K. Paunksnis "Gedimino kalno pilis" // Trimitas 1940 m., nr. 1, p. 15-16;
Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas ant stataus kalno Neries ir Vilnelės upių santakoje pastatė pilį ir rezidencija perkėlė iš Trakų į naująją sostinę. Pakalnėje kiek vėliau pastatyta žemoji pilis ir apvesta aukštu mūru bei giliu grioviu. Kad apsaugotų Aukštąją pilį nuo priešų, sumanus valdovas perkasė kalno gūbrį ir praleido pro jį Vilnelės upę. Už pilies sienų imta statyti privačius namus.
Aukštoji ir Žemoji pilys iš pradžių buvo medinės, bet jau penkioliktame šimtmetyje pakeistos jos akmeninėmis. Devynioliktame šimtmetyje caro valdžia jas taip sunaikino, kad ne kas bepaliko.
Laimė, dar turime mūsų tapytojo Smuglevičiaus (1745 — 1807) piešinius, vieno nežinomojo, autoriaus litografiją ir Bruyno ir Hogenbergo iliustruotą planą, iš kuriu galime įspėti senovės pilių vaizdą. Pastaroji graviūra rodo Aukštosios ir žemosios pilių atvaizdą šešioliktame šimtmetyje. Iš jo matome, kad žemoji pilis buvo didelis trobesiu kompleksas apie keturkampį kiemą. Be pilies, čia stovėjo vadinamieji jaunosios karalienės namai, pilies, bažnyčia, iždinė, arklidė, pilies komendanto rūmai ir daug kitų pastatų. Arklidės didumą pateisina jau Vytauto arkliu skaičius (10 000). Centrinė pilis turėjo net penkius aukštus ir buvo apvainikuota Kregždės uodegos pavidalo bokšteliais.
Iš Smuglevičiaus pilies piešiniu pastebime, kad pilies puošmenos turėjo dar romaniško stiliaus lytis—Pilzenas ir lankų fryzą.
Iš visų pastatu teliko vienas kuoras, ant kurio stovi katedros varpinė. Daugelis manė jį buvus dalimi bokšto, iš kurio Kriviu krivaitis garsinęs žmonėms dievų valią. Bet tai netiesa. Užtenka pažvelgti į Aukštosios pilies liekanas, kad pastebėtume jų panašumą į varpinės kupolą. Abu stuobriu rodo vienodą stilių ir nėra mažiausios abejonės, kad katedros varpinė buvo pastatyta ant žemosios pilies liekanų. Spėjama, kad tai buvo apsaugos mūro, bokšto apatine dalis.
Reikia duoti keletą istorinių žinių anie pilį.
1390 m. miestą apsupo kryžiuočiai. Stipriausias Vilniaus atsispyrimas tebuvo Aukštoji ir Žemoji pilys. Kaip visuomet, tokiais atsitikimais, ne tik paties miesto, bet ir apylinkes gyventojai subėgo į pili, sunešė savo turtus, prekes ir visa savo mantą. Dėl kurių nors priežasčių nepatekę į pili, tų laikų papročiu sekant, galėjo pereiti į priešininko pusę. Kryžiuočiai pasidarė sau stovyklas ten, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia. Priešininkai apardė Žemosios pilies aukštąsias sienas, kai kur padegė, pačią pilį. Pagaliau kryžiuočiams pavyko įsiveržti į patį miestą, apnaikinti ir apiplėšti jį. Kryžiuočiai visgi Aukštosios pilies paimti neįstengė. Pagrobtus turtus su savim paėmę, kryžiuočiai grįžo atgal.
Metams praslinkus, kryžiuočiai iš naujo užpuolė Vilnių, jį apiplėšė, sunaikino. 1396 metų karščiams užėjus Aukštosios pilies mūrai žymiai aptrešėjo, suskilo, suaižėjo. Pilis ir miestas dar nespėjo atsigauti, 1399 metais kilo didelis gaisras.
Gilbert de Lannov, 1413 metais aplankęs Vilnių, rado Aukštąją pilį jau atstatytą. Pilį supo pylimas ir akmeninė siena. Bet viduje daug trobesių, dar ir tuomet būta mediniu. Aukštają pilį dvi galerijos jungė su žemąją kurią taip pat juose pylimas, žemojoje pilyje gyveno Didysis Vytauta su savo dvaru.
Zigmunto Augusto buvo įrengta Žemojoje pilyje biblioteka. Be to, Zigmunto Augusto rupesniu buvo įtaisyta didele patranku ir ginklų liejykla kurioje pagamintieji ginklai ir parakas buvo siuntinėjami į visas Lietu vos pilis.
Nuo XVI amžiaus did. Lietuvos kunigaikščiai pradeda nuolatos Vilniuje gyventi. Nuo to laiko pradedama taisyti žemoji pilis, kur buvo kunigaikščio rūmai. Kaip pilis, taip ir kunigaikščio rūmai seniau statyt pasirodė per ankštus dabartiniams gyventojams. Todėl ypač kunigaikščio Aleksandro sužiedotinės iš Maskvos kunigaikštytės Elenos, Jono dūkters, laukiant, žemoji pilis žymiai buvo padidinta, pristatyta prie jos daug naujų namų ir senieji pataisyti. Daug žemes plotų apie Žemąją pilį priklausė kataliku dvasininkams. Jauna kunigaikštiene, pratusi Maskvos plačiuose rūmuose gyventi, pasistengė savo pilies dali dar praplėsti. Ji nupirko nuo kun. Pilipavičiaus, kuris vėliau buvo Kijevo vyskupu, žeme plotą ir ten dar pastate naujus, rūmus, kurie buvo skirti kunigaikštienės iš Maskvos dažnai atvykstantiems giminėms ir Maskvos pasiuntimams viešėti.
Aukštojoje pilyje Did. Kun. Aleksandras įrengė arsenalą. Ten buvo ir pavyzdinga ginklų dirbtuvė. Jau XVI amž. sutinkama žinių, kad svetimšaliai stebėjosi Vilniaus pilies ginklų gausingumu ir jų gražiu ir įvairiu apdarymu. Dar kunigaikštis Zigmuntas I stengėsi pagerinti pilis ir tvirtoves. Jis buvo įrengęs tais laikai gana turtingą biblioteką. Bet didieji 1513 ir 1530 metų gaisrai viską sunaikino. Sudegė dauguma pilies trobesiu, tame skaičiuje ir katedra. Ugnyje amžinai žlugo Aleksandro knygų rinkinys.
Vilniaus burmistras Ulrichas Hozijus, kunigaikščiui jam tą pavedus, ėmėsi iš gaisro pelenų vėl iš naujo kelti pilies rūmus, bažnyčias ir tvirtovę.
1610 m. gaisras sunaikino miestą ir Žemąją pili. XVIII amž. pribaigė gaisras naikinti pilį. Ypač Žemoji pilis daug nukentejo: čia sudegė Didžiojo Kunigaikščio rūmai, pilies trobos, didžiausios arklidės, tribunolo rūmai ir kiti trobesiai.
Taip apleista kalno pilis, likusi kalne, pradėjo griūti, dar 1830-jų metu pradžios bei pabaigos litografijose bematyti jau tik du bokšto aukštai ir likučiai trečiojo: viršutine bokšto briauna nelygi, švarplėta. Tolimesnis griuvimas buvo, sulaikytas 1839 metais, karinei rusų valdžiai nusprendus bokštą ir kalną panaudoti strateginiams tikslams. Ant kalno buvo pastatyti pabūklai, apsaugoti tam tyčia supiltu pylimu ir vamzdžiais į miestą, o bokšto sienos buvo sulygintos ligi antrojo aukšto ir iš viršaus buvo įrengtas visiems taip pažįstamas medinis bokštelis. Jame (greičiausia tai buvęs rusu karo inžinieriaus pastatydintas pastatas) buvo įrengti optinio telegrafo prietaisai — signalizacija veidrodžiu pagalba. Kur nors kitoje vietoje, už miesto, buvo antras bokštelis signalams priimti ir toliau perduoti. Tas veidrodinis „telegrafas” senai jau buvo panaikintas, o strateginė kalno reikšmė tebesilaikė, bet rodos, pradedant 1880 metais, ant jo beliko tik viena sena patranka, iš kurios šaudydavo kasdien vidudieni: bokšte gyveno keletas kareiviu, maža jo „įgula”. Visa tai buvo išlikę ligi 1914 m. Didžiojo karo. Tas medinis bokštelis nugriautas 1931 m., sienojams sutrūnijus, kai jis pats ėmė grėsti sugriūsiąs.
Architektoriaus Jono Vorovskio, prieš kelius metus, pristatyta trečias aukštas ir šiek tiek sutvirtinta pamatai. Tam reikalui buvo užsakytos tam tyčia tokios pat formos plytos, kaip ir senovės plytos. Pilis buvo pastatyta iš tu pačiu plytų bei apvalių akmenų, kaip bokštas, beliko pamatai, rūsys ir siena rytiniame šlaite ties Vilnele. Berods, ta sieną ėmė konservuoti 1890 matais. Iš pradžių buvo įrengtas pasibjaurėtinas stogas, paskui nelygus sienos viršus buvo užlietas cementu.