Sukovo žemės. Kaip matyti iš 1495 m. liepos 2 d. didžiojo Lietuvos kunigaikščio Alek­sandro rašto, iš Žygimanto Kęstutaičio ponas Narbutas buvo gavęs Linkmenų valsčiuje 3 žmones. Pasirodo daugiau žinių ir apie Linkmenis. Iš keleto dotacijų matyti, kad miestelyje XV a. antroje pusėje buvo smuklė. XV a. vidury didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras Narbutui Vaitiekui užrašė 8 kapas iš Linkmenų ir Švenčionių smuklių, 1487—1489 m. ponui Mikalojui Petkovičiui — 20 kapų, Senkai Putiatičiui — 4 kapas iš Linkmenų smuklės; 1488 m. Vilniaus vaivados sakalninkui — 3 kapas iš smuklės ir 20 statinių rugių iš Linkmenų valsčiaus. 1498 m. liepos 28 d. Aleksandro patvirtinamasis raštas ponui Narbutui rodo, kad jam Linkmenų vals­čiuje buvo atiduota Nadudereco žemė, Svorlės tvenkinėlis ant Jusinės upės.

Vis dėlto šio laikotarpio dotaciniuose raštuose neužtinkame į dabartinę ANP teritoriją įeinančių kaimų, ežerų vardų.

Apie kitas draustinio vietoves, priklausiusias Linkmenų valsčiui, daugiau sužinome iš XVI a. dokumentų. 1554 metų Vilniaus tijūnystės, Nemenčinės ir Linkmenų valsčių invento­riuje randame pirmąsyk paminėtus Ginučių, Kirdeikių, Vaišniūnų, Pabiržės, Antadringės (Meironių) kaimus ir daugybę užusienių. Kirdeikių kaime (be užusienių) pažymėti 29 ūkiai, Ginučiuose — 3, Vaišniūnų kaime — 5, Antadringės (Meiro­nių) kaime — 9 ūkiai. Tai rodo, kad šie kaimai egzistavo ne pirmą dešimtmetį ir buvo įsikūrę prieš XVI amžių.

1613 m. išleistame Lietuvos valstybės žemėlapyje ir vėles­niuose viduramžių žemėlapiuose iš mūsų tiriamojo rajono tėra pažymėti tik Linkmenys.

Aukštaitijos nacionalinis parkas ir praeityje buvo girių ir ežerų masyve. Stambiuose miškuose buvusių gyvenviečių isto­riniam tyrinėjimui daug padeda Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės girių ordinacija. Tačiau stambūs rytų Lietuvos miš­kai — Salako, Tauragnų, Kuktiškių, Labanoro — priklausė Vil­niaus vyskupui Privatūs miškai nebuvo aprašomi, todėl į mi­nėto laikotarpio girių aprašymą jie nepateko. Tiesa, artimiau­sia mūsų tyrinėjamai teritorijai buvo Linkmenų giria, kuri priklausė Linkmenų dvarui ir ribojosi su Tauragnų giria. Bet ir šios girios aprašymo minėtame leidinyje nėra.

Taigi pagal rašytiniuose šaltiniuose užtinkamas žinias se­niausios Ignalinos krašto gyvenvietės yra Stripeikiai (minimi 1357 m.), Linkmenys ir Gaveikėnai (1373). Iš XVI a. vidurio turime pirmąsias žinias apie Antalksnę, Ginučius, Antadringę (Meironis), Kirdeikius, Vaišniūnus ir Pabiržę. Išskyrus Pabir­žę, kiti keturi kaimai tuo metu jau buvo išaugę ir turėjo po kelis ar keliolika kiemų. Tai leidžia manyti, kad jie buvo įsikūrę anksčiau. Dalis kaimų išaugo kaip minėtų kaimų užusieniai žymiai vėliau. Antai 1732 m. inventoriuje minimas Kir­deikių kaimo užusienis Salos, Ginučių kaimo užusieniai Papiliakalnė ir Vaidžiuškės, taip pat Vaišniūnų kaimo Pabaluošio užusienis. Palūšės miestelis išaugo, 1756 m. privačios žemės teritorijoje pastačius bažnyčią ir įsikūrus čia žvejams bei verslovininkams.