„Zapyškis“ // Legendos pasakoja, p. 35;
Zapyškis – nedidelis miestelis rajono savivaldybės rytinėje dalyje, 6 km nuo Kauno, – išsidėstęs dviem aukštais vaizdingame kairiajame Nemuno krante. Pirmas aukštas – miestelio senovė, Nemunas dažnai tekėdavo gyventoju kiemais, todėl gyvenvietė užkopė į „antrąjį aukštą”. Tai viršutinė upės kranto terasa, vadinama Dievogala. Netoliese stūkso Altoniškių, kitaip Altonos, piliakalnis. Šios vietos apipintos legendomis.
Pasakojama, kad gilioje senovėje ant Altoniškių piliakalnio būdavo kūrenama amžinoji ugnis ir deginamos aukos jaunikių globėjai – deivei Altonai. Piliakalnio viršūnėje, po plačiai išsikerojusiu ąžuolu, stovėjęs aukuras, prie kurio rinkdavęsi aplinkinių sodybų vaikinai sau žmonos iš deivės išprašyti.
Amžinąją ugnį Altoniškiuose kursčiusi neapsakomai graži vaidilutė, o Dievogaioje, prie pat Zapyškio, tokią pat ugnį kurstęs jaunas žynys. Šis, kartą apsilankęs deivės Altonos šventovėje ir išvydęs ten gražią vaidilutę, labai ją įsimylėjęs ir ėmęs dažnai lankyti. Per tokį vieną apsilankymą, kuris užtrukęs pernelyg ilgai, Dievogaioje užgesusi jaunojo žynio nerūpestingai kurstoma ugnis. Žmonės, pamatę, kad užgeso amžinoji ugnis, ėmę išgąstingai šaukti: „Dievui galas! Dievui galas!“ Iš to esą ir kilęs vietovės pavadinimas – Dievogala. Baimindamiesi galimos dievų rūstybės, žmonės nutvėrę žynį ir gyvą sudeginę. O vaidilutė, netekusi mylimojo, iš sielvarto numirusi.
Apie nelaimingąjį Dievogalos žynį pasakojama dar ir tai, kad jis gydydavęs visokių negalavimų varginamus ligonius, liepdavęs jiems praustis čia pat trykštančio šaltinio vandeniu. Senovės lietuviams tapus krikščionimis, katalikų dvasininkai iš pradžių draudę žmonėms naudotis „gydomuoju“ Dievogalos šaltiniu. Bet po kiek laiko suvokę, kad iš to galima neblogai pasipelnyti, patys paskelbė jį „stebuklinga“ vieta, pastatė šalia koplytėlę ir ėmė raginti žmones gausiai lankyti šaltinį, negailėti aukų bažnyčiai. Tačiau tam atėjęs galas – žmonės ėmę nebetikėti šaltinio „stebuklingumu“ ir liovęsi jį lankę.