B. Buračas „Šatrija - Žemaičių šventkalnis“ // Trimitas. – 1931, Nr. 49, p. 972-974;
Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje, prie pat Pašatrijos kaimo, o kiek toliau yra ir upė Pašatrija, riokso plačiausiai žinomas Lietuvoje piliakalnis Šatrija. Vardo kilmė tikriausiai bus nuo žodžio šatrai, kaip žemaičiai vadina smulkius kuro medžius. Visiems žinoma, kad ant Šatrijos senovėj gyveno žyniai, vaidilutės ir kitoki dvasininkai, kūrenę šventąją ugnį, meldę kraštui gerovės ir stiprybės ginantis nuo priešą pasalūnų. Tačiau yra žinių, kad seniau Šatrija dar buvusi vadinama ir Jauterytės kapu, o Jauterytė yra buvusi milžino Alčio žmona, kuri žuvusi viename kare begindama šalį nuo priešų. Tada ji buvusi palaidota toje vietoje, kur dabar yra Šatrijos kalnas. Kalno tuomet dar nebūvę, tik milžinas, jos vyras, parnešęs dvi pirštines smėlio iš pajūrio, supylęs kapą, ir iš to atsiradęs Šatrijos kalnas, kuris anais laikais buvo vadinamas Jauterytės kapas.
Nors Šatrijos kalnas nėra visų aukščiausias Lietuvoje, bet matomas iš labai toli, kai kur matomas iš 60 — 70 kilometrų, tačiau ir aukščio turi ne visai maža, nuo jūros paviršiaus turi 227 metrus. Tik garsus visuos Žemaičiuos ne aukštumu, bet kaip buvusi visų gerbiama senovės Žemaičių šventovė, – kurios liekanų ir šiandieną dar galima užtikti. O ypač pas Šatrijos kalną randamieji tikybinių apeigų likę daiktai, kaip pelenų urnos, ašarnyčios (kur senovės verkėjos lašino ašaras, molio puodeliai). Perkūno dievo akmens statula, dubeniuoti akmens, gintaro ir stiklo papuošalai ar koki amuletai, kažin koki lyg ordinai su ženklais, žmonių kaulai, variniai žiedai, akmens kirveliai, panašu kažin kas į pjūklelius ir šiaip net ne suprantami radiniai iš akmens, vario, geležies, kaulo ir titnago. Daug randama ypač papuošalų žiedų, apyrankių, kaklorinkių ir šiaip amuletų. Apie Šatriją dar ir dabar Lietuvos – liaudyje galima nugirsti įvairių pasakojimų ir padavimui, o ypač apie raganas kalbant.
90 metų su viršum senelis Ramoška Antanas, gyv. Tytuvėnų, miestely taip pasakojo: „Tytuvėnų miestely ant to kalniuko, kur pirmiau stovėjo bažnytėlė, o dabar jos likę tik pamatai ir senkapių išvirtę kryžiai, senovėj buvęs gražus ąžuolynas. Ten amžinai rusendavusi Perkūno amžinoji ugnelė. Ugnį kurstydavę 12 bernelių ir 12 mergelių. Jie turėjo 10 dievaičių. Krikščionybe Lietuvoje įvedant, vienas vyskupas atvyto čia senojo tikėjimo naikinti. Bet nuo Šatrijos kalno oru šluotas apsižergę atlėkė „Čerauninkai” ir raganos ir užmušė vyskupą ir jo palydovus. Paskiau su kariuomene atvvkęs kitas vyskupas dievaičius išdaužąs, užgesinąs, amžinai rasenančią ugnele. Toje vietoje pastatė bažnyčią”.
Kitas padavimas apie raganas,lėkusias į Šatrijos kalną teko išgirsti šioks: „Senu senovėj Lietuvoje buvo raganų, kurios mokėjo žmones apžavėti, ligas gydyti, nelaimes užtraukti ir pašalinti ir kitokių gudrybių, kurių nei šiu laikų mokslas nežino. Laikas nuo laiko visos raganos susilėkdavo į Šatrijos kalną mokytis įvairią gudrybių, susitarti ir velnių „veselijas“ kelti. Taip vieną kartą gudrus vaikiūkštis, kuris tarnavo pas vieną raganą už piemenį, paslapčiomis nusiklausė raganas tariantis lėkti į Šatrijos kalną. Vaikas patyrė, kad raganos rengiasi lėkti avilį apžergusios (tą sykį ne ant šluotos). Jis tuojau nuėjęs sode įlindo į tuščiąjį avilį, ant kurio buvo nutarta raganų joti ir laukia. Atėjo raganos, kažin kuo ištepė avilio viršų, o į vidų nė nepažiūrėjo (aviliai būdavo kaladiniai iš apvalaus rąsto galo ir užkalami lentinėmis durelėmis vadinamomis „plautais”). Sėdo ir lekia. O lekia taip smarkiai net kibirkštys eina. Vaiką apėmė baimė, ir ėmė jis žegnotis. Nuo to ima avilys leistis ir krinta žemėn, tuomet raganos ir vaikas avilyje persigando, kad neištiktų kokia nelaimė, bet nieko, naktį pasiekė Šatrijos kalną. Ir kai raganos nematė, piemuo iš avilio išlindo, viską stebėjo ir matė, kas ten dėjosi, o matęs daug keistenybių ko nė apsakyti negalėjęs, be to, nors ir žiemos metu tas atsitikę, o ant Šatrijos kalno būvą žirnių, kurių jis ten prisivalgęs ir dar užantį prisiskynęs, vėl į avilį įlindęs parlėkęs į namus su raganomis“.
Padavimų yra daug, padavimai padavimais ir lieka, bet yra senovėje šis kalnas ir didesnės reikšmės turėjęs. Tat galima patirti iš to, kada apie 1413 metus Vytautas krikštijo žemaičius, tai buvo pats Vytautas su kariuomene bent du kartu nuvykęs pas Šatrijos kalną, krikštijo žemaičius, kareiviams įsakė daužyti dievaičius, kirsti šventus ąžuolus, vyriausias žynys kunigas verkdamas apleido aukurą ir pasislėpęs gyveno tarp gerų žmonių. Tyrinėdamas Šatrijos praeitį, gavau išgirsti iš čia gyvenančių senų žmonių, kad tikrai yra žinoma, jog raganų baudimo laikais ant Šatrijos kalno už raganystę buvo sudeginta moteris ragana Sugaudienė, o kiek sudeginta, kurių niekas nebepamena pavardžių? Raganos tais laikais buvo deginamos ir ant kitų piliakalnių, kaip Biržies kalnas ties Šaukėnais, ant Raginėnų piliakalnio, vadinamo Raganų kalnu buvo deginamos įtartos raganaujant moterys. Vienas kunigas, kuris klausydavo deginamų moterų išpažinties, apsiverkęs grįždamas namo nuo to kalno ir taręs: „Tai ne raganos, o mūčelninkai”.
Po žemaičių krikšto dar Šatriios kalne ne sykį buvo užkurta žemaičių šventoji ugnis ir Vytautas, kaip nurodžiau anksčiau, buvo atvykęs ne paskutinį sykį žemaičių krikštyti, buvo dar atvykęs malšinti atvirtusių į senąjį tikėjimą žemaičių. Be to ir vyskupui patarė gyventi ne Varniuose (Medininkuose), bet pas Šatriją Luokėj. Tą pas vyskupą Valančių mes skaitome. Žemaičių Vyskupystėj“, kur taip užrašyta: „Wvskups Motieius nors turieje giwenti Warniusi, wienok pagal linkieimą dide kunegaikszte (suprask Vytautą), daugiaus giwena Luokie ir nedaleida stabmeldės ant Szatrins kalnu apęnt įkurti sžwentos ugnies“.
Nors retai, bet galima išgirsti, kad ir pas Šatriją šmėklojasi kaip žemaičiai sako. Taip man vienas pasakojo, kad kartą vienam papuolė pas Šatrijos kalną naktį iš kalno išeinant ar iškylant šviesu sidabrinį žmogystos pavidalą matyti.
Čia tik trumpai apibūdinta Šatrijos kalno reikšmė, kiekvienam suprantama, kad daug daugiau sveria, jei gali tokią žymia vietą savo akimis gyvą pamatyti. Tačiau labai nusivils tas, kuris manys, kad tokią istorinė vieta yra tinkamai apžiūrėta, apsaugota, nuo naikinimų ir pagražinta. Ne, to niekur čia nepastebėsi. Kalnas apleistas, gyvulių trypiamas, naikinamas. Net jo vardas norėta išnaikinti. Dar prieš karą Luokės klebonas rado rimto reikalo juo susirūpinti ir apvalyti jį nuo visokių burtų, raganų ir kitokių senovės dvasiu. Surengė į kalną bažnytinę procesiją, pastatė ir pašventino tris ąžuolinius kryžius ir patį pakrikštijo „Juozapato“ kalno vardu.
Žinoma, prietarai ir pasakos kiek aprimsta, bet vardas… taip ir neprigijo, nors Šatrijos vardas buvo iškeiktas — pasmerktas. Nei Vytautas nei Valančius istorinių vietų neperkrikštijo, nors visus Žemaičius pakrikštijo.
Taigi.. tokie krikštai kaip keitimas vietovardžių, turinčių gražius lietuviškus pavadinimus nėra išmintinga.
B. Buračas „Šatrija – Žemaičių šventkalnis“ // Trimitas. – 1931, Nr. 49, p. 972-974; Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje, prie pat Pašatrijos kaimo, o kiek toliau yra ir upė Pašatrija, riokso plačiausiai žinomas Lietuvoje piliakalnis Šatrija. Vardo kilmė tikriausiai bus nuo žodžio šatrai, kaip žemaičiai vadina smulkius kuro medžius. Visiems žinoma,…
Peržiūrėti daugiau