Kunigaikštis Pyplys

Kunigaikštis Pyplys
A. Vabalkšnis „Kunigaikštis Pyplys“ // Trimitas. – 1929, Nr. 30, p. 512-514; 

Piliakalnio paslaptis

Važiuojant Nemunu žemyn, toj vietoj, kur Nevėžis įteka, kairia­jam Nemuno krante yra piliakal­nis. Mažas ir nedidelis atrodo iš tolo tas piliakalnis. Ant aukšto kalno, kurio krantai yra statūs į vakarus, į rytus ir šiaurę, plaukiąs Nemunu keleivis mato apskritą kalnelį, panašų į šieno kūgį, kurs gina didįjį kalną iš pietų pusės. Tas kūgis ir yra piliakalnis. Aplinkui nėra gyventojų. Karo metu buvo iškirsti artimiausi miškai. Ir sto­vi sau tas piliakalnis dabar vienų vienas, iš aukštybių žiūrėdamas į apačioj tekantį Nemuną.

Vietos žmonės pasakoja, kad tą piliakalnį supylę Napoleono karei­viai, sunešę kiekvienas po kepurę žemės. Esą, kadaise, netoli nuo jo buvę rasta, bekasant duobę ar šu­linį, daug prancūziškų balnų ir būgnų. Taip pat ir pinigai dažnai naktimis degą. Ne vienam žvejui tekę tamsiomis rudens naktimis matyti negerą ugnį prie piliakal­nio liepsnojančią. Kažkas, pasa­kojama, kartą iškasęs pilną auksi­nių pinigų molinį puodą. Tik pini­gai pasirodę užkeikti, nes į gerą neišėjo radusiajam. Pirktąjį už juos ūkį ugnis sunaikinusi, o pats jis su visa šeimyna nesuprantama, keista liga numiręs.

O kas yra piliakalnio vidury — niekas nežino. Daug drąsuolių mė­gino jį kasti, bet visada naktį po darbo sapnuodavosi jiems šiurpu­lingos baidyklės, kurios įsakyda­vusios nelįsti gilyn. Prakaitu apsipylę pabusdavo drąsuoliai ir jau prie piliakalnio su kastuvu daugiau neidavę. Kartą vienas samdinin­kas, aręs lauką šalia piliakalnio, pamėgino jo šonus žagre užkabin­ti, abejodamas, kad kas iš to pikta būtų. Bet tą akimirką, kai žagrė kliudė piliakalnį, pasigirdo jo vi­dury garsus metalinis skambesys ir arklys kritęs negyvas. Persigan­dęs bernas be kvapo parbėgo na­mo ir niekad daugiau prie pilia­kalnio nei artyn nėjo. Daug kartų buvau aš ant to pi­liakalnio ir svajojau apie praeitį. Bet niekas man negalėjo, paaiškin­ti piliakalnio paslapties. Tik vi­sai netikėtai, vieną rytą, kaip pa­prastai buvau išėjęs piliakalnio atlankyti ir sėdėdamas jo viršū­nėj žiūrėjau į rytus, kur kraujo spalvose saulė tekėjo, pamačiau apačioj žilą senelį, kurs, matyt, bu­vo atsisėdęs pailsėti. Neiškenčiau, nusileidęs, jo nepakalbinęs: kas jis, kur ir ko einąs. Pamažu išsišnekėjom ir apie praeitį, apie bau­džiavas, kurias senelis dar puikiai atminė, ir dar apie senesnius laikus. Ir čia man senelis papasako­jo tokią istoriją apie piliakalnį, prie kurios mes sėdėjom. Tą is­toriją, jis sakėsi girdėjęs iš kitų se­nų žmonių dar mažas būdamas.

— „Seniai, labai seniai — pra­dėjo senelis — kai žmonės dar ne­žinojo, kas yra parakas ir nemokėjo dirbti nei šautuvų, nei patran­kų — šioj vietoj, ant kalno buvo pilis. Iš visų pusių ji buvo apjuo­sta aukštomis ąžuolinėmis sieno­mis, o čia, kur piliakalnis, buvo vartai ir sargybos bokštas, kur dieną naktį ginkluoti žmonės bu­dėjo. Nes pavojingi buvo anie laikai! Iš visų pusių buvo pilna neprietelių ir nedraugų. Bet už visus pavojingiausi buvo kryžiuo­čiai, kurie, kaip sako, buvę geležimis apsikaustę taip, kad jokiu bū­du kryžiuočio nugalabinti negalima buvę. Ir kai tik ginkluotoji bok­što sargyba pamatydavo tolumoj, viršum mėlynųjų miškų, juodus dūmų stulpus, tai tas buvo tikriausias ženklas, kad piktieji vokiečiai jau yra įsibrovę į mūsų žemę. Ir naktimis tada gaisrų pašvaistė aiškiai rodė, kuriuo keliu nelabieji eina. Ir atrodė tada sargybai, kad ji girdi vaikų ir moterų verks­mus, girdi, kaip žvanga ginklai, laužydami geležines kryžiuočių krūtines. Ir smarkiau imdavo plakti sargybinių širdys, tvirčiau spausdavo kalaviją stiprios rankos. Bet senas kunigaikštis, tos pilies valdovas, sėdėjo tokiomis valando­mis piktai susiraukęs ir niekas nedrįso jam nei žodžio tarti. Se­nis valdovas kažko laukė. Daug kartų pavojaus stulpai dienomis tolimąją padangę rėmė, daug kartų iš artimiausio Kauno plaukė ka­riai vakarų pusėn, kaip sako, že­maičių gelbėti, o senis kunigaikš­tis nei pirštu nepajudino. Tik dar labiau įdubdavo gilyn jo tamsios akys, tik dar daugiau jo kaktoj raukšlių atsirasdavo.

Buvo žiema. Storas sniego pa­talas apklojo žemę. Šalo taip, kad net medžiai pyškėjo. Alkanų vilkų gaujos vakarais kaukdamos lakstė apie pilį, kad žmonės bijo­davo saulei nusileidus už pilies vartų išeiti. Ilgas žiemos naktis bokšte šalo sargyba, ilgus vakarus prie balanų šviesos pilies gyvento­jai praleisdavo pasakas ir įvairius nuotykius sekdami. Vieną tokį vė­lybą vakarą pasigirdo lauke trimito garsai ir kažkas smarkiai su­beldė į pilies vartus. Visa pilis nustebo.

— Kas ten? — paklausė sar­gyba.

Pasiuntiniai, nuo didžiojo ku­nigaikščio, — atsakė balsai.

— Palaukit, pranešim valdovui, — atsakė sargyba.

O senis kunigaikštis sėdėjo savo rūme, žvėrių kailiais išklotam, ir klausydamas kanklininko, seną midų iš tauro rago gėrė.

— Pavalgydinkit ir atveskit juos pas mane, — trumpai įsakė sargy­bai.

Pasiuntiniai buvo įleisti, paval­gydinti ir nuvesti pas kunigaikš­tį.

— Ką nori man pranešti jūsų valdovas? — rūsčiu balsu paklau­sė. — Garbingas kunigaikšti! — tarė vyriausias pasiuntinys. — štai ką liepė man pasakyti mano val­dovas. Tavo jaunas sūnelis, kurį štai jau penkiolika metų kai visi mes mirusiu laikėm, yra gyvas ir sveikas.

— Kaip, Dainutis gyvas! — su­šuko susijaudinęs senis valdovas.

— Taip, jis gyvas. Didysis ku­nigaikštis visai netikėtai tą sužino­jo. Prieš kiek laiko didysis kunigaikštis gavo žinių, kad šunės kry­žiuočiai mus vėl ruošiasi pulti. Kad geriau patirtų puolikų planus, didysis kunigaikštis slaptai pasiun­tė savo žmones į Ragainės žemes, anapus Nemuno, kur gyvena daug mums ištikimų prūsų. Pasiuntiniai viską ištyrė, viską sužinojo. Pa­sirodo, iš vakarų yra atvykę daug geležimis apsikausčiusių raitelių ir vyriausias kryžiuočių mistras, pagerbdamas svečius, jiems yra padėjęs padaryti didelį žygį į Lie­tuvą, net lig Krėvos ir Trakų. Ir kai vienos puotos metu visi gerai apsvaigo, tai Ragainės komtūras, rodydamas pirštu į kitam gale sta­lo sėdintį jauną kryžiuotį, tarė vienam iš žymesniųjų svečių:

— Žiūrėk, grafe, ana tas ritieris mūsų žygy lies smarkiau kaip mes stabmeldžių kraują, o tuo tar­pti jis nežino, kad pats yra stab­meldžių kilimo.

— Kaip tai — susidomėjo sve­čias.

— O taip, — tarė komtūras. — Tas jaunuolis nėra paprastas žmo­gus. Jis yra žymaus stabmeldžių valdovo sūnus, kurį mūsų broliai kryžiuočiai prieš penkiolika metų yra pagrobę, kaip mažą vaiką, iš vienos pilies netoli Kauno. Ir sa­koma, kad dėlto tarp jo tėvo ir didžiojo kunigaikščio kilusi nesan­taika, nes jo tėvas kaltina didįjį kunigaikštį jo sūnaus neapgynus. Bet kaip ten būtų, mums lig šiol tas buvo labai patogu, nes galė­jom drąsiau eiti plėšti prakeiktų stabmeldžių. Mano didžiausias noras yra pamatyti, kaip šitas jaunuolis mūsų eilėse kovos su savo tėvo kariuomene, ir todėl aš įprašiau didįjį mistrą pakreipti žy­gį pro jo tėvo pilį…

— Cha, cha, cha! — susijuokė svečias ir tarė: — Puikus tavo su­manymas, komtūre, ir aš pats mielai to reginio pažiūrėčiau. O jam — parodė į jaunuolį — už tai at­lygins Dievas danguj…

Ir didysis kunigaikštis — baigė savo pasakojimą pasiuntinys — mums įsakė tau pranešti, kad kryžiuočiai ties Ragaine jau stovi pa­siruošę žygiuoti. Jų pirmuosius būrius veda tavo sūnus Dainutis!

Nusviro senio valdovo galva, tą išgirdus. Kaip gali būti, kad jo šviesiaakis, geltonplaukis Dainu­tis, kurs buvo visų namiškių links­mybė ir paguoda, dabar vestų di­džiausius savo tėvynės priešininkus.

— Čia jūsų dievai, darbas, nes, matyt, busiu kuo nors užrūstinęs jus! — atsiduso valdovas.

Po valandėlės tarė jis pasiun­tiniams:

— Pasakykit man, ką mano da­ryti jūsų valdovas?

— Jis mums įsakė tave paklau­sti, ar eisi tu su juo drauge atrem­ti.

— Eisiu, — tvirtai atsakė.

— Tad didysis kunigaikštis pra­šė, kad tu negaišdamas su saviš­kiais eitum į Veliuoną, kurios gynimą tu ir paimsi į savo rankas. O mes anksti rytą turim skubėti parnešti savo viešpačiui šią jam labai linksmą žinią.

— Pasakykit jam, — tarė atsi­sveikindamas pilies šeimininkas — kad nesantaika tarp mūsų baigta. O ateitis yra dievų rankose.

Ir tą pat vakarą senis valdovas įsakė per naktį pasiruošti joti. Nie­kas pily tą naktį nesumerkė akių. Ir anksti rytą, pro pilies vartus iš­jojo jos valdovas su kareivių bu­riu ir čia pat, užšalusiu Nemunu, pasuko žemyn, Veliuonos pusėn, į kur ir atvyko vėlai vakare. Čia jau buvo žinomas didžiojo kunigaikščio įsakymas ir todėl atvy­kusįjį priėmė Veliuonos įgula kaip savo naują viršininką.

Netrukus, po kelių dienų, į Veliuoną atėjo ir didžiojo kunigaikš­čio kariuomenės būriai. Senas Pyplys, nes toks buvo šios pilies senio kunigaikščio vardas, pasiun­tė žvalgus į Jurbarką. Antrą dieną grįžę žvalgai pranešė, kad kry­žiuočiai jau yra šiapus Jurbarko. Jų pirmuosius būrius vedąs jau­nas kryžiuotis. Senis Pyplys įsa­kė kariams pasiruošti ir išvedė juos kryžiuočių pasitikti. Kova įvyko netoli Veliuonos, ant Nemu­no ledo. Ilgai kovėsi lietuviai su geležimis apkaustytais kryžiuočiais, bet nei vieni, nei kiti nesi­traukė. Kovos sūkury vienas jau­nas kryžiuotis, nuo kurio kalavijo jau buvo žuvę keli lietuviai, ne­tikėtai susitiko su Pypliu ir pakė­lęs ginklą jį puolė. Senis Pyplys iš karto pažino savo sūnų:

— Dainutil — sušuko jis — kai kryžiuotis buvo prilėkęs prie jo ir užsimojęs smūgiui.

Išgirdęs savo vardą, kurs jam atmini vaikystės dienas, jaunas kryžiuotis sudrebėjo ir pakeltoji ranka nusileido be smūgio. Aki­mirkai jo mintyse šmėstelėjo, kaip sapnas, neaiški praeitis. Jam visada atrodė, kad jis yra dvilypis žmogus. Kaip krikščionis ritieris jis nekęsdavo stabmeldžių ir nar­siai juos žudydavo. Bet naktimis jis, pats to nesuprasdamas, sap­nuodavo kažkokius tolimos praei­ties vaizdus, kurie visi kažkodėl vis būdavo stabmeldžių žemėj. Ypač dažnai jis sapnuodavo auk­štą pilį ant Nemuno kranto, nepa­žįstamus, bet taip artimus jo sap­nuojančiai širdžiai, žmonės, kal­bančius keista kalba, kurią ir jis, jam rodėsi, kadaise mokėjęs. Bet pabudus, kariški žaislai ir puotos greitai nustelbdavo nakties maty­mus ir jis vėl būdavo tikras žiau­rus kryžiuotis. Didžiai tad nustebo jis, kurį vi­si vadino Jonu, išgirdęs Dainučio vardą, vardą kuriuo jį sapnuo­se vadindavo nepažįstamieji žmo­nės. Dar labiau jis nustebo, kai dirstelėjęs į savo priešininką, pamatė, kad jis yra panašus į vieną ypač dažnai sapnuotą veidą, tik šis buvo daug senesnis.

Bet neilgai truko šis tėvo ir sū­naus pasimatymas taip nepaprastose apystovose. Kryžiuočio draugai pastebėjo savo vado sumišimą, kai jo iškeltas kalavijas buvo nu­leistas ne į priešininką. Vienas iš jų, kuriam komtūras buvo pa­pasakojęs Jono kilmę ir slaptai įsakęs jį nužudyti, kai tik paste­bės ką įtartino, suprato, kas čia atsitiko. Nieko nelaukdamas jis iš užpakalio pervėrė Dainutį dur­tuvu, ir šis krito negyvas savo tė­vo akyse, bet lūpos vis dar spėjo ištarti: „Tėve!“

Bet dar nepasiekė šalto Nemu­no ledo Dainučio kūnas, kai jo nužudytojo galva jau lėkė ore, o raitelis be galvos ant išsigandusio arklio jojo dar kelis žingsnius. Maža kryžiuočių paspruko iš Pyp­lio rankų. Ir kai Ragainėj buvo išgirsta pirmųjų būrių nelaimė, di­dysis mistras įsakė žygį atšaukti, nes, esą, neverta stabmeldžių pul­ti ne iš pasalų.

O senis Pyplys parvežė sūnaus kūną savo pilin ir iškilmingai jį sudegino pilies vartuose, nes, gir­di, tik per laužą jo dvasia galinti vėl įeiti į savo namus. O vėliau toj vietoj Pyplys liepė supilti štai šį kalną, kurį dabar visi vadina pi­liakalniu. O Pyplys kryžiuočiams nedovanojo. Daug kartų jis griovė jų pilis, kol mirtis jo nenuvarė į kapus. Ir numirė jis taip, kaip dera tikram didvyriui — kovos lauke.

Senis baigė pasakoti ir atsisvei­kinęs nuėjo savais keliais? O aš ilgai dar sėdėjau ant piliakalnio, žiūrėdamas į mėlynąją Nemuno juostą, kuri ten, vakaruose, rodė­si siekė dangų. Ten, kur Ragainė ir už Ragainės, kadaise liejosi lie­tuvių kraujas. Atminiau Rambyną, ant kurio sėdėdamas ne kartą klausiausi lietuviškų dainų iš ana­pus Nemuno… Ir tos dainos man skambėjo gražiau negu lakštinga­lų giesmės.

Taip ir stovi tas paslaptingas pi­liakalnis vienų vienas iš žilos se­novės. Daug šimtų metų stovi jis toj pat vietoj ir daug ko yra ma­tęs. Matė, jis garbingas lietuvių kovas su kryžiuočiais, matė jis degantį Kauną ir Vytautą, kurs gaisro akivaizdoj prisiekė kryžiuo­čiam atkeršyti. Matė jis sunkius lietuvių tautos vergijos amžius, matė didįjį karą, ir didžiai nudžiu­go jis, pamatęs laisvą Lietuva.

­

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest

0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x