Varėnos smėlynuose

V. U. Sapniūnas "Varėnos smėlynuose" // Ateitis 1944 m. nr. 419, p. 3

Varėna, šiuo metu net dvi Varė­nos, yra pietų vakarų Lietuvoje. Apaugusios abi Varėnos žiemą žaliuojančiais šilais, pušynais ir ėg­liais — kadugiais. Varėnos apylin­kės smiltingos, nederlingos, retokai apgyventos. Kaimų čia maža, at­skirti jie vienas nuo kito didesniais nuotoliais ir tais pačiais šilais ir smiltynais.

Gyvena čia paprasti, dažnai labai skurdūs lietuviai, tebekalbą švaria, skambia dzūkų tarme.

Tai grynai dzūkiškas kraštas. Reiškiasi čia dzūkų dvasia gražiomis dainomis, dar vis čia po kaimus ir šilus tebeskambančiomis. Reiškiasi ji pasakomis, gyvais, dar neišnykusiais senovės papročiais, burtais. Dzūkiškumas reiškiasi gyventojų jautrumu, karštumu, atvirumu, paprastumu ir nuoširdumu Dzū­kiškai čia vadinami kaimai, upeliai, upės, ežerai, ežerėliai, lau­kai, miškai, pelkės. Dzūkiškai čia ir meldžiamasi, dūsaujama. Dievas čia Dzievu vadinamas.

Varėną pasiekti lengva iš visų Lietuvos vietų, nes į Varėną eina geri keliai, — geležinkeliai ir plentai. Iš Vilniaus į Varėną galima vykti geležinkeliu ir plentu. Gele­žinkeliu iš Vilniaus į Varėną apie 80 kilometrų, tiesiu Vilniaus Gardi­no ruožu.

Iš to paties Vilniaus nuo neatme­namų laikų į Varėną ėjo platus, ka­rališkas vieškelis, senais beržais ap­sodintas. Dabar dalis to vieškelio paversta plentu, dalis palikta se­nuoju vieškeliu, nes naujasis plen­tas nepasinaudojo vieškelio senų beržų šlamėjimu. Plentas išsivingiavo šonu Valkinykų į Eišiškes ir iš ten pasuko į Varėną.

Varėna — galėtume pasakyti — gerų plentų mazgas. Plentų čia daug ir jie visuomet geri, be duobių, lygūs, nors ir netaisomi. Čia pati žemė, smėlynai, džiaugiasi ak­mens pylimo susilaukusi ir pati že­mė kietai susispaudusi plentų neju­dina, kietai laiko. Iš Varėnos, kaip iš kokio didmiesčio, plentai eina vi­somis kryptimis: Varėna — Perloja, Merkinė, Leipalingis; Varėna— Babriškiai, Daugai, Alytus; Varėna — Babriškiai, Valkinykai, Vilnius; Va­rėna — Barciai, Eišiškės, Vilnius, Lyda ar Gardinas.

Varėna ne tik plentų bei vieške­lių, bet ir geležinkelių mazgas.

Varėnos miestelis beveik visas, iš­skyrus jo priemiestį, Mitraukos kai­melį, esantį Merkio upės kairiajame krante, buvo palikęs Lietuvos pu­sėje, o Varėnos stotis buvo patekusi lenkų okupacijon. Kadangi, kaip ži­noma, per demarkacijos liniją, vi­soks legalus susisiekimas buvo nu­trūkęs, tai likusi Varėnos valsčiaus ir Varėnos parapijos dalis, likusieji kaimai, ėmė spiestis apie Varėnos stotį. Čia, lenkų okupuotoje Varėnos stotyje, buvo įsteigtas naujas vals­čius. čia buvo pastatyta nauja bažnyčia ir įsteigta nauja parapija, čia ėmė augti naujas centrelis. Tuo bū­du atsirado du centreliai, kaip ir dvi Varėnos, kurios, administracinio pa­togumo sumetimais. Vilniaus sričiai su Vakarų Lietuva susijungus, imta vadinti tikrąją Varėną Varėna I-ji ir Varėnos stotį — Varėna II-ji var­du. Nors tarp Varėnos ir jos stoties tik 4 — 5 kilometrai, nors tarp jų nėra nei vieno kaimelio, tik skurdūs šileliai ir keliaujantis smėlys.

Dabar čia viena greta kitos dvi Varėnos, dvi parapijos, du valsčiai, dvi pašto įstaigos ir kita dviguba, nereikalinga administracija.

Šiandien Varėnos stotis ir ypač pati Varėna sukelia pasigailėjimo vertą įspūdį ir vaizdą. Viskas čia dvelkia dideliu skurdu. Atrodo, kad ir vėjas čia skurdu kvepia.

Dar ano, didžiojo karo metu Va­rėna išdegė, nes čia laikėsi ištisas dvi savaiti frontas. Suliepsnojo vi­sas, nemažas, Varėnos miestelis, suliepsnojo jo medinė bažnyčia, medi­niai ūkininkų ir darbininkų name­liai — pirkelės, sudegė ir mūriniai, vieno ir dviejų bei pustrečio aukšto pirklių, beveik išimtinai žydelių, mūriniai namai su sandėliais, plačia prekyba.

Sudegė ir nebeatsistatė Varėna. Styrėjo apgriuvusios sienos ligi antrojo karo, kuris čia vėl savo žy­mes paliko, išdegė vėl jos sveikesnioji, skurdžių ūkininkų bei darbi­ninku gyvenama dalis.

Tad po plačią Varėną švilpia vė­jai, užkliūdami už tebestyrančių de­gėsių, už apgriuvusių mūrinių sienų.

Varėnos stotis išlikusi sveikesnė. Ji čia išaugo miestelio sąskaiton, čia atsikėlė iš kažin kur svetimo, ne dzūkiško, gaivalo, čia mes jau iš­girstame ir slaviškai, lenkiškai kal­bančius miestelėnus, nesusikalban­čius su Varėnos smiltynų dzūkais, nuoširdžiais, stipriais lietuviais.

Varėnos gyventojai nevadina sa­vęs nei varėniškiais nei varėniečiais, o tiesiog varėniais. Varėnis arba varėnė, vadinas, žmogus iš Varėnos, tos vietos gyventojas. Ir ne tik Va­rėnos žmonės, čia ir upė bei ežeras tuo vardu vadinami. Čia sakoma: varėnis klebonas, varėnis aptiekorius, varėnis darbininkas, varėnė darbininkė, dzūkas varėnis, Merkio įtakas upė Varėnė, nemažas ežeras trys keturi kilometrai nuo Varėnos taip pat Varėnio vardu vadinamas.

Dzūkai varėniai skursta savo smiltynuose, bet myli juos ir iš jų nebėga. Didžiausia pramonė — miš­kai. Miškuose dzūkai varėniai gy­vena, miškais ir maitinasi. Nėra varėnio, kuris nedirbtų miške, ku­ris nekirstų miško, nestatytų metrų, neplukdytų Merkio upe malkų, ku­ris nepintų krepšių, nerištų skuji­nių, šluotų, nėra piemenėlio, kuris po šilus nebūtų ganęs keltuvų — galvijų, kuris nebūtų sukęs iš kark­lų ar pušelaičių sau dūdelės ar pokšinčio medinio šautuvėlio, o daug dar čia tokių, kurie iš karnų bei šaknų sau vyžas pina. Vis tai iš miško, šilo. Vis tai miško pramonė. Nemažai čia ir uogų miškuose ran­dama. Tačiau didžiausi Varėnos miškų turtai yra grybai, baravykai. Niekur kitur Lietuvoje, turbūt, nie­kur kitur ir pasaulyje, nėra tokių gražių, tokių gerų baravykų, kokie auga smiltinguose Varėnos šiluose. Tai Varėnos turtai, pasakytume. Va­rėnos aukso kasyklos.

Dygsta baravykai jaunuose šiluo­se po pušelaitėmis ir ėgliais, tarp pušelaičių ir ėglių, dygsta iš po pil­kų sausų samanėlių iš švaraus smė­lio, dygsta kietomis juodomis gal­vutėmis, trumpais, storais kietais kotais. Dažnai tie baravykai sveti­mai, neįpratusiai akiai neįžiūrimi, nematomi, nes tik mažais kupste­liais iš smėlio draug su samanėlė­mis pakilę. Varėnio grybautojo akis supranta, kad tai baravykas, o pa­šalietis žmogus, ne varėnis, nepaste­bėtų, kad tai gražaus, juodagalvio baravyko esama. Toks baravykas ir iš žemės išlupti nelengva, jis kietai su žeme suaugęs ir išluptas tokis kietas, kad veik galvą pramušti ga­lima. Varėnos baravykams netinka pasakymas: suglebęs, kaip grybas. Varėnis baravykas, tai tikras pulki­ninkas.

Ši grybų pramonė dzūkams varėniams ne tik duoda nemažai pelno, bet dažno tai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Ką vasarą ir rude­nį užgrybauja, tą per metus turi. Ir niekas nemoka taip grybų paruošti, kaip, dzūkai varėniai. Jei pateks čia svečias grybų dygimo sezono metu ir bus vaišinamas šviežiais baravy­kais, keptais su sviestu ir grietine, tai jis prisipažins, kad tokio skanės­to jis niekur ir niekuomet nėra val­gęs. Tai dzūko varėnio specialybė, dzūkės Varėnės skanėstas.

Moka dzūkės Varėnės baravykus konservuoti, palikti žiemai, tačiau gražiausiai grybai džiovinami, nors specialių džiovyklų neturi. Džiovi­nami grybai, tik baravykai, kiti grybai tos garbės neturi, nedžiovi­nami.

Baravykai džiovinami paprastose krosnyse, pečiuose, kur kepama duonelė. O daroma tai šitaip: iš šilo parnešti baravykai sugrupuojami pagal didumą ir vieno dydžio bara­vykai veriami ant plonų iešmų per baravyko kotą, pačios galvutės ne­liečiant. Ant vieno iešmo paprastai užmaunama po kelioliką baravykų. Tie iešmai, arba dzūkiškai šypai, su baravykais gražiai sustatomi prikūrentan pečiun, kuris prieš tai sku­jine švariai iššluojamas ir ant pe­čiaus pado šiaudų paklojama, kad baravykėliai nesusiteptų. Tokiu bū­du padžiauti baravykai džiovinami diena ar dvi ir suprantama, kad jie visiškai neišdžiūsta, tik gerokai apdžiūsta. Tokius apvytusius baravy­kus nuveria nuo šypų — iešmų ir maišine adata veriami ant stipraus, susukto siūlo į vadinamus vainikus. Šiuo atveju baravykai veriami išil­gai, per kotą ir galvutę. Į vainikus suverti baravykai suneriami ant šatrelių (kartelių) arti krosnies ir palengva baigiami džiovinti. Taip išdžiovinti grybai būna ne tik šva­rūs, gražūs, bet ir skanūs, kvapūs. Miela tokį baravykų vainiką į ran­kas paimti, pauostyti ir valgyti. Ir tinka džiovytas baravykas prie kiekvieno valgio, o neretam dzūkui varėniui jis pavaduoja taukus ar prametalą.

Lengva, smėlinga dzūkų žemė. Nederlinga. Kviečių čia niekas ne­sėja, nes jie čia neaugtų. Kietų, ge­ležinių akėčių varėnių laukams pu­renti nereikia. Užtenka čia arklu iš­arti, o vėjas sulygina, išakėja. Nearia dzūkas varėnis ištisai visos savo žemės, nėra prasmės. Aria ir sėja tik atskiromis salukėmis, kur kietesniame smėlyje, tarp šilų, tarp ėglių ir pušelaičių.

Margi varėnių laukai, dažnai ne­žinia, ar tai šilai ar laukai, nes čia pat varėnė grybauna, šilelyje bara­vykus renka, čia tarp baravykų rau­donas, kaip kraujas, grikis noksta, silpnašiaudis, mažytėmis varpelėmis rugelis linguoja, čia lubinas mėly­nuoja. Bulvės, kanapės, kručkai, kopūstai dera tik lietingą vasarą ir šios kultūros sodinamos tik arti sodybų, labiau sustiprintoje, daugiau įtręšioje žemėje.

Satos ruginės duonelės čia retas ūkininkas pats sau užtenka. Dar ligi Kalėdų ar Užgavėnių valgoma sava duona, dažnai kepama su priemai­šomis, grikiniais miltais, bulvėmis, kad daugiau ir skalsesnė būtų, o po Velykų tenka pirktis iš tolėliau at­gabenamų rugelių.

Pagrindinis dzūkų varėnių mais­tas — tai bulvės ir grikiai. Iš bul­vių ir grikių kepamos vadinamos babkos, bandos, blynai. Iš jų verda­mos košės ir sriubos.

Varėnos laukuose nepamatysi ma­šinos laukams apdirbti. Neįgrūsi tarp šilų pjaunamosios, nereikalin­gas čia traktorius, net geležinis arklas, plūgas, čia per kietas. Už­tenka čia medinės žagrės, o rugeliai rankiojami lenktu pjautuvėliu ir tik vienas kitas čia prie rugių su dalgiu ateina. Grikiai raunami rankomis ir jų kambliais nugriežiami tais pa­čiais pjautuvais.

Taigi, paprastas, primityvus dzū­kų varėnių gyvenimas, bet daina čia nuolat skamba ir akys dzūko varė­nio nuolat šypsosi. Patenkintas, linksmas, kaip linksma besikvato­janti gegutė jo šiluose. Ir myli dzū­kas varėnis savo žemę, savo smilty­nus. Jis tiesiog savo gyvybe saugo dirbamos žemės sklypelį nuo beke­liaujančio smėlio, kuris, kaip vagis, vis naujus plotus iš varėnių pagro­bia, užneša.