Šatrija – Žemaičių šventkalnis

Šatrija – Žemaičių šventkalnis
B. Buračas „Šatrija - Žemaičių šventkalnis“ // Trimitas. – 1931, Nr. 49, p. 972-974;

Luokės valsčiuje, Telšių apskrity­je, prie pat Pašatrijos kaimo, o kiek toliau yra ir upė Pašatrija, riokso plačiausiai žinomas Lietuvoje piliakalnis Šatrija. Vardo kilmė tik­riausiai bus nuo žodžio šatrai, kaip žemaičiai vadina smulkius kuro me­džius. Visiems žinoma, kad ant Šatrijos senovėj gyveno žyniai, vai­dilutės ir kitoki dvasininkai, kūrenę šventąją ugnį, meldę kraštui gero­vės ir stiprybės ginantis nuo priešą pasalūnų. Tačiau yra žinių, kad se­niau Šatrija dar buvusi vadinama ir Jauterytės kapu, o Jauterytė yra buvusi milžino Alčio žmona, kuri žuvusi viename kare begindama šalį nuo priešų. Tada ji buvusi palaidota toje vietoje, kur dabar yra Šatrijos kalnas. Kalno tuomet dar nebūvę, tik milžinas, jos vyras, parnešęs dvi pirštines smėlio iš pajūrio, supylęs kapą, ir iš to atsiradęs Šatrijos kal­nas, kuris anais laikais buvo vadi­namas Jauterytės kapas.

Nors Šatrijos kalnas nėra visų aukščiausias Lietuvoje, bet matomas iš labai toli, kai kur matomas iš 60 — 70 kilometrų, tačiau ir aukščio turi ne visai maža, nuo jūros pa­viršiaus turi 227 metrus. Tik garsus visuos Žemaičiuos ne aukštumu, bet kaip buvusi visų gerbiama senovės Žemaičių šventovė, – kurios liekanų ir šiandieną dar galima užtikti. O ypač pas Šatrijos kalną ran­damieji tikybinių apeigų likę daiktai, kaip pelenų urnos, ašarnyčios (kur senovės verkėjos lašino ašaras, mo­lio puodeliai). Perkūno dievo ak­mens statula, dubeniuoti akmens, gintaro ir stiklo papuošalai ar koki amuletai, kažin koki lyg ordinai su ženklais, žmonių kaulai, variniai žiedai, akmens kirveliai, panašu ka­žin kas į pjūklelius ir šiaip net ne suprantami radiniai iš akmens, vario, geležies, kaulo ir titnago. Daug randama ypač papuošalų žiedų, apy­rankių, kaklorinkių ir šiaip amuletų. Apie Šatriją dar ir dabar Lietuvos – liaudyje galima nugirsti įvairių pa­sakojimų ir padavimui, o ypač apie raganas kalbant.

90 metų su viršum senelis Ra­moška Antanas, gyv. Tytuvėnų, mies­tely taip pasakojo: „Tytuvėnų mies­tely ant to kalniuko, kur pirmiau stovėjo bažnytėlė, o dabar jos likę tik pamatai ir senkapių išvirtę kry­žiai, senovėj buvęs gražus ąžuoly­nas. Ten amžinai rusendavusi Per­kūno amžinoji ugnelė. Ugnį kursty­davę 12 bernelių ir 12 mergelių. Jie turėjo 10 dievaičių. Krikščiony­be Lietuvoje įvedant, vienas vysku­pas atvyto čia senojo tikėjimo nai­kinti. Bet nuo Šatrijos kalno oru šluotas apsižergę atlėkė „Čerauninkai“ ir raganos ir užmušė vyskupą ir jo palydovus. Paskiau su kariuomene atvvkęs kitas vyskupas die­vaičius išdaužąs, užgesinąs, amžinai rasenančią ugnele. Toje vietoje pa­statė bažnyčią“.

Kitas padavimas apie raganas,lė­kusias į Šatrijos kalną teko išgirsti šioks: „Senu senovėj Lietuvoje bu­vo raganų, kurios mokėjo žmones apžavėti, ligas gydyti, nelaimes už­traukti ir pašalinti ir kitokių gu­drybių, kurių nei šiu laikų mokslas nežino. Laikas nuo laiko visos ra­ganos susilėkdavo į Šatrijos kalną mokytis įvairią gudrybių, susitarti ir velnių „veselijas“ kelti. Taip vie­ną kartą gudrus vaikiūkštis, kuris tarnavo pas vieną raganą už pie­menį, paslapčiomis nusiklausė raga­nas tariantis lėkti į Šatrijos kalną. Vaikas patyrė, kad raganos rengiasi lėkti avilį apžergusios (tą sykį ne ant šluotos). Jis tuojau nuėjęs sode įlindo į tuščiąjį avilį, ant kurio bu­vo nutarta raganų joti ir laukia. Atėjo raganos, kažin kuo ištepė avilio viršų, o į vidų nė nepažiūrėjo (aviliai būdavo kaladiniai iš apvalaus rąsto galo ir užkalami lentinėmis durelėmis vadinamomis „plautais“). Sėdo ir lekia. O lekia taip smarkiai net kibirkštys eina. Vaiką apėmė baimė, ir ėmė jis žegnotis. Nuo to ima avilys leistis ir krinta žemėn, tuomet raganos ir vaikas avilyje persigando, kad neištiktų kokia nelaimė, bet nieko, naktį pasiekė Šatrijos kalną. Ir kai raganos ne­matė, piemuo iš avilio išlindo, viską stebėjo ir matė, kas ten dėjosi, o matęs daug keistenybių ko nė apsa­kyti negalėjęs, be to, nors ir žiemos metu tas atsitikę, o ant Šatrijos kalno būvą žirnių, kurių jis ten prisivalgęs ir dar užantį prisiskynęs, vėl į avilį įlindęs parlėkęs į namus su raganomis“.

Padavimų yra daug, padavimai padavimais ir lieka, bet yra seno­vėje šis kalnas ir didesnės reikšmės turėjęs. Tat galima patirti iš to, kada apie 1413 metus Vytautas krikštijo žemaičius, tai buvo pats Vytautas su kariuomene bent du kartu nuvykęs pas Šatrijos kalną, krikštijo žemaičius, kareiviams įsakė daužyti dievaičius, kirsti šventus ąžuolus, vyriausias žynys kuni­gas verkdamas apleido aukurą ir pasislėpęs gyveno tarp gerų žmonių. Tyrinėdamas Šatrijos praeitį, gavau išgirsti iš čia gyvenančių senų žmo­nių, kad tikrai yra žinoma, jog raganų baudimo laikais ant Šatrijos kalno už raganystę buvo sudeginta moteris ragana Sugaudienė, o kiek sudeginta, kurių niekas nebepamena pavardžių? Raganos tais laikais buvo deginamos ir ant kitų piliakalnių, kaip Biržies kalnas ties Šaukėnais, ant Raginėnų piliakalnio, vadinamo Raganų kalnu buvo deginamos įtartos raganaujant moterys. Vienas kunigas, kuris klausydavo deginamų moterų išpažinties, apsiverkęs grįž­damas namo nuo to kalno ir taręs: „Tai ne raganos, o mūčelninkai“.

Po žemaičių krikšto dar Šatriios kalne ne sykį buvo užkurta žemai­čių šventoji ugnis ir Vytautas, kaip nurodžiau anksčiau, buvo atvykęs ne paskutinį sykį žemaičių krikštyti, buvo dar atvykęs malšinti atvirtusių į senąjį tikėjimą žemaičių. Be to ir vyskupui patarė gyventi ne Varniuo­se (Medininkuose), bet pas Šatriją Luokėj. Tą pas vyskupą Valančių mes skaitome. Žemaičių Vyskupystėj“, kur taip užrašyta: „Wvskups Motieius nors turieje giwenti Warniusi, wienok pagal linkieimą dide kunegaikszte (suprask Vytautą), daugiaus giwena Luokie ir nedaleida stabmel­dės ant Szatrins kalnu apęnt įkurti sžwentos ugnies“.

Nors retai, bet galima išgirsti, kad ir pas Šatriją šmėklojasi kaip že­maičiai sako. Taip man vienas pasakojo, kad kartą vienam papuolė pas Šatrijos kalną naktį iš kalno išeinant ar iškylant šviesu sidabrinį žmogystos pavidalą matyti.

Čia tik trumpai apibūdinta Šatri­jos kalno reikšmė, kiekvienam su­prantama, kad daug daugiau sveria, jei gali tokią žymia vietą savo akimis gyvą pamatyti. Tačiau labai nusivils tas, kuris manys, kad tokią istorinė vieta yra tinkamai apžiūrėta, apsaugota, nuo naikinimų ir pagražinta. Ne, to niekur čia ne­pastebėsi. Kalnas apleistas, gyvulių trypiamas, naikinamas. Net jo var­das norėta išnaikinti. Dar prieš karą Luokės klebonas rado rimto reikalo juo susirūpinti ir apvalyti jį nuo visokių burtų, raganų ir kitokių senovės dvasiu. Surengė į kalną bažnytinę procesiją, pastatė ir pašventino tris ąžuolinius kryžius ir patį pakrikštijo „Juozapato“ kalno vardu.

Žinoma, prietarai ir pasakos kiek aprimsta, bet vardas… taip ir nepri­gijo, nors Šatrijos vardas buvo iš­keiktas — pasmerktas. Nei Vytautas nei Valančius isto­rinių vietų neperkrikštijo, nors visus Žemaičius pakrikštijo.

Taigi.. tokie krikštai kaip keitimas vietovardžių, turinčių gražius lietu­viškus pavadinimus nėra išmintinga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.