Velikuškių piliakalnis

Velikuškių piliakalnis
P. Tarasenka "Gimininės - Bendruomeninės santvarkos piliakalniai" // Lietuvos piliakalniai 1956 m. p. 23-28

Rytiniame Sartų ežero krante, Velykuškių k. lauke, prie Bradesių atšakos pietinio kranto aukštumos krašto yra prisiglaudęs pagarsėjęs Velykuškių piliakalnis. Nei piliakalnio padėtis, nei jo kukli išvaizda nerodo, jog jis yra tokia nepaprasta mūsų krašto įžymybė. Tai neaukšta, vos 4 m aukščio iš lauko pusės teturinti kalvelė, kuri, nors ir apgadinta ariant, dar vis tebeteikia piliakal­nio su nulygintais šlaitais vaizdą. Statūs piliakalnio šlaitai nuo ežero pusės yra 22 m aukščio. Ovali aikštelė yra 45 m ilgio, 25 m pločio ir užima apie 800 m2 plotą. Aikštelė lygi, jos paviršių sudaro natūrali molio dirva, ir tik pietiniame gale bei vietomis prie aikštelės pakraščių pastebimas juodos spalvos kultū­rinis sluoksnis. Kultūrinis sluoksnis dengia daugiau kaip 1 ha ploto lauką, nutįsusį į pietus ir į rytus nuo piliakalnio. Tai prie piliakalnio buvusios sodybvietės liekanos. Netoli piliakalnio ir daugiau aptinkama tokių sodybviečių pėdsakų. Viena jų yra ežero saloje, daugiau kaip 1 km į vakarus nuo piliakalnio, o antroji — apie 1 km į rytus nuo piliakalnio. Pastaroji nors ir vadinama „sa­la“, bet tai tėra tik kalvelė prie vieškelio.

Tyrinėjant Velykuškių piliakalnį, buvo nustatyta, kad gyventojai jį įrengė ne iš karto, o per du kartus, ir kad piliakalnis atitinkamais laikotarpiais turėjo vis kitą paskirtį. Iš pradžių jame gyveno žmo­nės. Piliakalnio pietiniuose ir rytiniuose šlaituose, iš lauko pusės, buvo iškastas 0,5 – 1 m gylio ir 2 – 3 m pločio griovys, o už jo, išorinėje griovio pusėje, supiltas iki 0,5 m aukščio pylimas. Vėliau šis griovys buvo užpiltas, o šlaitai išlyginti. Antrą kartą piliakal­nis iš lauko pusės, t. y. pietų ir rytų pusės, buvo apjuostas trim grioviais ir dviem, juos skiriančiais pylimais, įrengtais pašlaitės lygumoje. Įdomu pažymėti, kad prie pietinio piliakalnio galo grio­viai buvo iki 7 – 8 m pločio ir iki 2,5 m gylio. Plačiausias buvo pirmasis, vidujinis griovys, o kiti žymiai siauresni. Grioviai ir pyli­mai, besitęsdami pagal rytinį šlaitą į šiaurę, darosi palaipsniui siauresni ir seklesni, o iškilę į šlaitus, t. y. prie šiaurinio piliakalnio galo, jie vos pastebimi. Grioviai, aptikti tyrinėjimo metu, buvo pilni kultūrinio sluoksnio. Tarp šių griovių esantieji pylimai taip pat buvo padengti iki 0,5 m storumo kultūrinio sluoksnio.

Velykuškių piliakalnis įdomus yra todėl, kad jis jau pirmaisiais naujosios eros šimtmečiais buvo apleistas ir, gyventojams nusikėlus gyventi į papilį, po kurio laiko buvo paskirtas kapinėms.

Piliakalnio aikštelės kultūriniame sluoksnyje, griovių kultūriniame sluoksnyje ir jų kraštuose buvo atrasta degintinių kapų, o aikšte­lėje aptiktas dviejų griaučių kapas.

Piliakalnio paviršiuje ir kultūriniame sluoksnyje pasitaikė akme­ninių kirvukų, kurių tarpe pažymėtini „laivinio“ akmens kirvio dalis ir kirvukas be skylės kotui, panašus į žalvarinius „baltiškojo“ tipo kirvukus, o taip pat įvairių kaulo dirbinių, geležinių peilių, smeigių, ietigalių, keletas žalvario dirbinių, kurių tarpe ažūrinis kabutis, pasaginė emaliu puošta segė. Rasta čia ir lipdytų molinių indų šukių, naminių gyvulių, žvėrių, paukščių ir žuvų kaulų. Kaip matome iš radinių, Velykuškių piliakalnio kultūros pradžia siekia antrojo tūkstantmečio prieš m. e. pabaigą, o sunyksta ši kultūra apie ketvirtąjį – penktąjį naujosios eros šimtmetį. Piliakalnyje ap­tiktieji kapai, kuriuose buvo laidojami sudeginti lavonai, yra vė­lesniųjų laikų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *