Beragis

Beragis
Steponas Zobarskas „Beragis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 28, p. 478-481;

Salų ežero legenda

Puikus Salų bažnytkiemis! Nors ir nedidelis. Kam teko bent kartą jame atsilankyti — niekuomet neužmirš. Graži, kaštanų vainikais apsisiautusi, bažnyčia. Balti, iškilmingu mostu pasistiepę mū­rai. Toliau šventoriaus, šiaurėje, didelis sodas. Obelys nukarusios visokiais raudonais vaisiais. Kaip apsiverkusių jaunamarčių veidais. Ir skietmedžiai, retai sutinkami. Ir kitų kitokių pilna, kurių ne botanikas ir norėdamas tikru vardu nepavadintų.

Tačiau sodo vidury — daug storų, šimtamečių ąžuolų. Stovi šimt­mečius niekieno nepalaužiami ir želdina samanom kuprotas nuga­ras. Ir topoliai balsvais lapais, kaip meldai, tylūs, slaptingi. Ša­kos nupuškuliavę virtinėm juodų varnalizdžių. Viršūnių ir liemenų išpuvusiose skylėse, laukiniai karveliai vaikus peri. Landžioja. Vis su reikalais. Tylūs. Tik varnų tir­štas debesis tai groja ir groja die­ną — naktį vis tą patį. Įsimaišo ir kiti paukščiai. Špokai pašvilpia.

O visus šiuos sodo medžius ir iškilmingus baltus mūrus apjuosia platus ežeras. Lyg kokia, burtininkės pirštais išmegzta, juosta. Nen­drėm išpintais kraštais. Ir labai gilus.

Ramiais vakarais, tik nusileidus saulei, visi namai ir medžiai sta­čia galva įgriūva jo dugnan.

Suklykia dangų rėždama žuvė­dra. Sujudina lelijų stiebus plauk­dami lydžiai. Ir armonika subatvakariais iš kur atrauda.

Daug ir prigeria šiam ežere. Lyg aplaidžia kokia! Kas pavasaris. Dar nespėjo išsilukštenti ledas, o jau, žiūrėk — dviejų — trijų ne­bėr. Kaip į vilko nasrus.

Tą ežerą — „Beragiu” — va­dina.

Toliau, už kelių šimtų žingsnių ir kelių sunkių, smarkiai bėgusio žmogaus, atsikvėpimų — medinė gryčia. Palinkusi, apskaldytais stiklais.

Prieš duris žaliuoja dvi obelys ir agrastų krūmokšnis.

Ant tvoros padžiautas tinklas, šitos trobelės šeimininko mėgstąs.

Žilas, sulinkęs seniokas, kakta raukšlėm nuvilnijus, o pirštai, kaip žalčiukai, vyniojasi apie šei­vas ir linų sluoksnas. Žvejas, mat, nieko nepadarysi, reikia mitriam būti. Ir žmona su vaikais — ne juokas.

Mezga senis tinklą ir pasakoja vaikams visokias pasakas. Vaka­rais pasiklauso ir suaugę, kas netingi. Įdomu.

Žino jis ir apie ežerą: kodėl „Beragiu“ vadinamas. Ir pasakoja prašomas, pasakoja net apsiašarodamas. Baisus jam tas „Beragis“. Ir jo, užpernai, vieną berniuką prarijo, o kiek kitų?!

Bet baisi ir paties ežero pradžią.

Seniau, šitoj vietoj (kur dabar ežeras) tęsėsi dvaro pievos. Sužėlę, kaip šepetys. Ne tokios — samanynės, kaip dabar.

Kai įbrisdavo karvės žolėn, tai iki ragų ir pasinerdavo.

Viena vakarą, atplaukė kriok­damas debesys. Tamsus, vandenin­gas. Siaučia, staugia padangėje, žaibuoja, o lyt vis dar neprakiūra. Dienos, kaip maišu aptrauktos. Tamsu.

Gano piemenys galvijus ir dre­ba.

Praslinko dvi savaitės, o debesys vis dar savo vietoje.

Žmonės dar labiau pradėjo ne­rimauti. Melstis.

Už visus daugiau, gal, meldėsi senė Bedugnienė. Keista ir tipiška moteris. Save laikydavo esant kažkokios aukštos kilmės. Su kai­mynais diena dienon riedavosi. Pasitaikius progai, keršydavo. Ir labai šykšti. Prieš kelias dienas, buvo užėjęs elgeta beprašydamas gerti, tai ji ir — išvarė.

— Kad tu ir numirusi braidytum iki kaklo vandenyje, — palinkėjo išeidamas senis.

O dievobaimingumas neišpasa­kytas! Gano galvijus po svetimus pauntvalnius ir rožančių kalba.

Turėjo ir dukterį. Jauną dar, bet labai gražią. Ir mylėjo ją, gal, kaip niekas kitas, išskyrus Galinio sūnų Liepį.

Liepis mylėjo jauną jos dukterį, Rūtelę. Puikią, šilkakasę. Raudo­nais skruostais, lieknu liemeniu ir baltu kaklu.

Rūtelė taip pat mylėjo žydraakį Liepį. 

Ir viskas būt buvę labai gerai, kad ne pikčiurna Rūtelės motina Bedugnienė. Vos tik pastebėdavo juos besikalbant, tuoj ir šokdavo išvaikyti. Nučiupus dukterį už ka­sų, patampys, patampys, ir karklinę nušlajuoja.

— Plepėsies čia man su tuo mužiku. Ė virvelinis! Kad nei pa­dujų jo nebūt!

Ir vis dėlto, jie susitikdavo ir mylėjosi, nors teturėjo tik po septynioliką metų. O seniau, tokie, vienuos marškiniuos tebelakstydavę. Be kelnių, be sijonų. Apie ženybas nė į galvą.

Betgi mylėjosi. Nors galvijus dar vienas ir kitas tebeganė. Taip, vieną nakt, Bedugnienei po maldos užmigus, prisisapnavo, kad čia ne debesys, bet išguitas ežeras, plauko. Kažkoks, juodas kipšiu­kas pripasakojo jai, kas reikia da­ryt: Kas įspės to ežero vardą, tas bus labai laimingas. Kur panorės, ten galės tą vandenį ir nuleisti. Net, pavyzdžiui, Bedugnienės kai­myno, Grigo, su kuriuo ji tankiau­siai barasi žemę, galėtų paskandint. Bet jeigu įspės vardą ir už­mirę, arba nežinos kur tą ežerą patalpini, tuomet pats įspėjėjas liks ežero auka. Užkris ant jo gal­vos.

Tiek pasakė jai kipšukas ir pri­grasė tylėti. Jeigu nenutylės, tai ir ją griūdamas debesys užplieks.

Persigando Bedugnienė sužino­jus taip baisią šio debesio paslap­tį. Pradėjo drebėti, nerimauti. Lyg koks kryžius užsikabino ant kak­lo ir svėrė žemyn. Bijojo, kad kas kitas neispėtu šio vardo. Ir kad neužgriūtu kada jos su dukrele.

Staiga, bevaikštinėjant ir bepoteriaujant, gimė mintis. Ogi, kad įspėjus! Ir tegu sau užlieja jai nepakenčiamus kaimynus su Galinio Liepiu, kad nebekliudytų jos Rū­telei. Be jokio vargo visais nusi­kratytų.

Tokiom mintim ir pradėjo Bedugnienė spėlioti, visokiais žo­džiais. Vaikštinėja nuo ryto iki pusiaunakčio ir kartoja, ką šis žo­dis turėtų paskandint, ką nors… Pribėrė visą pūrą gerų ir blogų žodžių, bet vis veltui.

Praėjo mėnuo.

Rūtelė, kaip ir visuomet, išginė galvijus.

Jau į rudenį. Lanka paraudonavus. Liūdna, nejauku vienai. O dar tas debesys, kaip pakaruoklis! Vis ūžauja, marma.

Užbėgo ant kalnelio, palikus galvijus. Apsidairė ar nematyt kur motinos ir šūktelėjo;

— U-ū-ū-!..

— U-ū-ū!.. — atsiliepė kitas balselis ir, netrukus, iš užu kalno, išlindo berniūkštis. Žinoma, Liepis. Kas gi daugiau.

Susikūrė abu ugnį. Priklojo šlapių lapų, ir šokinėja po dūmus.

Tuoj linksmiau pasidarė. Po kiek laiko, net ir apie galvijus užsimiršo.

Tik, staiga, bebėginėjant, kažkaip susipainiojo Rūtelės kojos. Užsikabino atbrizgusių marškinių padelkos ir apvirto aukštielninka.

Žiūri — net akys kitaip apsiver­tė: Su ilgu ilgu botagu nuo kalno atžingsniuoja Bedugnienė.

Grįžt į šalį — galvijų nebesimatyt. Visi kažkur nugurėjo. Tik bu­lius, pikčiurna, nulaužtu ragu dar tebegūrina į vasarojų.

Šoko, kaip nuo adatų, ir pasilei­do abu pas gyvulius.

— Aš jums parodysiu, kirmėliai! — Jau iš tolo barėsi Bedugnienė ir nusivijo paskui.

O bulius jau visai prie vasaro­jaus. Pantis nusmukęs nuo kojos. Nei tu jį pavysi: drožia pavertęs sprandą ir tiek.

— Kur eini tu, beragi, a! — Vi­sa gerkle šūktelėjo Rūtelė į bulių, norėdama sulaikyt.

— U-ū-ū — y!.. — akimirksniu suspiegė smarkus viesulas. Žemė tik linksta, linksta… Viskas grimsta žemyn. Ir medžiai, ir galvijai, ir Rūtelė su Liepiu… Pasisiūbavo de­besys, pliumptelėjo žemyn ir ap­liejo visą lygumą.

— Gelbėkit, gelbėkit! — at­plaukė beskęstančių Rūtelės ir Liepio balsai. Sušvytavo dvi, įsi­tvėrusios alksnio viršūnės, rankos ir, nugrimzdo.

Įspėjo.

— Ai, ai, ai!… — iš visų pusių apsemta vandeniu, sukliko Bedug­nienė. Net kraujas sustingo.

— Gelbėkit!.. Gelbėkit!..

Ir pradėjo plėšyti rūbus, dras­kyti kūną. Net krauju apsipylė. O kasas, kaip linus, rovė ir pluoštais merkė vandenin. Kaip pamišusi.

Kai šūktelėjo nuo kranto, su­bėgusių gelbėt žmonių minia, jai pasirodė, kad tas elgeta (kuriam ji nedavė gerti) smarkiai nusikva­tojo.

Pasviro ir nei nepersižegnojusi, nuburbuliavo į dugną.

Kitą rytą, saulei užtekėjus, visa lanka jau buvo vandens apsemta. Tik vidury, kur stovėjo Bedugnie­nė, kyšojo nemažas sausumos lo­pinys. 

Daug metų praslinko, kaip šitas ežeras čia atklydo. Nebėr ir tų žmonių, kurie savo akimis visa tai matė ir galėtų patvirtinti. Nuseko ežeras. Vidury ežero, kažkoks po­nas pasistatė savo rūmus ir apsi­gyveno. Vėliau, padaugėjus gyven­tojų skaičiui, nutiesta pylimas per vieną ežero kampą ir padarytas vieškelis. Kadangi visas, dabarti­nis bažnytkaimis yra vidury eže­ro, tad ir gavo Salų vardą. O eže­ras ir dabar Beragiu vadinamas.

Gal užmirštu žmonės ir tą senę, Bedugnienę, jei ji naktimis nesi­vaidentų. 

Nekartą, vėlai į namus grįždami šienpjūviai, girdi ją balsu vaitojant.

— Ūy-ūy-ūy!.. Toks duslus, gailestingas, lyg sunkus skambalo dūžis, pačiame ežero dugne.

Ir visi žino, kad tai Bedugnienė elgetos užkeikta, vaitoja savo dukters.

Ne vienam žvejui, kai pakylai smarkesnis vėjas, tenką ir ją pačią pamatyti. Sako, brendanti viduriu ežero, pusnuogė, ir burbuliuojanti gerdama vandenį. O juodi kipšiukai tampą ją už kasu, kaip ji Rūtelei ir Liepiui tampydavo.

Nieks nesigaili.

Už tat, kasmet ji nusitraukia po keletą žmonių į dugną. Turbūt, keršydama.

***

— Saugokitės, vaikai, ežero! Saugokitės! — Kaip pradeda senis kalbėt trijų metu vaikui, taip ir kalba iki penkiolikos.

O penkiolikos sulaukusiems, tik pataria: — Neužmirškit, vaikai, eidami maudyties, bent persižegnoti. Ki­taip, dar gali pagriebti ta Bedugnienė.

Vieni paklauso, kiti ne.

Dažnai, nė į galvą neateina be­simaudant, šio ežero istorija.

Tik pačiam pavasarį, kai išmeta ledus ir vienas kitas prigeria, prisi­mena tą baisią paslaptį, glūdinčią jo dugne. Nors tai palaiko papras­tu reiškiniu.

Bet kuomet įsiklausai tą ežero gelmėse dejavimą, vėl kažkokia dvasia tave apgaubia. Ir jauties lyg sustingęs.

Rodos, kad ir sodas nutyla. Tik vienos varnos vienodai groja. Ir žuvėdros sparnais nurėžia dangų.

Jei nori prisimint puikų Salų peizažą ir sustingusio ežero plo­tus, užtenka tik vieno sudejavimo:

— Uy-ūy-ūy!…

5 1 balsas
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest

0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x