Apie karalių Žvaigždikį padavimai

V. Krėvė – Mickevičius „Apie karalių Žvaigždikį padavimai“ // Tauta ir žodis. – 1926, kn. 4, p. 444 – 449;

Surinko ir užraše. V- Krėvė Mickevičius.

I

Matai, tamista, aplinkui čia kalnai ir koki dar kalnai. Tokių kitur ne­pamatysi. Dabar pliki, kaip plikio viršugalvis, niekur nė krūmelio. Tai ponas Pacatickas, dovanok jam, Viešpate, juos taip gražiai nušlavė. Palai­dūnas buvo ponas. Sako, Vilniuje begyvendamas, pinigus rieškučiomis iš savo buto lango barstė gatvėn. Mat, gėrėjosi, kaip žmonės, tuos pinigus berinkdami, pešėsi. Ar tai tiesa ar ne, pasakyti negaliu, tik žinau, kad iš tėvų paveldėjo kelis dvarus; Masališkės, Kucūnai, Niedzingių dvaras vis tai jam priklausė, o kai mirė, jo žmonai pasiliko tik šis vienas ir tas nualintas. O mirė visai dar jaunas.

Pirma čia aplinkui buvo didžiausi miškai, girios. Šitoji didelė pieva, kurią matai pakalnėj, sako, senovėje buvusi didžiausia pelkė, klampumynai, bet prakasė grovius, nusausino, ir dabar gera pieva. Miškus ponas iškirto ir tik senas pavadinimas — Kalnagiriai arba, kaip dvare vadina, Liasagurai — kalba, kad seniau čia didelių miškų – girių būta.

Toje pievoje, gana atstu nuo krašto, matai kalną. Iš čia jis atrodo ne per aukštas, bet prieik arčiau, pažiūrėk, pamatysi, kad jis mažiausiai turi penkiasdešimtis sieksnių aukščio. Tai piliakalnis, senovėj žmonių rankomis supiltas. Senovėj, gal keli šimtai metų tam atgal, ant šito piliakalnio stovėjo dideli dvarai ir juose gyveno, kaip žmonės kalba, kažkokis karalius, labai galingas. Jis vadinosi Saulis, kiti sako, kad Saulka, ir tas dvaras irgi vadi­nosi Saulkų dvaras. Tasai Saulis turėjo sūnų, vienatūrį. Kaipo vienatūris, jis, žinoma, buvo labai išbjuręs ir ką tik panorėdavo, tai padarydavo. Visa jam buvo galima. Tą sūnų vadino Žvaigždikiu. Sako, gražus labai buvęs.

Kur dabar Giraičių kaimelis, ten, sako, tuomet buvęs kažkokis vienuo­lynas, kuriame gyvenusios moterys. Karalaičiui patikusi viena vienuolė, ir jis, įsibrovęs tenai, per prievartą ją paėmęs. O kai jam pastojęs kelią kunigas, kiti sako — net patsai vyskupas, jis liepęs jį plakti, paskui pririšęs prie arklio uodegos ir taip vedęs net namo, savo pilin.

Kiti kunigai, visa tai sužinoję, ėmė laikyti juodas mišias prieš karalaitį, ir tuomet perkūnas trenkė dvaran ir įgrūdo jį giliai žemėn, o visi, kurie ten buvo, akmenimis pavirto. Jei kas nueitų dvyliktą valandą Kūčių nakties, tas ir dabar išgirstų, kaip ten, viduje kalno, dejuoja akmenimis pavirtę. Ir taip jie kentės, iki pasauliui ateis pabaiga.

Papasakojo Jonas Mickevičius iš Vinkšninių sodžiaus.

II

Sako Vinkšninių piliakalny esąs užkeiktas karalaitis. Užkeikusi jį yra viena raganė, kurios dukterį jis esąs labai nuskriaudęs. Tuomet pas mus dar yra buvę dideli burtininkai ir raganiai, kokių dabar nebėra. Kunigai juos išnaikė. Toji raganė buvusi labai galinga ir gyvenusi kažkur apie Daugus. Yra, kurie sako, ji buvusi Daugų ponia. Karalaitis per prievartą jos dukterį esąs pagrobęs. Toji raganės duktė buvusi labai graži, ir motina, bijodama, kad jos kas neišvogtų, ją buvo paslėpusi vienuolyne, bet karalai­tis tasai, sužinojęs, kur ji randasi, nakčia įsibrovė vienuolynan ir pasiėmė ją. Tuomet raganė užbūrė jį ir pavertė akmenimi, o karalaičio dvaras žemėn įgriuvo.

Kalnagirių arba Liasagurų ponas, kurio pievose tasai piliakalnis randasi, norėjo nukasti tą kalną ir atkasti ten įgriuvusį dvarą; jis suvarė daugel žmonių — tuomet dar baudžiava buvusi — ir ėmė kasti. Jam prisisapnavo, kad jo namus ir laukus užtiesiąs Daugų ežeras, jei jis nesiliausiąs kasęs. Bet ponas sapno dabon neėmė, tik dar pasakodamas apie tai žmonėms saldžiai pasijuokė. Jam sapnavosi vieną naktį, antrą ir trečią. Ketvirtą dieną pra­nešė žmonės, kad Daugų ežeras sujudo. Ponas nenorėjo tikėti, bet štai atjoja žmonės ir sako, kad jau eina. Ir tikrai, mato žmonės, kad ežeras kalnu rituoja. Tuomet išėjo iš bažnyčių kunigai su visa brostva ir su šven­čiausiu ir ten, kur ežerą patiko, ten jis ir apsistojo ant kalno. Ir taip atsi­rado Niedzingių ežeras aukštai ant kalno. Daugų ežeras nuo tų laikų tapo ne tokis didelis ir gilus, kaip kad jis seniau yra buvęs. Ir dabar dar jis neri­maują ir tankiai pasikelia, lyg eiti rengtųsi.

Žinoma, ponas tuomet labai nusigando, liovėsi kasęs ir daugiau nebemėgino.

Papasakojo Vincas Pacelis iš Mikniūnų sodž.

III

Keletą metų tam atgal Mikniūnai išnuomavo dalį dvaro pievų, tą dalį kur aplink piliakalnį. Šienavo žmonės visą dieną, pavargo ir, kadangi naktis buvo šilta ir giedri, sumanė ten nakvoti, nors sodžiun kokis verstas kelio. Manė, užsikels anksti, gerokai iki pusryčių pašienaus. Sunešė šieno pilekalnio pakraštėn, nes ten sausiau, ir sugulė. Dar eidami gultų pasijuokė, kad karalaitis Žvaigždikis, kur anot žmonių pasakų tame kalne yra užburtas, pakviesiąs juos nakvynėn. Žinoma, jie juokėsi, kadangi visai netikėdavo senių padavimais. Pasakos, — kalba — ir daugiau nieko. Vos jie sumigo, kad girdi, kažkas kelia juos:

— Kelkitės ir bėkite iš čia, jei nenorite, kad jus sumindžiotų.

Nubudo visi, ir klauso. Girdi, kad net žemė stena, lyg šimtai raitų šuoliumi lekia. Žmonės kad nusigando, kad paspruko, kur kas galėdamas, jog kiti net Vinkšninėj atsidūrė, namo nepatekę. Žmonės tiek buvo nugąs­dinti, jog ant rytojaus pievon eiti nenorėjo. Bet kai atėjo, pamatė, kad visa, kaip buvo, ir jokio ženklo nesurado, kad ten kažkas būtų atsitikęs. Nuo tos dienos Mikniūnų bernai net naktigonėn ton šalin baidosi joti.

Papas. Vincas Kopka iš Mikniūnų sodžiaus.

IV

Vinkšninės piliakalnis — tai užkeikta vieta, ir ten vaikščioti negalima. Kas ten lankosi, geru nepabaigia. Giraičių sodžiuje, man ten betarnaujant, taip žmonės pasakojo: buvo ten vienas bernas, irgi samdininkas, atėjęs iš Ilgininkų sodžiaus. Kai jis išgirdo pasakas apie tą kalną, kad ten yra už­keiktas kunigaikštis ir kad ten vaidenasi netik naktimis, bet ir vakarais, jis tuo nepatikėjo, tik pasijuokė. Vieną gražų vakarą, išjojęs naktigonėn, jis nusivedė arklius į tą kalną ir paleido juos krūmuosna, o pats užlipo ant pačios piliakalnio viršūnės, susikūrė laužą ir atsigulė miego.

Vidunakty parbėgo arkliai namo net užsiputoję, o berno nebuvo. Žmo­nės nesirūpino, pamanė, kad arklius vilkai nugąsdino, ir todėl jie namo par­bėgo, o bernas pamigęs negirdėjo ir pasiliko miške. Tik saulei gerokai pa­tekėjus ir bernui vis negrįštant namo, ėmė ūkininkas pykti, o paskui net nerimauti. Nuėjęs tvartan arklių laukan išleistų, pamatė, kad arkliai visu kū­nu dreba ir nenori eiti iš tvarto. Taip buvo nugąsdinti. Tuomet žmogus dasiprotėjo, kad berną turėjo ištikti kažkas baisaus, ir nuėjo, pasikvietęs ke­lis kaimynus, jo ieškotų. Kadangi bernas iš vakaro juokėsi, kad josiąs į užkerėtą kunigaikštį svečiuosna, dasiprotėjo, kad jis reikia ieškoti pas pi­liakalnį. Nuėję ten surado jį be žado. Jis gulėjo, kaip negyvas, ir akys jam buvo išplėštos.

Kai jį parnešė namo, ir jis atsipotrino, tai papasakojo, kad vidunakty pasigirdo kalne didžiausias riksmas, dejavimas, spiegimas, lyg ten kažką žudė; pakilo baisi vėtra ir išnešiojo laužą į visas šalis. Nesuspėjo jis atsikelti, kai jį puolė kažkokis didelis paukštis, juodas kranklys, ir ėmė mušti jį sna­pu ir sparnais galvon. Pagaliau jį parbloškė, ir kas buvo toliau, jis nieko nebepamena.

Žmonės nutarė tuojaus parvežti kunigą, kad jis pašventintų tą kalną. Dargi sumanė ten kryžių pastatyti, kad iš ten dingtų visi pikti monai. Juk kur stovi kryžius, ten negali laikytis velnias. Pakinkė žmonės arklius, kad kunigo važiuotų, bet pakilo tokia audra, tokis bangas, perkūnas taip ėmė trankyti, jog ir manyti negalima buvo iš kiemo išvažiuoti. Audra siuto il­gai, kunigo važiuoti buvo vėlu, ir nutarė kitai dienai atidėti. Kai tik ar­klius iškinkė, nustojo ir liję ir griaudę, ir dangus nusiblaivė, pagiedrėjo.

Tas pats atsikartojo kitą ir trečią dieną. Tuomet žmonės suprato, kad piktasis jiems kliudo. Bet visgi pagaliau kunigą parvežė, kryžių pagamino, ir jį kunigas pašventino. Kai kunigas norėjo eiti kalną šventintų, vėl audra ėmė siausti, bet kunigėlis jos nepaisė, nuėjo lietuje su žmonėmis, kalną pa­šventino ir kryžių ten pastatė ir nieko blogo jų neištiko. Bet kryžius ten neilgai stovėjo. Dar žmonės nesugrįžo namo, kai kryžiun trenkė perkūnas, ir kilo viesulas, kurs nunešė kryžių net vidurin pievų. Bet nuo to laiko visgi, sako, ten nebesivaidena, ir kad būtų ką nors kas pikto ištikęs, nebe girdėti. Tik žmonės ten vaikščioti tai jau vengia net dieną.

Papasakojo Marcelė Babavičiūtė iš Pilvingių sodžiaus.

V

Senais laikais, kai dar nebuvo nei Niedzingių bažnyčios, nei Niedzingių dvaro, nei Liasagurų, gyveno kažkokis ponas, kurio dvaras stovėjo ant Vinkšninių piliakalnio. Jis buvo labai piktas ir daugel blogo darė žmonėms, labai juos kankino. Tuomet ponai daugel galėjo, net užmušti žmogų galėjo ir nieko jiems nebuvo: žmonės jiems baudžiavą eidavo, jie žmones ant šunų mainydavo. Taigi ir tas ponas, sako, net kažkokis karalaitis, galėjo su žmo­nėmis daryti visą, ką panorėjo. Pasakoja, kad netoli jo dvaro buvęs vienuo­lynas. Vieni sako, kažkur netoli Giraičių kaimo, kiti, kad kur dabar Pilvingiu sodžius. Tame vienuolyne gyvenusi irgi kažkokia karalaitė ar kito kokio didelio pono duktė. Kai ji gimė, jai burtininkai buvo išpranašavę, kad per ją jos tėvams grės didelis pavojus, per jų žentą, reiškia, josios vyrą, ir todėl tėvai nenorėjo jos leisti už vyro ir atidavė vienuolynan, kad ji vienuolė liktų, Dievui pasišvęstų. Sako, ji buvusi labai graži. Karalaitis, apie ją sužinojęs, įsiveržė tan vienuolynan, sudegino jį ir vienuoles ištrėkė. Šventas tėvas išgirdęs tai, prakeikė karalaitį, ir jo pilį trenkė perkūnas, nukovė visus, kur ten buvo. Tik vienas karalaitis yra išlikęs gyvas, nes už bausmę jis liko ak­menimi paverstas ir taip suakmenėjęs kankinsis iki pasaulio pabaigos.

Papasakojo Juozas Sapiega iš Sapiegiškių kaimo.

VI

Vinkšninių piliakalnis tikrai baisi vieta, ir apie jį geriau nekalbėti. Kas ten gyvena, matyti, nemėgsta žmonių; tik Vinkšninių sodžiaus žmonėms, matyti, jis palankus, nes nei kuriam jų vaidenas, nei kuomet nors su kuriuo jų bloga atsitiko. Bet kitų kaimų žmonėms geriau ten nevaikščioti ir vardo net mi­nėt neminėti.

Gal mes įpykdinom jį, nes mėgino žmonės tą vietą šventinti ir kryžių ten statė, bet nieko gera iš to nebuvo; tik po to ėmė gyvuliai pulti ir žmo­nės sirgti. Atsirasdavo ligų, apie kurias seniau nė girdėti buvo. Geriau neliesti ir nekalbėti apie tai.

Papasakojo Jonas Gecevičius iš Giraičių sodžiaus.

VII

Kai aš buvau dar visai mažas, dešimties metų, man teko piemenauti. Tuomet, pamenu, pas mus skerdžiavo senas senas žmogus, Kalanta vadina­mas. Ar tai jo buvo tikra pavardė, ar jį tik piemenys taip praminė, dabar negaliu pasakyti. Negaliu pasakyti, ir iš kur jis buvo, iš kokio sodžiaus. Tik žinau, kad jis daugel daugel pasakų mokėdavo, kurias pasakodavo pie­menims. Apie kiekvieną vietelę jis tiek daugel žinodavo visokių baisių at­sitikimų, jog mes būdavo bijodavomes ir laukan vieni eiti. Gal mus tik tyčia senis baidė, kad pasijuoktų iš vaikų, o gal ir tikrai seniau žmonėms daugiau vaidenosi, negu dabar. Kai iškirto girias, pranyko ir monai ir lau­mės, o gal todėl, kad jais žmonės nebetiki dabar ir tik juokiasi, kai koki se­niai, kaip aš, imam pasakoti, kas saniau dėdavosi. Tad pamenu, kad Ka­lanta daugel daugel pasakodavo apie Vinkšninių piliakalnį. Daugel aš esu šiandien užmiršęs, tik pamenu, kad jau suaugusiu vyru bebūdamas vis dar bijojau eiti pro kalną, nors turiu tiesą pasakyti, kad visą amžių pragyvenau, ir niekuomet man ten nepasivaideno.

Taigi kiek pamenu, Kalanta pasakojo, kad labai senai, kuomet dar pas mus karaliai buvo, gyveno mūsų krašte karaliūnas. Jis liepė supilti tarpu klampių balų aukštą kalną, ant kurio pasistatė stiprią pilį, dabartiniai prantant, tvirtovę. Ten jis begyvendamas karaliaus nebeklausė, kunigų nebevengė ir Dievo žinot nežinojo. Jis turėjo išgalvojęs savo dievą, kuriam pastatė didelę bažnyčią irgi tarpu Pilvingio balų, toje vietoje, kuri, dabar „Sala” vadinama. Ten jis apgyvendino žmones, kurie tos jo bažnyčios prižiūrėdavo. Ir jis versdavo visus žmones ne katalikų bažnyčion vaikščioti, bet jo prakeikton ir tenai melstis piktajam, su kuriuo jis, matyti, buvo susi­dėjęs. O kurie nonorėdavo, tuos kankindavo ir net nužudydavo. Kankin­davo ne tik prasčiokus žmones, bet net ponus ir kunigus. Sulaiko kurį, tuo ir veda savo bažnyčion, kad nors tai butų kunigas, ir liepia kloniotis pikta­jam, o jai tasai nepanori, čia pat jį užmuša ir pakasa žemėn. Daugel, sako, žmo­nių žuvo tokiu būdu. Pagaliau kunigai ėmė skųstis šventajam Tėvui, o tasai atrašė karaliui, kad negerai jis karaliauna, jei pas jį, jo karalystėj toki dalykai dedasi. Karaliui buvo didelė gėda, ir jis pareikalavo, kad karaliūnas į jį atvažiuotų ir pasiteisintų, pasižadėtų pasitaisyti ir toliau taip piktai nesielgtų, bet karaliūnas jo nepaklausė ir dargi jo pasiuntinius užmušė. Tuo­met karalius ėjo prieš jį su didelių vaisku. Bet karaliūno pikto čerauninko būta, ir karalius, kad ir su dideliu vaisku, nugalėti karaliūno negalėjo. Nori, sako, į kalną prieiti, o čia didžiausias ežeras, nori juo priplaukti, o čia eže­ras ima liepsnoti. Ir kunigai mišias laikė ir vyskupai meldėsi, bet nieko negelbėjo. Tuomet parašė karalius šventam Tėvui, kas dedasi, ir šventas Tėvas patarė pasiųsti į karaliūną žmogų, kuris pavogtų jo šoblią, nes visa to karaliūno galybė tai jo šoblioje. Kai tik jis neteks savo šoblios, neteks ir galimybės burtus daryti. Karalius, gavęs tokį laišką, paskelbė duosiąs dideles dovanas tam, kuris apsiims įsivokti karaliūno pilin ir pavokti jo stebuklingąją šoblią. Bet nei kareivių tarpe, nei ponų, nei prasčiokų žmonių tarpe tokio narsuolio neatsirado: tiek visi bijojo karaliūno. Tuomet karalius sušaukė visų mokyčiausių žmonių, kad jie pasitartų ir surastų būdą, kaip toji šoblia išgauti. Mokytieji susirinko, ilgai knygas vartė, ilgai tarėsi, pagaliau štai ką karaliui pranešė: toji šoblia esanti švento Jurgio šoblia. Kas ją turi savo rankoje, tas gali visą pasaulį nukariauti, visus karalius pamušti. Todėl šven­tas Jurgis mirdamas paslėpė ją, kad niekas nesurastų ir didelio kraujo pralėjimo pasauly nepadarytų, bet karaliūnas per savo burtus sužinojęs, kur jį randasi, ir išgavęs. Tą šoblią gali iš jo išgauti tik nekalta, skaisti mergelė. Kitam žmogui jį rankosna nesiduosianti. Išgirdęs tas kalbas, karalius bai­siai nusigando; iš kitos pusės, ir jis labai panorėjo tą stebuklingąją šoblią turėti. Todėl paskelbė visoj savo karalystėj, kad jis apves tąją mergelę su savo sūnumi ir padarys jąją karaliene, kuri išgaus tą stebuklingąją šoblia.

Tokia mergina atsiradusi buvo, bet kaip ji išgavo, ar abelnai išgavo, pasakotojas jau nebeatsimina. Tik girdėjęs iš kitų žmonių, kad karaliūnas tasai liko prakeiktas ir akmenimi pavirto, o jo pilis giliai žemen prasmukusi. Kas atsitiko su tąja šoblia, ar ji pateko karaliaus rankosna, ar kur kitur dingo, pasakotojas dabar nebeatmena. Tik kaip per miglas pamena, kad kažką apie tai Kalanta buvo pasakojęs, bet ką, atminti visai negali, nes tai buvo labai senai.

Papasakojo Jonas Gicevičius iš Vinkšninių sodžiaus.

VIII

Kur dabar Pilvingių ežeras, ten pagonų laikais buvusi jų bažnyčia. Kai katalikai norėjo ją išgriauti, tai tie pagonų kunigai, dideli čerauninkai, neprileido. Jie pabūrė, ir tą vietą, kur bažnyčia stovėjo, užliejo vanduo, ir pasidarė Pilvingių ežeras. Tuomet jis buvo labai didelis, apimdavo visas dabartines pievas, bet kas metai jis vis darosi mažesnis.

To ežero dugne ir dabar toji bažnyčia esanti, ir joje gyveną tie stabmeldžių kunigai. Jie labai supykę ant žmonių, per kuriuos jie dienos saulės nebemato, ir todėl keršiją žmonėms. Jie kas metai vieną du žmogų paskandina. Sako, Pilvingių ežeras visai nuseks, ir toji pagonų bažnyčia su visais jos kunigais atsirasianti vėl viršuje. Tai bus tuomet, kai užgimsiąs Antichristas.

Papasakojo jonas Kurkuzinskas iš Pilvingių sodžiaus.

IX

Pilvingių ežero dugne yra stabmeldžių bažnyčia, kuri ten nugrimzdo su visais kunigais dar labai senais laikais. Jie ten gyvena iki šios dienos ir gyvens iki pabaigos pasaulio, kuomet toji bažnyčia vėl iškils viršun, ir Pilvingių ežeras nuseks ir išdžius. Jiems tuomet bus duota vėl didelė galia daryti su žmonėmis visa, ką jie panorės. Tie kunigai pagoniški labai pyksta ant žmonių, jei jie nieko jiems neaukoja, ir užpykę skandina kiek­vieną, kuris ant ežero pasitaiko. Vieną du žmogų į metus. Seniau žmonės nešdavo ir mesdavo ežeran iš valgymų ir gėrimų tiems pagonų kunigams, ir buvo ramu. Sužinoję kunigai ėmė ginti tai daryti, todėl daug žmonių nustojo per tai gyvybės. Kai kas ir dabar dar daro tai, ypač kurie arti ežero gyvena, bet taip, kad niekas nei matytų nei žinotų. Mat, bijosi kunigų.

Papasakojo Jonas Babavičius iš Pilvingių sodžiaus.

X

Pilvingių ežeras ir Ilgių ežeras su Kampiniu seniau tai buvo vienas ežeras; iš jų pasidarė, trys tuomet, kai ėmė nusekti. Jie atsirado tuo­met, kai karaliūnas Žvaigždikis vijosi raganą, kuri jam buvo pavogusi jo kalaviją. Tai ji, kad sulaikius karaliūną, bėgdamą metė savo juostą, kuri virtusi Ilgų ežeru. Karaliūnas turėjo susilaikyti, kol surado galimybę persiirti per ežerą, o ragana tuo metu paspruko ir pasislėpė.

Papasakojo Petras Kasiulynas iš Alovės m.

XI

Kas buvo tasai karalius Žvaigždikis, kur jis gyvenęs, nežinoma, tik seni žmonės pasakodavo, kad jis turėjęs tokį kalaviją, su pagelba kurio galė­jęs visą pasaulį užkariauti, bet tą kalaviją jam pavogusi ragana, kuri turėjusi didelį dvarą ant kalno netoli Daugų ežero. Tasai kalnas ir dabar vadinasi „Raganės kalnu“. Kas atsitiko su tuo karaliumi ir su ragana, kur dingo tasai stebuklingasis kalavijas, seni žmonės žinojo, bet dabartiniai nežino. Mat, mes visuomet laikėm tai pasaka, ir nekartą pajuokdavom senelius, kai jie imdavo apie tai pasakoti, todėl jie vengė apie tai kalbėti, bet tik girti ar vakarojant ilgai.

Papasakojo Jonas Kasiulynas iš Alovės m.