Šatrijos mistika šiandie – pasaka apie drąsu senelį ir skausmingus rūpintojėlius – žvilgsnis į Vilnių ir Tilžę – Tado Blindos namuos ir kapuos…
„Kada pro Luokę ant Žarėnų bekeliausi,
Neužmiršk sustabdyti arklių ir užlipt kalną aukščiausi”
Šiais žodžiais didžios atminties Maironis pradėjo savo „Šatriją’’ prie apipuvusio staliuko tarp dvylikos milžiniškų liepų Kaltinėnų klebonijos sode, grižus nuo dvasių kalno, kada, prieš karą nedidelėj karietoj poetas važinėjo po šventąją Žemaitiią.
Dar šmots kilometrų, kaip iš visų keturių žemaičių šalies kraštų matosi didinga Šatrija, aukštai dangop pasistiepusi.
Ta čia senų senovėj žinyčia žemaičių šlovinga buvo, Perkūnui aukuras niekad užgęsti negalintis degė. Tyliai ošę stori ąžuolai, lyg pasakoj, ir žemaitis dieną ir naktį vajavojosi su mariomis nečystų dvasių. Raganos jodinėjo ant šluotų, būriai pakaruoklių ermyderius keldavo, laumės reikalaudavo, kad žmonės jų vardus atspėtų, o strošnos galybės visokiausių kipšiukų, vokietukais šauniais persirengusių, durnas piemenaites rugiuosna kviesdavo.
Na, ir ko nebuvo tenai! Kokių tik pasauly bebuvo baidyklių visų sostine buvo Šatrija.
O kai kunigaikštis Vytautas su karalium Jagiela važinėjo po Žemaičių šalį krikščionybės pamatus būdavodami, sušaukė dideli žemaičių subuvimą Šatrijoj. Paliepę savo Žalnieriams sugriauti žinyčią ir ėmė kalbinti, idant anie apsikrykštytų.
Bet žemaičiai šiaušėsi prieš kunigaikšti ir kalbėjo jog tada jiems musiek, reikėsią išsižadėti gimtosios tėvų kalbos ir mokytis bei kalbėti teutonų kalba, moterys, musiek, negalėsiančios dėvėti savo austos drobės nuometų ir viską turėsią pirkti iš kryžiuočių ir t.t.
Vytautas viską prižadėjo apsikrikštijus palikti po senovei ir savo žodžių patvirtinimui čia pat liepė sukarpyti didelius ritinius baltos žemaičių drobes ir išdalinti, moterims, idant dėvėtų nuometus. Bet Žemačiai ir tada Šatrijoj nepasakė kunigaikščiui nei juodo, nei balto kas link krikšto. O kaip mini M. Valančius savo „Žemaičių Vyskupystėj” ypatingai prieš kunigaikštį šiaušęsis vienas senukas, kurs išėjęs į subuvimo priešakį ir žemaitišku užsispyrimu, reikalavęs, kad jo Asyblavasties kunigaikščio Dievas tuojau parodytų savo „macį” jei, esąs toks geras…
Vai, bet tai buvo senai!
Bet ir dabar dar senieji Luokės obyvateliai girdėję iš lūpų į lūpas padavimą apie drąsų senuką, kurs stojo su Vytautu Šatrijoj akis akin „strošnan disputan“ kaslink dievų…
Tačiau… Šiandien čia jau nebėra nei drąsių senukų, nei ąžuolų pasakingų, tyliai ošiančių apie galybę šia krašto, nei strošnos gausybės raganų, šluotom jodinėjančių, net armijų nečystų dvasių, nei bevardžių laumių…
Nieks jau audringom naktim nebegązdina žemaiti, Šatrijos papėdėj ramiai begyvenantį.
Trys pasvirę kryžiai samanoti Šatrijos viršūnėj ir trys rūpintojėliai ant jų susėdę, aiman smutni labai, ir gailiai verkiantis menkutis berželis nuogoj viršūnėj — tai ir visa šiandieninė Šatrijos mistika.
Išartas, išplėštas ir nedėkingai piktų ainių išdraskytas, bei besiganančių gyvulių apterštas…
Kažin, ką pasakytų atsikėlę iš milžinkapių barzdoti bočiai apie savo šventovę, ką pasakytų atėjęs iš kapų poetas taip dvasios ekstazėj nemirtingai apdainavęs dvasių Šatriją?
Ai, kur dingo praeitis, taip mistiškai gaubusi kalną šitąjį, liūdną…
Todėl šiandien čiabuvis žemaitis taip flegmatiškai ir dyvijasi:
– No, musiek, or dėl kokių če dyvų iš tiek tolei bračeliau atplunktei… Mums ta Šatreje jau ne pun kun – kalnalis do kalnalis…
***
Bet kai užlipsi į aukščiausią Šatrijos „majako” viršūnę, visą žemaičių žemę matai po savo kojom.
Tūkstančiai šiaudinių bakūžių tarp klonių susigūžę. Čia pat po kojom saulė, rodos, krenta į tamsias girias. Per Girgždutę tiesai dunkso Vilniaus pavergto siluetai, o vakarų horizonte tolybėj pasistiepę Tilžės bokštai tartum atmonijimo bemaldaują dangaus dėl lietuvininkų, vai sunkiai tenais svastikos prispaustų…
Ach, graži yra Žemaitija, lyg kokia pasakų šalis nuo Šatrijos pažvelgus pažvelgus, tyra ir skausminga kaip ašara, per amžių amžius varginta priešų amžinųjų… Ir gal todėl taip skausmingi jos rūpintojėliai, pakelėse tyliai susėdę nuo Luokės ligi Žarėnų, Janapolės bei Kūlių…
***
O štai Šatrijos papėdėje guli tylūs garsieji Blindos kapai. Žemėn susmegęs sąmanotas akmuo, trapia aukšta pageltusia žole apaugęs. „Grabas Wecznas Smūtni PoMieti Tadeusz“ — tik smalsus keliautojas gali išskaityti. Tai čia prieš pusę su viršum šimtmečio palaidotas Luokės storasta, didis svieto lygintojas, Tadas Blinda Žemaičių nulinčiuotas Luokėje 1879 m. Šv. Jurgio kermošiaus dieną.
Dabar „Blindos kapuos“ laidoja, pakaruoklius, o nemiero čėsais laidojo rusų belaisvius, ir Luokės davatkėlė persižegnojusi baimingai kalba pakeleivingiems:
– Baisu audrigą naktį šiuose kapuose. Pakaruokliai, rankom susikabinę šoka apie Blindos kapą ir dainuoją: „Turim ilgą kelionėlę pas Žemalės Klebonėlį“…
Ir koks gi būsi keliauninkas, jei girdėdams dyvą, jog trys Blindos dukterys dar gyvena Kičiuliuose prie Bivainės girios, jų neaplankysi.
Aplankiau. Ir pavalgiau pusryčius toje pačioje gryčioje ir prie to pat stalo, kur paskutinius pusryčius pavalgė svieto lygintojas Tadas Blinda I879 m. Šv. Jurgio dieną…
Paskui nukeliavau Bivainės pamiškiu link Žarėnų tuo pačiu takų, kur vaikščiodavo Blinda, švilpaudamas garsiąją razbaininko dainą:
– Turim ilgą kelionėlę, pas Žemalės klebonėlį…
Vakarai / 1936 m. nr. 16, p. 5
Šatrijo su Majaku