B. Buračas „Perloja senovės prisiminimuose“ // Ateitis – 1944 m., Nr. 355, p. 3
Kur tyras Merkio vandenėlis tarp kalnelių pakalnėlių Dzūkijos smėlynais vingiuodamas teka ir nuo amžių nuo seniausių tyliai lietuvišką pasaką seka, ten senovėj stovėjo lietuvių pilis Perloja. Kur senovėj aukštųjų pilių būta, ten šiandien belikę tik kalneliai sunykę, nuplikę.
Nors šiandien vargingas Dzūkų kraštas, bet jis lietuvio širdžiai gražus, malonus ir brangus. O Perlojos apylinkės gamtos grožiu nemažiau turtingos, negu kuris plačiai išgarsintas Dzūkijos kampelis. Kiek čia kalnų ir kalnelių, nė nesuskaitysi: visi aukšti, visi gražūs, lyg tyčia supilti. Nors šiandien ant tų kalnų senų pilių nematyti, bet dainos ir padavimai jų dar nepamiršo.
Šių dienų menka Perloja praeity yra buvusi stipri pilis ir didelis miestas. Seniau Perloja stovėjo prie didžiojo Vilniaus vieškelio, kuriuo kasdien raiti žirgais jodinėdavo Merkinės, Leipalingio ir kitų Dainavos šalies didikai, jų pasiuntiniai, kariai ir tarnai į didžiąją Lietuvos sostinę Vilnių. Tuomet Perloja buvusi pakelės sustojimo ir poilsio vieta. Čia kelionėje jie stabtelėdavo pailsėti, žirgų pasiganyti ir tyru vandenėliu pasigirdyti. Svečiams sustoti Perlojos miesto viduryje stovėjo graži, rašytais kokliais išpuošta, karališkoji smuklė. Šiandien tos smuklės senieji perlojiečiai mums tik pamatus nurodo. Buvusios karališkosios smuklės atrasta keletas koklių su briedžio atvaizdu ir įrašu: „ANNO DOMINI 1793“. Tikriausia tatai paminklinis ženklas anų laikų, kada 1791 m. karalius Stanislovas Augustas Perlojai yra suteikęs miesto teises ir ženklą.
Apie Perlojos miesto magdeburgiškų teisių raštą yra įdomus pasakojimas. Pasakojama, kad Perlojos miesto įstatymų knyga buvusį su stipriais odiniais raikščiais. Jeigu reikėdavo kam nors tą knygą parodyti, tai rodantysis jos raikščiais prisirišdavęs prie savo rankų ir laikydavęs, kad knygos iš jo kas neatimtų.
Perlojos apylinkės gražios ir įdomios ne tik pasižvalgyti, bet taip pat turi didžią ir garbingą savo praeiti. O Perlojos praeitis senų žmonių atsiminimuose, dainose ir padavimuose tebėra gyva ir dabar. Neturint rašytinės šios vietovės praeities, ją bent kiek gali nušviesti per kartų kartas einantieji pasakojimai.
Anot padavimų, prieš šimtmečius, Perloja buvęs didelis miestas, o jo sienos siekusios net Merkinę ir Varėną, Perlojos mieste buvusios septynios bažnyčios ir vienuolynas. Buvęs net stiklo fabrikas, kelios vario liejyklos, bent 20 karališkų kalvių, karo sandėliai, vadinamos parakaunės, raitelių kareivinės ir kiti svarbūs įrengimai. Karališkųjų kalvių buvimo vieta ir šiandien Kavoliškiais tebevadinama. Ten randama anglių, kažkokių degėsių, o prieš keletą metų čia rastas milžiniškas kūjis ir kitokie radiniai.
Kaip dzūkų legendos sako, senovės laikais Perlojos mieste stovėjusi labai graži bažnyčia, kuri buvusi perlais išpuošta, dėl to ir šis miestas buvęs pavadintas Perloja.
Senos dzūkų legendos mini, kad senovėj prie Mildupio stovėjusi stabmeldžių šventykla. Ten pat augęs ir šventasai miškas. Prie Mildupio žmonės eidavę melstis ir šventuoju vandeniu praustis Mildupis, išteka iš raisto versmių netoli Perlojos ir ten pat įteka į Merkį. Toje vietoje, kur Mildupis įteka į Merkį, senovėje buvęs aukuro akmuo, jame būvę matyti iškalti nežinomos reikšmės ženklai. Tiesiant plentą pro Perloją, tą akmenį suskaldė ir į grindinį sudėjo. Kitas ten pat prie Mildupio esąs milžinas: akmuo, irgi vertas dėmesio, kuriam dzūkai teikia didelės pagarbos. Spėjama šį akmenį buvus senovės stabmeldžių aukurą. Sako, po šiuo akmeniu esą pakasti senybės laikų lobiai.
Kita žymesnė senovės Perlojos šventvietė — tai Ašarinis kalnas, Ašarinis ežeras ir ten pat esantis Ašarinis upelis. Nuostabi senovės lietuvių šventvietė, kuri šiandien mažai bepastebima. Aukštas ir skardus Ašarinis kalnelis žaliomis eglėmis ir pušelėmis apaugęs rymo Ašarinio ežerėlio krante. Apie šios vietos paslaptingą praeitį daug pasakoja senosios dzūkų poringės. Kalbama, senovėj čia buvus kažkokios raudų ir ašarų aukovietės. Čia ateidavę žmonės verkti, ašaroti ir dievams raudų raudoti.
Senieji dzūkai porina, jog Ašarinio ežere esą paskendę dideli senybių lobiai. Lobiai esą pakerėti, todėl jie ir liko gulėti ežero dugne niekieno nepasiekiami. Ašarinio ežero dugne gyvenanti karaliūtė Ašarūnė, kuri viliojanti į to ežero gelmes ten besimaudančius jaunuolius. Tarp Ašarinio ežero ir balų, kur vieta sunkiai prieinama, yra buvusi pilaitė, lyg kokia sala. Senovėj čia stovėjusi pilis. Toji pilis esanti lekiančio smėlio užpilta. Ji piliakalnį primena ir dabar. Šiame ir kituose apylinkės kalneliuose aptikta priešistorinių sodybų žymės. Randama molinių puodų šukių, titnaginių, peilių, kaulinių meškerių, stiklinių karolių, varinių žiedų, apyrankių, iečių galų ir kitų ginklų.
Perlojos apylinkės senovės radiniais gana turtingos, nors archeologinių kasinėjimų čia nebūta, gana vertingų senienų rasta pripuolamai. Paskutiniu metu, kasant bažnyčiai pamatus, rasta senovės laikų apeiginis molinis puodas. Seną šulinį valant, buvo rastus vytautinis pinigas su Vyčiu ir įrašu 1405 m. data. Kitas įdomus radinys senas žalvarinis Vyties ženklas. Randama daug akmeninių kirvukų.
Kitas reikšmingos paskirties senovėj, matyt, turėjęs Radziūnakalnis. Šis kalnas yra prie Perlojos — Šačių kelio. Ant Radziūnakalnio yra iš senovės laikų likę du įdomios išvaizdos akmenys, vadinami Baublys su seserimi, kurie žmonių laikomi ypatingoje pagarboje. Apie šiuos akmenis girdėti būdingų pasakojimų. Pasakojama, jog senovėj ant Radziūnakalnio prie Baublio akmenų susirinkdavę žalčiai. Čia ateidavęs ir žalčių karalius su daugeliu kitų žalčių. Akmenys Baublys ir jo sesuo naktimis šiame kalne ne tik vaikščiodavę, bet ir kalbėdavę, kaip gyvi padarai. Kartais jie nuo šio kalno pragaišdavę ir vėl atsirasdavę.
Už poros km į šiaurę nuo Perlojos, pakeliui einant į Ašarinio ežerą, prieiname Kartuvių kalną. Kalnas eglėmis ir pušelėmis apaugęs, o šalia jo telkšo Ašarinio ežeras. Nors kalno vardas ir baisus, tačiau jo grožis ir reikšminga pasagos pavidalo išvaizda keleivį patraukia. Anot padavimų, Kartuvių kalnas nuo senų laikų pagarsėjusi bausmių vieta. Stabmeldybės laikais čia buvę baudžiami doroviniai nusikaltėliai. Baudžiavų laikais ponai čia bausdavę savo baudžiauninkus. Pasakojama, kad pagautiems pono miškuose bičių medų kuopinėjant būdavo pririšamas avilys ir gyvas žmogus su juo paritinamas nuo stataus Kartuvių kalno į ežerą.
Netoli Perlojos, kur dabar gyvena Baublys, yra Kaulinės ar Kiaulinės kalnas, apie 50 ha ploto. Seniau čia buvęs žiauraus ir pikto pono dvaras. Baudžiavos panaikinimo metais įširdę žmonės dvarą sudeginę, iš jo neliko nieko. Vėliau dvarvietėj po akmenų grindiniu rasta dėžė pinigų.
Jeigu prakalbėtų tylūs Perlojos kalneliai, pilys, ežerėliai, oi, daug pasakytų mums apie didžią Dainavos krašto praeitį! O šiandien miglota Dainavos senovė jau beatsispindi dzūkų dainose ir poringėse.
Štai viena tokių Perlojos dzūkų dainų:
Vai, berneli, vai, raiteli,
Ko nejoji Perlojėlėn?
Ar mergelės ten negražios,
Ar berneliai neuliauni? —
Vai, sesiule, vai, viešnele,
Byzgia kulkos Perlojėlėn,
Byzgia kulkos Perlojėlėn,
Skamba šveitrios šoblužėlės,
Byzgia kulkos Perlojėlėn,
Skamba šveistrios šoblužėlės,
Vai, nuklota bernužėlių,
Tilteliai nugrįsta. —
Narsūs buvo Dainavos kareliai — Perlojos raiteliai. Jie niekados nepaleisdavo ginklo iš rankų ir retai tenulipdavo nuo žirgo. Taigi ne veltui perlojiečių dainos dainuoja apie jų aukštas pilis, aštrius kardus, aiklius žirgus ir šaunius karius — Dainavos raitelius.