Rimšės apylinkės yra žinomos nuo seno. Trijų valstybių pasienyje, rytiniame Lietuvos ir Ignalinos rajono taške įsikūrusi teritorija yra prie išorinės Europos sąjungos sienos. Ribojasi su Baltarusijos respublika, didžiausiu Lietuvos ežeru Drūkšiais. Kelis kilometrus yra nutolęs antras pagal dydį Lietuvos ežeras – Dysnai, Visagino savivaldybės ir Zarasų rajono savivaldybės. Seniūnijos teritorijoje priskaičiuojama 20 įvairaus dydžio ežerų, unikalu tai, kad per 5 iš jų (Drūkšių, Prūto, Apvardų, Raukėtos, Gilūto ežerus) yra nubrėžta Lietuvos respublikos valstybės ir Europos sąjungos išorės siena
Lietuvos miestelis, įsikūręs Ignalinos rajone į rytus nuo Dūkšto prie Ilgių ežero. XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimas valstybinis Rimšės dvaras. Rimšės vietovė istoriniuose šaltiniuose paminėta 1514m., 1655 m. ji priklausė didikams Goštautams, Pliateriams. Dvare buvo apsistoję 1831 m. sukilėliai.
Vietovė augo lėtai, neturėjo privilegijų. XIX a. pabaigoje čia gyveno apie šimtą žmonių. XX a. tarpukariu Rimšę okupavo lenkai.
Viduramžiais Rimšė priklausė Breslaujos apskričiai, kartu su apylinkėmis priklausė Daugėliškio seniūnijos Rimšės vaitystei. Drūkšių dvaro pilies apylinkėse gyveno daug bajorų, ėjusių karinę tarnybą. Rimšę su apylinkėmis Žygimantas Senasis 1514 m. užrašė Polocko vaivadai Albertui Goštautui. 1524 m. A. Goštautas nupirko iš bajorų Jakūbo Karovičiaus, Mikalojaus Mackovičiaus ir kt. Ruzo ir Ilgių ežerus. A. Goštauto kruopščiai kaupti turtai tapo kitų nuosavybe. 1542 m. mirė A. Goštauto vienintelis sūnus, palikęs jauną našlę Barborą Radvilaitę, kuri jau būdama karalienė, prieš mirtį Daugėliškio valdas, o kartu ir Rimšės vaitystę užrašė antrajam savo vyrui Žygimantui Augustui. Šias žemes valdė stambūs Lietuvos didikai: XVII a, Pacai, XVIII a. Chodkevičiai ir Pliateriai. Rimšė ilgą laiką buvo vaitystės centras. 1747 m. čia vietoj buvusios koplyčios buvo pastatyta bažnyčia. Bet kaip ir daugelis Rytų Lietuvos miestelių, Rimšė taip ir neišaugo į stambesnį ekonominį ar administracinį centrą.
1769 m. miestelyje buvo vos 7 dūmai su 50 gyventojų, Vėliau miestelyje apsigyveno daugybė žydų, jų buvo ir skurdžių, kaip kad Vinco Krėvės apysakoje „Silkės“ pavaizduota, bet buvo ir labai turtingų, kaip Karasinas, turėjęs didžiulę įvairių prekių krautuvę, arba kaip Aronas — didžiausias apylinkės ežerų nuomotojas ir dar tuo garsus, kad turėjo 22 vaikus. Be jų, garsūs buvo Leiba, kuris laikė „stadalą“, apsistojimo namus ir smuklę; Mauša, laikęs restoraną – smuklę, pirmasis visoje apylinkėje įsitaisė gramofoną — kalbančią ir giedančią mašiną, kurios visi ėjo pasižiūrėti ir pasiklausyti, kaip tikro stebuklo ir, žinoma, Leibai nešė į restoraną savo pinigus. Buvo dar vienas labai garsus — Šmuila. Jis buvo siuvėjas, bet visi gerai žinojo, kad jis profesionalus vagis, daugiausia vertęsis arklių vogimu ir gabenimu į Prūsus. Šis amatas buvo rizikingas, nes vietos ir apylinkių gyventojai vagių baisiai nekentė. Buvo tradicija ir nerašytas įstatymas, kad pagauto vagies gyvo nepaleidžiama. Jį, paprastai, pririšdavo prie lentos, bet mušdavo ne vagį, o lentą. Vagis, žinoma, arba prie tos lentos mirdavo, arba, pusgyvis paleistas, trumpai tegyvendavo. Taip atsitiko ir Maušai: Rimšė neteko neblogo siuvėjo, bet ilgam aptilo ir vagystės. Dabar, kaip girdėti, nei Šmulių, nei Berkų, nei Karasinų su Aronais nėra. Kažkas rašė iš Vilniaus, kad žydų namai buvo sugriauti per karą, nelikę „akmens ant akmens“.
Tik XIX a. Rimšė pasidarė valsčiaus centru ir išbuvo juo iki XX amžiaus vidurio. Veikė čia ir mokykla. Kaip administracinis, švietimo ir parapijos centras, miestelis nuolatos buvo apylinkių gyventojų susitikimo, bendradarbiavimo vieta, atsirado rimšėnų sąvoka, viduramžiais reiškusi vaitystės o vėliau valsčiaus, parapijos žmonės. Rimšės vaitystei priklausė 35 kaimai ir miestelis. Šiaurinėje vaitystės dalyje buvo šie kaimai: Antalgė, Beniūnai Čepukai, Čižiūnai, Gidžiūnai, Tripuckai, Vigutėnai, Žibaliai, Rudžiai. Caro valdžia XIX a. pradžioje suvalstybino Rimšės dvarą, jo žemes išdalino valstiečiams.
Rimšėje senos švietimo tradicijos. Mokykla čia yra nuo XIX a. vidurio. Šiame krašte ilgai dirbo knygnešys Antanas Paukštė.
Dabar Rimšė seniūnijos ir seniūnaitijos centras, teritoriją sudaro 1 miestelis, 70 kaimų, 2 viensėdžiai. Rimšė įsikūrusi vaizdingoje, kalvotoje ežeringoje vietoje, nuo Kalninės kalno giedrą dieną matomi net 12 ežerų. Ant gražaus ežero kranto stovi medinė Svč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1803 m.).
Šalia šios bažnyčios yra nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje galima palikti automobilius ir nuo čia pradėti žygį.
Apylinkių kraštovaizdžio įvairovę, jų savotišką peizažą pirmiausiai nulemia reljefas, kuris čia išties nepaprastai gyvas, turtingas formų ir jų derinių. Čia galima pamatyti ne vieną impozantišką paviršiaus reginį, vienintelį, niekur Lietuvoje ir net platesnėje apylinkėje neatkartotą. Per visą teritorijos istorinių apledėjimų laikotarpį Rimšės apylinkėse susikaupė moreninių medžiagų storesnis nei šimto metrų sluoksnis. Dabartinį paviršių daugmaž suformavo paskutinis ledlaikis. Anksčiausias paviršius nuo ledynų tapo laisvas ties Rimše. Toks ypatingas Rimšės apylinkių reljefas turėjo įtakos ir žmogaus ūkinei veiklai: per tuos ilgus gūbrius eina senkeliai, palei juos įsikūrę dideli sodžiai.
Už 2 km į šiaurę nuo Rimšės yra Beniūnų kaimas. Lenkų laikais ten veikė lietuviška Ryto draugijos mokykla, turėjusi per 20 mokinių. 1927/28 m. Beniūnuose mokytojavo Leonas Gaidelis. 1931 m. dėl rasto pas mokytoją Adolfą Razukevičių Lietuvos žemėlapio lenkai mokyklą uždarė.
Spauskite žemiau esančią nuorodą ir atsidarykite maršrutą iki Beniūnų kaimo
Už 4,5 km nuo Beniūnų kaimo yra Magūnų kaimas. Seniau čia buvo ir Magūnų dvaras. Yra išlikęs 1694-04-23, inventorius, kai dvaras buvo užstatomas V. K. Vavževskiui trejiems metams. Iš to inventoriaus matyt, kad tada dvare būta naujų rūmų: langų rėmai buvo alavo, grindys – lentų; durys su vyriais. Be kita ko, rūmuose buvo kamaros, atšlainis (alkierius), priemenė, rūsys, išvietės. Magūnuose buvo ir koplyčia lentinėmis grindimis, apvaliais dideliais langais. Iš kitų trobesių minėtini: dvi kepyklos, su priemenėmis, šiaudiniu stogu arklidė, atskira arklidė jojamiems arkliams, dveji tvartai, klojimas su grindiniu. Visas dvaras, inventoriuje sakoma, buvo aptvertas palisado tvora. Taip pat buvo du sodai, aptverti, sargybų saugojami. Prie tvenkinio stovėjo pirtis ir alaus bei degtinės varykla su reikalingais įrengimais bei indais.
1615-05-15 -19 Magūnuose įvyko garsus raganų teismas, kuriam vadovavo Drūkšių seniūnas A. Godjevskis, talkinamas kitų apylinkės bajorų. Teismo proceso būta žiauraus: raganavimu kaltinami Sofija Jurgienė Sūnionienė, jos sūnus Gasiulis, Tumelis ir Daradundėnas buvo tardomi, plukdomi vandenyje, deginami ugnyje; trys buvo gyvi sudeginti. Lenkų okupacijos metais Magūnus buvo palietusi nutautinimo banga. Lietuvių įsteigtąją skaityklą lenkai 1936 m. uždarė, o jos vedėją Eleną Jurkevičiūtę 1937-07-14 Vilniuje teise dėl tariamai slaptos mokyklos laikymo, bet jokios kaltės nesuradę išteisino.
Pabandykite pasišnekėti su sutiktais vietiniais gyventojais, jie galbūt galės papasakoti daugiau apie dvarą, o gal net nurodyti vietą kurioje šis dvaras stovėjo arba tebestovi iki šiol. O gal, dar kuris nors praeivis, atsimins kokią istoriją iš čia paminėtų raganų teismų.
Žygiuojame toliau, už maždaug 3,2 km., prie įdomaus Ilgio ežero, mus pasitiks Antalgės kaimas, lenkų valdymo laikais ypatingai pasižymėjęs lietuviška veikla. Čia veikė Šv. Kazimiero, žemės ūkio ir kitų draugijų skyriai, buvo ruošiami vakarai, gausiai prenumeruojama lietuviška spauda.
Nuo Antalgės, vėl grįžtame į Rimšę, arba pasirenkame kelią vedanti kita puse ežero ir keliaujame iki už kiek daugiau nei 3 km., esanti kalną, vadinama Kalnine. Nutiestas kelias nuveda į pačią jo viršūnę kurioje reikėtu stabtelti ir plačiai apsidairyti. Jeigu būtų saulėta diena, tai pamėlusiu oru ir rūku padūmavusiomis padangėmis keleivis žiūrėtų aplinkui ir negalėtų atsižiūrėti. Jo akys siektų toli, toli. Yra plačiai žinomas posakis, kad nuo Kalninės kalno matoma dvylika ežerų. Iš tikrųjų, gal dvylika, o gal ir daugiau, nes jie matomi net už 12 km. Štai jų dalis: Ilgys, Dysnai, Dysnykštis, Alksnas su Alksnaičiu, Žilmas su Žilmaičiu, Apvardai, Prūtas, Rėžas, Visaginas ir dar keli. Atsiverianti panorama nuo Kalninės tikrai didžiulė, įdomi ir graži. Iš čia matyti ir už 8 km esąs Gaidės bažnyčios bokštas, Dūkštas atrodo kaip čia pat būtų, o gražią dieną matyt net Vidžių miestas, esantis už 20 km. O kiek kaimų ir vienkiemių, išbarstytų po laukus, susigūžusių kalvų pašlaitėse, nusidriekusių ežerų pakrantėmis, lindinčių miškeliuose arba slypinčių soduose! Įvairu ir nepaprastai gražu!
Kalninė, tai ne tik vieta, iš kurios gali pamatyti plačias apylinkes, bet ir vieta, apie kurią yra sukurta daug pasakojimų bei legendų. Rimšė, žiūrint nuo Kalninės, čia pat, vos už vieno kilometro. Nuo Kalninės visą Rimšę matai, „kaip ant delno“, panašiai kaip Čiurlionio karalių pasakoje pavaizduotą kaimelį. Iš Kalninės matai visą Ilgio ežerą su vienoje jo pakrantėje prisiglaudusiais Antalgės (Jono Kalnėno, „Trimito“ redaktoriaus, žuvusio Sibire, gimtinė), Jonelėnų kaimais, o kitoje dešinėje, nusidriekusiu Rimšės miesteliu ir jo aukštai ant skardžio iškilusia bažnyčia raudonu stogu.
Keižių kaime (1,5 km nuo Kalninės kalno) 1926 m. buvo įsteigta Ryto draugijos mokykla. Mokytoją Konst. Leonavičių lenkų administracija atleido ir ištrėmė į nepriklausomą Lietuvą. Mokykloje mokėsi apie 30 mokinių. Dėl tariamai netinkamų patalpų lenkai mokyklą 1932 m. uždarė.
Dabar kaimelis jau sunykęs, apie jį primena tik viena kita, laukuose išsimėčiusi sodyba.
Už kiek daugiau nei 3 km į pietus nuo Keižių kaimo, tarp Dysnų ir Alksno ežerų, yra Čižiūnų kaimas. I-osios vokiečių okupacijos metais Čižiūnuose veikė pradžios mokykla, kurią savo namuose įkurdino taurus šio kaimo gyventojas Antanas Paukštė, pats išsikeldamas gyventi kitur. Šis Paukštė buvo nepaprasta kaimietis — knygnešys ir kaimo daraktorius. Grįždamas iš Tilžės į šį tolimą Lietuvos kampelį jis visada atgabendavo lietuviškos spaudos ir ją išdalindavo kaimynams. Rusų žandarų buvo suimtas, nuteistas, kalintas, bet ir po to jis mokė valkus. Pažymėtina, kad tais laikais apie Rimšę maža tebuvo raštingų žmonių, Todėl laiškus į Ameriką ir kitas vietas už neraštinguosius parašydavo ir jų laiškus į Ameriką ir kitas vietas gautuosius paskaitydavo Paukštė. Įsikūrus šv. Kazimiero draugijos skyriui, jis tapo aktyvus jo narys, nors jam tada buvo 70 metų, ir toks paliko iki pat mirties. Jis mirė visų apylinkės žmonių apgailėtas1931-07-30.
Paskutiniai 4,5 km. ir mes vėl grįžtame į Rimšės miestelį, į tašką iš kurio pradėjome šią kelionę.