Linkmenų pilis ir krašto ginyba XIII – XV a.

R. Batūra "Linkmenų pilis ir krašto ginyba XIII - XV a." // Ignalinos kraštas 1966 m. p. 34-42;

Senovės Linkmenų krašto centras buvo 1373 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta Linkmenų pilis. Jos vietą tiek XIX a. istorikai, išleidę ir komentavę Kryžiuočių ordino kronikas, tiek vėlesni Lietuvos istorijos tyrinėtojai (H. Lov­mianskis) siejo su dabartiniais Linkmenimis. Tačiau, žvalgant vietovę, paaiškėjo, jog pačiuose Linkmenyse nėra jokios piliavietės, tik 3 km į šiaurę yra nedidelis ankstyvas, o dar toliau, prie Ginučių, — gerai įtvirtintas, didelis vėlyvas pilia­kalnis. Netoliese, Staniuliškių kaime, apie 1,5 km į pietus nuo Kirdeikių, yra neblogai įtvirtintas, bet mažos aikštelės (14×18 m) piliakalniukas. Tuo būdu tik prie Ginučių kaimo esantis piliakalnis tegali būti siejamas su XIV a. minima Link­menų pilimi. Tą patvirtina atskiri vietovardžiai — šio pilia­kalnio papėdėje tyvuliuoja Linkmeno ežeras, be to, kai kurie tautosakos duomenys.

Linkmenų pilis senovėje turėjo vaidinti svarbų vaidmenį krašto gynime, kadangi pro šias apylinkes — šiaurės rytų Lie­tuvą — ėjo senas prekybos kelias, jungiąs geografinį Vilniaus mazgą su Dauguva. Jo senumą ir reikšmę liudija IX—X a. arabų monetos, rastos šiame kelyje. Viena šio kelio šaka ėjo tiesiai į šiaurę, o kita trumpiausiu atstumu siekė Dauguvą. Čia 1274 m. Livonijos ordinas pastatė Daugpilio tvirtovę — bazę žygiams į Lietuvos gilumą.

Kelių ruožą tarp Šventosios aukštupio ir Naručio bei Medilo ežerų, krašto centrą ir sostinę Vilnių gynė pilių grandinė, aiškiai išryškėjanti XIV—XV a. pirmosios pusės rašytiniuose šaltiniuose. Tai Užpalių, Utenos, Tauragnų, Linkmenų, Šven­čionių, o taip pat Medilo, Svyrių pilys. Arčiausia prie Livo­nijos riterių Daugpilio tvirtovės buvo tarp ežerų stovinčios lietuvių Breslaujos ir Drūkšių (Drisvėtų) pilys. Dauguvos vagą nuo Ordino puolimų saugojo Drisos, Drujos tvirtovės ir pa­galiau pagrindinis atsparos punktas prie Dauguvos — Polocko pilis ir miestas, įėjęs į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės su­dėtį. Šias pilis Livonijos ordinas ne kartą puolė.

Iš 1324 m. Gedimino laiško žinoma, jog prieš kurį laiką riteriai plėšė Medilo apylinkes, tačiau neįstengė paimti stip­riai įtvirtintos pilies, stovėjusios greičiausiai to paties vardo ežero saloje. 1378 m. Livonijos magistras žygiavo į Medilo pilies apylinkes, o XV a. pradžioje vėl buvo puolamos Medilo ir Svyrių sritys. Svyrių pilis stovėjo šiuo metu miestelyje esančiame piliakalnyje.

1373 m. vasario ir kovo mėnesiais, dviejų žygių metu, Livo­nijos kariuomenė teriojo Tauragnų, Linkmenų, Utenos, Užpa­lių pilių apylinkes, tačiau jų įtvirtinimų pulti, matyt, nedrįso, nors buvo įsikūrusi stovyklą arti Linkmenų pilies. Tik antrojo žygio metu, naktį netikėtai užpuolę, priešai paėmė ir sudegino Užpalių papilį. Tai rodo, jog Linkmenų pilis, kaip ir kitos šio ruožo pilys, buvo gana tvirta ir, kaip ir jos, suvaidino nemažą vaidmenį sulaikant kryžiuočių veržimąsi gilyn į Lietuvą. Be to, šių pilių gynėjai dalyvaudavo atsakomuose Lietuvos ka­riuomenės žygiuose į Livonijos ordino teritoriją, ypač puo­lant Daugpilio pilį (1278, 1373, 1403 m.).

Pirmas Traidenio puolimas buvo nesėkmingas, tačiau lietu­viai ir toliau puldinėjo Daugpilį, norėdami jį sunaikinti. Apie 1281 m. Traidenis užėmė Ersikos pilį žemiau Daugpilio. Atkirs­tą nuo Rygos Daugpilį Ordinas buvo priverstas atiduoti Lietu­vai mainais už Ersiką ir dar atitinkamai primokėti. Daugpilis Lietuvos rankose išbuvo daugiau kaip trisdešimt metų (iki 1313 m.). Vėliau, siekdama užtikrinti Linkmenų ir gretimų šio ruožo pilių apsaugą ir atsakydama į 1373 m. Ordino teriojimus, Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Kęstučio ir Skirgai­los, puolė Daugpilį. 1403 m. Vytautas visiškai sunaikino Daugpilio pilį ir miestą.

Tuo būdu anksčiausi, visiškai neginčytini rašytiniai duo­menys apie Linkmenų pilį siekia XIV a. Tačiau yra faktų, rodančių Linkmenų pilį buvus jau XIII a.

1261 m. Mindaugo dokumente, kuriame nurodomos Ordi­nui užrašomos Sėlijos ribos, šalia kitų to krašto įtvirtinimų minimi Tauragnų, Utenos ir Užpalių įtvirtinimai. Linkmenys neminimi, kadangi neįėjo į užrašomą teritoriją. Šis dokumen­tas yra XIV a. Ordino falsifikatas, tačiau jis rodo, kad pilių linija, į kurią įėjo Linkmenys, jau egzistavo Mindaugo lai­kais. Apie tai liudytų ir padavimas apie Ligmaną, Vilaną ir Rigmaną, kuriame pasakojama, jog piliakalnyje ant Linkmeno ežero kranto senovėje būta pilies, kurioje gyvenęs Ligmanas, taip pat kalbama apie kažkokį šios vietos ryšį su Vilanu ir Rigmanu, t. y. Vilniumi ir Ryga. Iš padavimo galima spėti Linkmenų pilį stovėjus Ginučių piliakalnyje. Kiti padavimai taip pat mini čia buvus miestą, t. y. pilį. Tačiau ką galima pasakyti apie kažkokį šios pilies valdovą Ligmaną, jo ryšius su Vilniumi ir Ryga?

XIII a. viduryje, 1242—1260 m. laikotarpiu, istoriniuose šalti­niuose ne kartą minimas Lengvenis (Lengewin, Langwinus), Mindaugo seserėnas, vadovavęs 1247 m. Lietuvos kariuomenei prie Melniko ir Pinsko, sutriuškinęs Livonijos riterius prie Vendeno pilies. 1260 m. Mindaugo dokumente Livonijos ordinui dešimties liudininkų tarpe Lengvenis žymi­mas pirmuoju. Tai rodo jį buvus vienu žymiausių asmenų XIII a. vidurio Lietuvoje.

Vidaus feodalinių kovų metu Lengvenis buvo patekęs į Li­vonijos ordino nelaisvę, kurį laiką išbuvo Rygoje, bet vėliau už stambią sumą jį iš nelaisvės išpirko artimieji. Lengvenis buvo atkaklus kovotojas su Ordinu, pasak ,,Eiliuotosios kro­nikos” autoriaus, ,,didelį apmaudą turėjo širdyje jis prieš krikščionis”. Mums ypač įdomu, kad šioje ,,Kronikoje” mini­mas Lengvenio dvaras, buvęs kažkur šiaurės rytų Lietuvoje. Lengveniui esant nelaisvėje, jo valdas teriojo Livonijos ordi­nas ir prisiplėšė didelį grobį, paėmė daug belaisvių, bet paties dvaro-pilies, matyt, nepaėmė.

Istoriniuose šaltiniuose Lengvenio, jo valdų aprašymas yra vienas iš ryškiausių, teikiantis daug duomenų feodalizmo ekonominiams-politiniams santykiams Lietuvoje nušviesti. Tačiau iki šiol jo dvaro-pilies vieta nenustatyta. Minėtame padavime galima įžvelgti Lengvenio ryšių su Ryga ir Mindaugu atspin­džius, o Ligmanas turėtų būti pats Lengvenis. Tai rodytų, jog XIII a. vidurio Lengvenio valdų centras — dvaras galėjo būti Linkmenų pilis.

Linkmenų, o taip pat beveik visos kitos šio krašto pilys turėjo didelę reikšmę krašto gynimui iki XV a. pirmosios pu­sės, kol buvo vykdomi Ordino puolimai.

Paskutinį kartą Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių pi­lys ryšium su krašto gynimu minimos 1433 m. Tais metais Li­vonijos ordinas puolė ir sunaikino minėtas pilis, matyt, men­kai tegintas dėl vidaus neramumų. Po Pabaisko mūšio Livoni­jos ordinas nebegrėsė Lietuvai, todėl atrodo, jog Linkmenų ir kitos pilys, jau nebeatitinkančios naujų reikalavimų, nebuvo atstatytos. Tai patvirtina Breslaujos piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai, leidžiantys daryti išvadas, jog ir ši pilis buvusi apleista XV a., nors atskleisti labai intensyvūs XIV a. ir anks­tesni sluoksniai rodo ilgą pilies gyvavimo laiką. XV a. do­kumente ir Svyriuose minimas tik „Piliakalnio kalnas…, ant kurio anksčiau buvo pastatyta pilis”.

Iš Ginučių piliakalnio įtvirtinimų pėdsakų, išlikusių iki šių dienų, bent iš dalies galime spręsti apie paskutinio laikotarpio (XIV—XV a. pirmos pusės) Linkmenų pilies vaizdą.

Ant aukšto kalno, stūksančio tarp Linkmeno ir Ukojo ežerų, įrengta pagrindinė gana didelė pilies aikštelė, kurioje stovėjo pastatai, saugomi pylimų ir rąstų sienos. Antroji gy­nybinė užtvara buvo įrengta žemiau, pilies kalno papėdėje; tai liudija apie 40 m ilgio pylimo liekanos rytiniame kalno šlaite. Į šiaurę nuo pagrindinės tvirtovės buvo kita, mažiau įtvirtinta aikštelė.

Šalia Linkmenų, bei kitų šio krašto pilių yra ir daugiau se­novės liekanų, susijusių su gynyba nuo priešų.

Į šiaurę nuo buvusios Linkmenų pilies yra Ginučių kaimas. Liaudies padavimas šią vietą ir kaimo vardą sieja su gynyba senovėje, „kai su rąstais, su strėlėmis kariaudavo”. Kaimas yra sąsmaukoje tarp ežerų, prie upelio, per kurį iš šiaurės ėjo kelias į Linkmenų pilį. Šioje vietoje galėjo būti nukirstų medžių užtvara, sauganti pilies apylinkę nuo netikėto priešų užpuolimo.

Gausūs vienas su kitu susijungiantys ežerai, ežerėliai, upe­liai ir pelkės sudarė gamtines kliūtis priešams. Čia taip pat turėjo būti kelių per pelkes, Žemaičiuose pagarsėjusių kūl­grindų vardu. Tokio kelio pėdsakai buvo užtikti Drūkšių eže­ro pietrytinėje pakrantėje.

Šiame rajone aptikta senovinio pavojaus perdavimo pėd­sakų.

Į šiaurės vakarus nuo Tauragnų yra vietovė Klykiai, o Drūkšių ežero pietvakarinėje pakrantėje — Klikalnyčia. XIV a. rašytiniai šaltiniai liudija, jog Lietuvoje atstumas (pavyzdžiui, nuo vienos iki kitos upės brastos) buvo matuojamas šūksniais. Antai žinia apie gresiantį pavojų, priimta Kernavėje, būdavo perduodama į Trakus per keletą signalizacijos punktų. Tarp Kernavės ir Trakų šalia apylinkėse dominuojančios aukštumos yra Klykūnų kaimas, o prie pat Trakų, tarp Galvės ir Akme­nos ežerų, — kalnas su įtvirtinimų liekanomis, vadinamas Rėkalniu. Žinomi taip pat klykūnai — pilių sargybiniai. XVI a. dokumentai mini, kad Žemaičiuose, Karklėnų valsčiuje, prie Pagojų dvaro ir Kražantės upės, yra Pašaukimo kalnas. Visa tai rodo, jog ir tyrinėjamame rajone žinia apie priešą būdavo pranešama šauksmu, o taip pat ugnimi bei dūmais. Apie pasta­rąjį žinios perdavimo būdą kalba XIV a. rašytiniai šaltiniai, pvz., Veliuonos pilies gynėjai tokiais signalais prisišaukdavo pagalbos iš tolimų apylinkių. Ši tradicija buvo gyva XVI a. M. Stryjkovskis, aprašydamas Gedimino pilies (Žemaičiuose) gynybą 1316 m., mini, jog lietuviai, uždegdami pilyje daug šiaudų, pranešdavo valsčiui apie pavojų. Tyrinėjamame ra­jone tai primena senų žmonių pasakojimai apie dūmus, ėjusius iš Čeberakų piliakalnio, esančio į vakarus nuo Drūkšių ežero ir Klikalnyčios kaimo. Atrodo, jog iš pasienio, nuo Drūkšių, Tauragnų, Linkmenų pavojaus žinią priimdavo vieno aukš­čiausių Lietuvoje Ažušilės kalno sargybiniai-budėtojai ir per­duodavo tolyn, Vilniaus, Švenčionių, Svyrių, Medilo link. Tą liudytų ir antrasis Ažušilės kalno vardas — Būdakalnis. Pana­šios paskirties pabudkalniai, t. y. budėjimo vietos, žinomi va­karinėje Lietuvoje, o tarpinis žinios perdavimo punktas tarp Kernavės ir Žvagakalnio (žemiau Čiobiškio, minimas XIV a.) buvo aukštame kairiajame Neries krante esailtis Budelių pi­liakalnis.

Apie minimo rajono gyventojų dalyvavimą krašto gynime liudija į šiaurės rytus nuo Linkmenų pilies, už Kazitiškio ir kitur išsidėstę Bajorų kaimai. Ryšium su tuo reikia paminėti kai kuriuos duomenis apie prūsų atkėlimą ir apgyvendinimą Linkmenų pilies prieigose, prie kelio į krašto gilumą.

Prieš 1283 m. po ilgų ir kruvinų kovų Kryžiuočių ordinui pavyko užimti prūsų ir vakarinių lietuvių žemes iki žemutinio Nemuno. Dalis šio krašto gyventojų pasitraukė į Lietuvą ir drauge su žemaičiais ir aukštaičiais toliau kovojo prieš atėjū­nus. Rusų Ipatijaus metraštis keletą kartų mini, jog Traidenis Gardine ir Volkovyske apgyvendino „prūsus ir bartus”, kurie gynė šį kraštą nuo įsiveržėlių. Persikėlėliai, matyt, buvo dau­giausia kariai. Apie kitus rajonus tokių rašytinių žinių nėra, todėl tyrinėtojai manė, jog etnografinėje Lietuvoje jie ne­buvo apgyvendinti. Tačiau tuo tenka abejoti.

XIV a. pabaigos kryžiuočių žvalgų pranešime rašoma, jog šalia kelio, einančio iš Užnemunės pro Periamą į Eišiškes, prie Pelesos upės, netoli Dubičių, yra Skalevo gyvenvietė. Kryžiuo­čių dokumente pažymima, jog čia gyvena skalviai, lietuvių paimti į nelaisvę prie Ragainės. Tačiau šnipų teiginį kitaip nušviečia ankstesni faktai. 1364 m. Vygando kronikoje rašo­ma, jog kelių, einančių per Užnemunę į Lietuvos gilumą, sar­gybai Kęstutis pasiuntė 150 lietuvių iš Skalvių kaimo (de vilią Scholowen), ginkluotų, be kita ko, ietimis ir skydais. Tai mi­nėtojo Skalvių kaimo gyventojai, saugoję kelius Eišiškių link, iš kur galima žygiuoti į Vilnių. 1375 m. kryžiuočiai, žygiuoda­mi link Trakų ir Vilniaus, netoli Semeliškių teriojo gyven­vietę Sudowenses. Šie faktai leidžia spręsti, jog iš užgrobtų žemių pasitraukę prūsai ir vakariniai lietuviai buvo apgyven­dinti prie svarbiausių kelių ne tik Gardine ir Volkovyske, bet ir etnografinėje Lietuvoje, prie Dubičių, Semeliškių ir, matyt, kitur. Jie toliau kovojo su priešu, saugodami kelius į Lietuvos centrą — Vilnių ir Trakus. Daugiausia persikeliama buvo Trai­denio laikais, iki 1283 m.

Be čia aptartų kelių, kuriais į Lietuvos centrą verždavosi kryžiuočiai iš Prūsijos, pastačius Daugpilio tvirtovę, pasidarė ypač svarbu, kaip minėjome, apsaugoti pro Linkmenų pilį ei­nantį kelią iš Daugpilio. Gal būt, ir čia buvo apgyvendinti va­kariniai lietuviai, prūsai. Nors rašytinių žinių apie tai nėra, tačiau tą liudytų atskiri vietovardžiai, kaip Prūsų kaimas, esąs į šiaurės rytus nuo buvusios Linkmenų pilies, ir Prūsokiškiai — į vakarus, be to, Tilžės gyvenvietė prie Drūkšių eže­ro. Prūsų kaimo gyventojų tarpe išlikęs pasakojimas apie atsikėlimą iš Prūsijos.

Taigi prie Ginučių kaimo esančiame piliakalnyje stovė­jusi Linkmenų pilis buvo aplinkinės teritorijos feodalinis cent­ras— tvirtovė, įėjusi į pilių grandinę. Čia buvo įrengtos už­tvaros, brastos, kurios, suderintos su gamtinėmis kliūtimis, lengvino krašto gynybą. Žinia apie artėjantį priešą būdavo duodama iš sargybos-signalizacijos punktų, kuriuo buvo ir Ažušilės kalnas. Linkmenų ir visi kiti minėti šiaurės rytų Lietuvos gyny­biniai įrengimai įėjo į bendrą Lietuvos gynybinių įrengimų visumą. Jie suvaidino ypač didelį vaidmenį XIII—XV a., gi­nant kraštą nuo Ordino ir jį rėmusių vakarų Europos šalių feodalų agresijos. Kovoje aktyviai dalyvavo visa šio krašto liaudis.