Ties Smalininkais skersai Nemuną ėjo sekluma. Vandeniui nusekus, dažnai užkliūdavo prikrauti laivai. Daug vargo turėdavo tuomet laivininkai, kol laivus išsilaisvindavo. Ne vienas prisikamavęs keikė kietaširdę kunigaikštytę, tu nelaimių kaltininkę, šnairai žvelgdamas į anapus stūksančią aukštumą.
Kol kryžiuočiai čia nebuvo pasistatę Jonapilio, stovėjo puiki ir garsi pilis. Joje gyveno turtingas ir galingas kunigaikštis. Jis turėjo visko, ir jam labai sekėsi, tik dukters trūko. Pagaliau Laima apdovanojo jį ir dukteria. Už tai geroji deivė susilaukė gausiausių aukų. Bet užmiršta Laumė nesitvėrė pavydu ir sumanė atkeršyti. Ji pasiuntė kūdikėliui puikiausio audimo drabužėlį, kuris pasižymėjo stebuklinga galia: vaikelis turėjo pasidaryti gražiausias. Padarė tai slapta, lyg būtų pasiuntusi viena kunigaikštienės draugė.
Dovana buvo maloniai priimta. Apvilko dukterėlę. Mažytė kasdien ėjo gražyn. Visi tai pastebėjo. O kai duktė užaugo ir galėjo dalyvauti šventėse, tėvai be galo buvo patenkinti; jie matė, kaip jų duktė savo grožiu visus žavėjo, visus stebino. Tėvai džiaugėsi ir nežinojo, kaip atsidėkoti Laimai.
Bet Laumė šypsojosi ir raizgė visokius sumanymus. Diena iš dienos ji siuntė būrius svečių. Smalsuolių, besigėrinčių ir mylinčių skaičius taip išaugo, jog ir didelėj pily nebegalėjo jie sutilpti. Niekas nebežinojo, ką daryti: pairo tvarka, viskas vertėsi per galvą. Išvargę tėvai skundėsi, kad duktė esanti tikra nelaimė.
Prie visa to dar prisidėjo barniai ir nesutikimai, net peštynės. Visai sumišęs, kunigaikštis nutarė su savaisiais slapta persikelti į vienus girios medžioklės namus, kad tokiu būdu pabėgtų iš sunkios padėties. Bet meilė kelią surado ir ten. Pabėgėliai buvo sugrąžinti džiūgaujančios ir klykaujančios minios.
Atrodė, kad dukrai šis žiaurus žaidimas patiko, — ji net juokavo dėl jaunikaičių kančių. Pagaliau, vienas jai atvirai pasakė:
„Tu graži ir neturi sau lygios, bet tavo širdis kaip ledas. Esi nelyginant voras. Ir kaip voras, kuris visa, kas artinasi prie tinklo, pagauna, taip darai ir tu. Mus visus sužavėjai ir stumi pražūtin. Dabar, kad mūsų kančios pasibaigtų, pasakyki, kurį iš mūsų pasirenki?”
Užuot susijaudinusi, kuone juokdamasi ji atsakė: „Man prikiša, kad aš su garbingais vyrais šalta. Kietaširdė, todėl negaliu jos niekam dovanoti. Nagi, dabar prižadu savo ranką tam, kuris, dar vasarai nepasibaigus, viena nakčia pastatys per Nemuną ledinį tiltą ir pats pervažiuos juo į šią pusę”.
Kaip suledėję, valandėlę sėdėjo jaunikaičiai, nebetekę jokios vilties. Vienas po kito paliko pilį. Pirmą kartą po daugelio metų svečiai gerokai praretėjo. Kunigaikštis su savaisiais galėjo vėl šiek tiek atsikvėpti.
Juo gyvesnis gyvenimas darėsi anapus Nemuno. Darbininkų būrys išsijuosęs plušėjo nuo ryto iki vakaro. Greit išnyko miškas kranto aukštumoje. Paupyje gulėjo nugenėtų medžių krūvos, storos lentos ir rąstai. Ten stovėjo tankus ir ilgas ilgas tinklas. Kam toks buvo padarytas, niekas nežinojo.
Pilies valdovas ir jo sūnus maž visuomet buvojo šitoj aikštėj ir maloniai skatino dirbti. Bet tuo tarpu nepamiršo aplankyti ir Perkūno ąžuolo ir atnešti didelių aukų. Taip praėjo keletas savaičių. Galų gale, abipus Nemuno aprimo: ten dėl pabaigto darbo, čia dėl jaunikaičių sumažėjimo.
Vieną naktį pilėnus išgąsdino smarki perkūnija.
Audra kriokdama siautė, medžius su šaknimis rovė, braškančius stogus draskė ir švaistė ant žemės kaip plunksnas. Smarkūs ledai prapliupo iš dangaus, viską pliekė prie žemės. Pilies languose neliko nė vieno sveiko stiklo. Audra siuto visą naktį be pertraukos. Pagaliau pragiedrėjo dangus. Saulė maloniai prašvito.
Kunigaikštis išėjo pasižvalgyti, ką padarė audra. Atviroj vejoj jis rado daug žmonių, kurie nustebę žiūrėjo upės link. Nespėjo jis ir paklausti, kai suskambėjo balsai:
„Ledo tiltas! Ledo tiltas!”
Iš tikrųjų, tai, ko jis niekuomet nelaukė, dabar matė savo akimis. Iš anapus aidėjo didelio džiaugsmo šauksmas. Žmonės džiūgavo, pradėjus važiuoti šituo nuostabiu tvirtai apledėjusiu tiltu, kuris atsirado dvasių valandą. Šaunus vežimas, pakinkytas sunkiai sulaikomais žirgais, riedėjo ledo tiltu ir greitai artinosi prie pilies.
Kunigaikščio rūmuose kilo didelis sumišimas. Motina ir dukra jau pro langą pastebėjo saulėj spindintį, lyg deimantais nusagstytą, ledo tiltą, kuriuo jaunikaitis laimingai važiavo. Noromis nenoromis dabar kunigaikštytė turėjo laikyti žodį juo labiau, kad jį buvo davusi dideliame susirinkime. Ir tėvas sugrįžo. Kadangi, šalia Laimos, ir Laumė valdė pasaulį, kunigaikštis norėjo aukomis įgyti jos malonę, tad dukrą išlaisvintų nuo užsispyrimo ir suminkštintų jai širdį.
Kunigaikštienė norėjo dar ką pasakyti ir ginti savo dukterį, bet, šit, jau ir vežimas įvažiavo į kiemą. Jaunas vyras, labai mandagiai sveikindamas, ryžtingai įžengė į kambarį. Kunigaikštis su savaisiais nemaža nustebo, pamatęs tą patį jaunikaitį, kuris tuomet drąsiai kalbėjo kunigaikštytei. Ir dabar jis atvyko ne kaip prašytojas, bet kaip ieškąs savo teisės. Be ilgos įžangos prabilo:
„Kilnioji kunigaikštyte, ta sąlyga, kurią pastatei, iš mano pusės atlikta. Aš reikalauju dabar, kad laikytum pažadą ir man duotum savo ranką”.
„Argi jūs esate toks tikras dėl savo atlikto darbo?” atsakė kunigaikščio duktė. „Kur dingo jūsų giria? Argi ne į upę visus medžius paskandinot ir tinklu ledus gaudėt!…”
Ji norėjo kalbėti toliau, bet tėvas nutraukė ją ir kreipėsi į jaunikaitį:
„Supraskit gerai mano dukterį, turėkite dar tiek kantrybės, kol ledai ant jūsų tilto pavirs vandeniu. Perkūnas išklausė jūsų prašymą, ir manojo taip pat Laumė neatmes, ledo plutą nuo mano dukters širdies nuims.”
Taip ir įvyko.
Dar kartą prisipildė kunigaikščio rūmai prašytų ir neprašytų svečių, niekur neliko laisvos vietos. Dar kartą jaunas ir senas norėjo pasigėrėti išgarbinta kunigaikštytės grožybe. Pagaliau iškėlė ir vestuves. Kurį laiką dar stovėjo audros naktį pastatytas tiltas. Jį norėjo palikti atminimui. Bet pavasario potvynio ledai jį nunešė. Ties nugrimzdusiais rąstais upės dugne srovė sunešė daug smilčių. Ir taip atsirado sekluma, kuri dar ir šiandien primena kunigaikštytę ir ledo tiltą.