Netoli Vielionių kaimo yra pyliakalnis. Ant pyliakalnio buvo bažnyčia. Priešai norėjo ją paimti. Nepaėmė pilies, priešai ėmė keikti: „Kad prasmegtų šis pyliakalnis!” Ir tuo laiku prasmego bažnyčia. Joje buvo daug žmonių. Ir dabar sekmadieniais vasarą dvyliktą valandą per mišias girdisi, kaip skambina varpais, žmonės gieda ir vargonais groja. Ir dabar toje vietoje yra didelis įdubimas.
Vielionių kalne varpas skamba, kur duobė prie buvusios koplytėlės. Koplyčia prasmego ant pačio kalno viršaus. Prisiduodava.
Pa piliakalniu, un Pavelionių, un kalna prie ežerą un kalna, tai ti stovėjus! < . . . > Beržynas, ai un didelis! Ta tį senovėj ti kai kasė — ti, saka, bažnyčia buvus, ti auksą buvį — kas nepakase, nareja, tie visi pamire.
— Tie, kas norėjo kasti?
— Aha, kasti, ką surasti, — tai visi pamirė.
Labai seniai buva un ta kalna kapinės. I dabar da tam daikti kryžius stavi. Prie jam rungas kasmet Sakminiesu žaltys.
Pasakoja, kad buva bažnyčia buvus, i da kai kasinėja, tai randa kokias atliekas.
Kokis tai dvaras buvįs ir pravirtęs, prasmegęs. Paskui supylė, padarė piliakalnį tą.
Du kilometrai nuo mūs, tai yr tį piliakalnis, tį kapai senovės, nugi, degindava žmonis. Nugi, senybos paganys degindava.
Važiuoja turgun. < . . . > Važiuoja prie piliakalniui — baranas surištas guli, pragaišintas, turgun [vežant] maž išlėkė, — nesidabojo. Insdėja i veža šitų baranų, nugi — parduosiu… Veža veža, insidabojo — akmenį pailgų!..
Kap tik atkeltie! — vietaj barana.
Kap kadu važiuoja kas naktį, tai ti prie piliakalniui in kelia valiajas sienajis.
Vienas ponas, išgirdęs apie tą kalną, pasiūlė valdžiai: jei atiduos jam tą kalną su visa kuo, kas rasis kalne, tai jis išbrukavos kelią nuo Švenčionių iki Vydžių (apie penkiasdešimt kilometrų). Valdžia jam atidavė kalną. Inžinierius pradėjo darbą. Vienus žmones pasamdė, kurie pradėjo kelią taisyti ir brukavoti, o kiti kalną kasė. Bekasdami kalną rado žmonės kelis skeletus, aukso branzalietą ir keletą duonos plutų. Inžinieriui greitai prisisapnavo, kad perstotų kasti kalną, nes turėsiąs mirti. Jis to nepaklausė ir varė darbą toliau. Neužilgo mirė inžinierius ir jo žmona. Pradėtą darbą varė toliau sūnus. Jam irgi prisisapnavo sapnas, kad nekastų kalno. Jis nepaklausė ir galų gale mirė.
Nuo to laiko kalno niekas nekasė. O kadangi brukąs buvo pradėtas nuo to kalno į vieną pusę ir į kitą apie 50 sieksnių ir liko nebaigtas, tai ir dabar yra kalne iš visų keturių šonų duobės.
Žmonės sako, kad tame kalne yra užkeikta bažnyčia. Ir tame kalne, sako, girdisi kas naktį apie dvyliktą valandą varpų skambėjimas.
Švenčionių apskrity Daugėliškio parapijoje yra kalnas tarp ežerų, „Piliakalniu” vadinamas. Sako, seniau nuo Velynių dienos (2. XI) vaidindavos per 12 dienų kas metai: tai raiteliai joja be galvų, tai armotas kokias. Sako, vienas kunigas Daugėliškio tam netikėjęs ir kartą pats nuėjo žiūrėt, ar tikrai ką pamatys. Pamatė nukryžiuotą Kristų, kuris labai vaitojo. Kitąkart kokie numirėliai vaikydavo naktigonykus nuo to kalno ir daug ten baisumo.
Daugėliškio „piliakalny” rusai kasdami rado kokius kaulus ir pelenus. Kai kuriems žmonėms prisisapnavo, sako: — Nekliudyki, o užkąski atrastus kaulus, o jeigu toliau kasit, tai bus blogai. (Kitiems sakė, kad bus maras gyvuliams, ledai laukus išmuš.) Visi darbininkai atsisakė kasti piliakalnio.
< . . . > Kalbama, kad gilioje senovėje nuolat kūrenosi čia ugnis. O žmonės tada ugnies dar neturėjo. Todėl eidavo pasiimti iš čia ugnies. Norint pasiimti ugnies, jos vietoje reikėdavo supilti maišiukas žemės arba ką nors kitą, ir tokiu būdu susipylė piliakalnis.
Kiti pasakoja, kada senovėje žmonės tikėjo įvairiais dievais, tai jie šią vietą laikė šventa vieta, kadangi čia buvo ugnies. Todėl jie melsdavosi, nešdavo aukoti įvairius daiktus: kumeliukus, avinus, žodžiu, viską, kas nesisekdavo jų ūkyje, tai jie ir atnešdavo tą paaukoti. Atneštas aukas degindavo. Susidarydavo daugybė pelenų, anglies. Kasinėjant piliakalnį buvo rasta ir auksinių daiktų, kurių buvimo priežastis yra tokia: mirdamas tėvas, niekuomet nepalikdavo sūnums aukso. Todėl nešė į tariamąją „šventąją vietą” ir čia padėdavo ir užkeikdavo. Reiškia, kas paims šitą auksą, tas mirs, arba nesiseks gyvenimas. < . . .>
1883 m. pavasarį iš Petrogrado buvo atvykęs kažkoks inžinierius. Jis turėjo dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kur randasi piliakalnis, ir kad jame yra auksinis laivelis. < . . .>
Yra sakoma, kad viršūnėj [piliakalnio] buta bažnyčios, ir todėl apie vidurnaktį girdėti skambant varpus. < . . .>
Vienas inžinierius norėjo kasinėti piliakalnį, kadangi tam jį paskatino žmonių pasakojimai apie kadaise buvusį miestą ir bažnyčią. Tačiau jam tai nepasisekė. Darbininkai kasėjai krisdavo negyvi, galų gale ir pats inžinierius.
Vieną kartą važiavo pro piliakalnį žmogus ir pamatė aviną. Žmogus aviną įsirito į vežimą ir nuvažiavo toliau. Ties kryžkele jis sutvojo kumelei per šonus. Tuo tarpu iš vežimo pasigirdo bumtelėjimas ir žmogui atsigręžus, pasimatė ugnies stulpas.
Važiavo kartą žmogus pro piliakalnį ir prieš jį vėjo pučiamas lyg tai čežėjo popierius. Staiga jam pliaukštelėjus botagu, iš popierio pavirto avinas ir klaikiai subliovęs nubėgo į piliakalnį. < . . .>
Pasakojama, kad piliakalnyje buvusi duobė. Piemenys vakare tą duobę pilną prikraudavo akmenų, o ryte nė vieno nerasdavo. < . . .>
Vieną kartą ėjo Bulkienės teta iš Pakryžės pro piliakalnį. Staiga žiūri — guli milžiniškas žmogus. Jo galva ant kelio, o kūnas šalia kelio. Bulkienės teta priėjusi paklausė: „Žmogau, ko tu guli, ar tu girtas, ar pavargęs?” Žmogus į tai nieko neatsakė, tik sumykė. Tuomet Bulkienės teta, pamačiusi prie šono tarbą, paklausė: „Ką tu neši?” Žmogus atsakė: „Kūčiai žuvis”. Teta pažiūrėjo ir pasakė: „Juk tai tavo mėšlas”. Žmogus į tai tik sumykė. < . . .>
