Šitas kalnas – tai vienos mįslės. Kuri ilgai laužius galvą vargais negalais įminta, kurias dar tik bandome atspėti. Bus neįdomu, jeigu visas atspėsim, bet nežinia, ar kada taip nutiks, nes įminus vieną, žiūrėk, atsiranda naujų klausimų, dar painesnių.
Ligi šiolei tebesiginčijama net ir dėl to, iš kur kilo šio kalno, pilies ir miestelio pavadinimas. Liškiava… Keistas žodis, ar ne? Ilgai buvo tvirtinta, girdi, kadaise karalius Jogaila šią vietovę padovanojęs Kęstučio žudikui Liškai Zybintui, nuo kurio ir kilo Liškiavos pavadinimas. Tačiau apie tokią dovaną kunigaikščio žudikui jokie istoriniai popieriai neužsimena, tai greičiausiai ji bus sugalvota. Be to, netoliese tyvuliuoja Liškiavio ežeras, iš jo išbėga Liškiavos (arba Krūčiaus) upelis, o ežerai ir upės yra senesnės už visus kunigaikščius bei jų žudikus, tai ir Liškiavos vietovardis bus duotas žmonių kur kas anksčiau. Bene jotvingiai, patys ilgainiui išnykę kaip sapnas, šį žodį paliko visiems laikams? – o mes net nežinome, ką jis reiškia.
Kupinas paslapčių ir pats Liškiavos kalnas, dievažin, kada ir kaip piliakalniu patapęs. Gal jokio kito taip nekasinėjo archeologai, lydimi kitų specialybių istorikų, ir vis ką nors netikėta iškapstydavo, ką nors naujo sužinodavo. Įrodyta, kad neįžiūrimoje senovėje kokie trys šimtmečiai prieš Kristaus gimimą, čia jau gyventa. Tai ir buvo minėtoji jotvingių gentis, sprendžiant iš iškasenų, vertusis žemdirbyste, žvejyba, rinkusi uogas ir grybus aplinkiniuose miškuose. Kaip ir kodėl ji išnyko, tiksliai nežinoma. Matyt, priešai savo juodą darbą padarė atsibastę iš rytų arba vakarų. Taip ir dingo istorijos sietuvoje ši menkai pažįstama mūsų giminė, savo pėdsakus palikusi tik vienu kitu žodžiu ir kuklių įkapių radiniais.
Ant paslaptingo kalno ir pilis paslaptinga iškilo. Ne šiaip sau Krėvė padavimą apie Liškiavos senovę pradeda taip: „Keista buvo Liškiavos pilis, keisti gyveno joje žmonės. Kas ten jodavo, kas ten eidavo, pamatę aukštus pilies kuorus traukdavo šalin…” Galim rašytoju tikėti, galim netikėti, tačiau Krėvė turėjo teisę apie Liškiavos pilį rašyti taip, kaip jis pats įsivaizdavo. Mat šį padavimą kuriant net ir istorikų apie Liškiavos pilį daugiau prispėliota buvo, negu tikro pasakyta. Daugiau aiškumo atsirado po 1962 metų archeologinių kasinėjimų. Tapo aišku, kad šią pilį pradėta statyti Vytauto laikais, dar iki Žalgirio mūšio. Tačiau statyba kažkodėl nutrūko, ir pilis liko neužbaigta. Galbūt po Žalgirio, į šipulius sudaužius kryžiuočių kariuomenę, neliko priešų, kurie galėtų net čia atsidanginti, todėl gynybinės pilies nereikėjo. Liko tik pamatai ir bokštas, kuris dabar atstatytas smalsioms akims paganyti ir apie senovinę Lietuvą pagalvoti. Beje, Liškiavos pilis ręsta iš tokių didelių akmenų, kad galva neišneša, kaip juos čia atbogindavo ir dar į kalną užritindavo. Iš to ir legendų visokiausių kilo: esą Liškiavos pilį statyti padėjo milžinas, vardu Gailiūnas. Girdi, ir Gailiūnų kaimas, esantis visai netoliese, gavo iš to pavadinimą. Žodžiu, legendų čia esama tiek, kad ant ilgiausios virvės nesuversi.
Maža to, bekasinėjant kitą, šalimais stūksantį kiek žemesnį kalną, užtikta vėl kaži kokios, dar senesnio statinio liekanos. Spėjama, – taigi ir vėl spėjama, jog čia būta kitos dar ankstesnės tvirtovės. O gal, kaip spėjo profesorius Česlovas Kudaba, „gal Liškiavą iš tikrųjų 1381 metais Vygando kronikoje minimi kryžiuočiai, išsivedę iš čia 3000 belaisvių„.
Liškiavos istorija įdomi ne tik piliakalnių ir pilių paslaptimis, bet ir senu vienuolynu bei greta XVIII amžiuje pastatyta nepaprastai dailia bažnyčia.
XVII amžiuje Liškiava teko naujam savininkui Kosilai, kuris, atgailaudamas dėl savo nuodėmingo gyvenimo, prieš mirtį šią valdą užrašė tėvams dominikonams, pažadėjusiems jam Dievo užtarimą. Iš pradžių Kosilos artimieji su tuo nesutiko, buvo ilgai ir smarkiai kivirčijamasi. Vienuoliams net teko naktį bėgti iš Liškiavos nuo ginkluotų kosiliškių, pusnuogiams plaukti per Nemuną. Vis dėlto jie Liškiavoje vėliau įsitvirtino ir išbuvo čia daugiau kaip šimtą metų. Ant gretimo kalno prie Nemuno vienuoliai pastatė gražius bažnyčios ir vienuolyno rūmus, tebestovinčius iki šiol. Vienuoliai nebuvo geri aplinkiniams gyventojams, juos engė ir visaip skriaudė. Ricieliuose ir kituose kaimuose net ant laužo yra sudeginę žmonių, apkaltinę juos raganavimu. Pasak išlikusių užrašų, žmoneliai „… nusižengdavo net ir tuo, kad užsilinksminę kartais imdavo verkti„.
1836-1852 metais Liškiavos vienuolynas garsėjo kunigų kalėjimu. Čia kalėdavo kunigai, abejoję Dievo buvimu, nusigėrę, įvykdę žmogžudystes, ir kitokie sunkūs nusikaltėliai. Dauguma jų tenai girtaudavo, kortuodavo, o ne vienas nusižudydavo. Žodžiu, nebuvo ramybės aplinkui, prosenelių pasakojimai šiurpina iki šiol. Kai tą kalėjimą uždarė ir likusius kalinius reikėjo išvežti kitur, niekas iš Liškiavos žmonių nenorėjo skolinti arklių, bijodami, kad pakeliui neatimtų.
Tos šiurpios praeities vienuolyne veikė Liškiavos vidurinė mokykla. Išliko požemiai, kraupios celės, tamsios kameros, viena net su įtaisu maistui paduoti neįleidžiant vidun šviesos. Bet šie tolimos praeities šešėliai jau nieko negąsdina, nei ekskursantų, kurie čia mėgsta lankytis ir tų istorijų klausosi išpūtę ausis, nei Liškiavos vaikų. Atvirkščiai, Liškiavos vaikai labai žingeidūs ir nori apie savo tėviškę kuo daugiau žinoti. Per tai ne vienas ilgainiui net mokslo vyru tapo. Antai Markelevičių Juozukas, taip pat šią mokyklą baigęs, išėjo į archeologus, surengė čia ekspediciją ir mokykloje rodė žmonėms, ką rado aplinkiniuose piliakalniuose. Ne vieną spėjimą apie Liškiavą jis patvirtino arba paneigė, tai, ką neteisingai teigė kiti mokslininkai. Pavyzdžiui, buvo vis rašoma, kad kauburiai, nuo pilies kalno paprasta akimi įžiūrimi, yra pilkapiai, senoviška laidojimo vieta. O ištyrus paaiškėjo, jog tai – viso labo žemyninės smėlio kopos, vėjo supūstos apie tenai kažkada stovėjusius medžius. Kiekviename tokiame tariamajame kape archeologai rado palaidotą tolimųjų laikų pušies kelmą, kuris prisigėręs sakų net nesupuvo po smėliu.
Trumpai kalbant, žiloji Liškiavos senovė jau išaugino ne vieną savo praeities tyrinėtoją. Ir ne vieną dar išaugins, nes pasaulio paslaptys nesibaigia. Vakarykštė diena, žiūrėk, virsta istorija, žadinančia žmonių smalsumą.
Romas S. “Liškiava” // Nuo pilies ant pilies. – 1938 m., p. 13-18
Liškiava. Pilies bokšto liekanos. 1930 m.