Toliau tyrinėjame Dieveniškių apylinkes, šį kartą žygį pradėsime nuo Poškonių kaimo, kuriame įsikūrusi Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija. Patys Paškoniai kartu yra ir pirmasis mūsų žygio objektas, kadangi kaimas turi architektūros paminklo statusą, priklauso etnokultūriniam draustiniui.
Istorijos šaltiniuose Poškonys pirmą kartą minimi 1713 m. LDK aktuose. Kaimas susikūrė per Valakų reformą. Iki 18 a. pabaigos priklausė Orlovciškių dvarui, dvarininkui Jonui Žemlai. 19 a. atiteko grafams Umiastovskiams.
Pagal sodybų ir pastatų išdėstymą kaimavietė yra gatvinė, rėžinė, užstatyta vienpusiai. Žmonės nuo seno namus ir sodybas puošdavo savo rankomis išgražintais dirbiniais. Architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertinga yra senoji gatvė. Sodybos statytos XIX a.
Kaimo (23 sodybų) senoji (paminklinė) dalis – gatvinis rėžinis dvipusis kaimas. 9 paminklinės sodybos, jos daugiausia vienpusės, trys – gatvinės dvipusės. Pirkios dažniausiai stovi prie gatvės, priešais pirkias – svirnai, vienoje linijoje su jais – tvartai, sklypų galuose prie pakluonių keliuko – kluonai. Dauguma pirkių dvigalės, svirnai galiniai vienlypiai. Prie gatvės – medinė su funkcionalizmo bruožais mokykla. Pro kaimą teka Gauja; yra tvenkinys. Prie tvenkinio yra įrengta keletas poilsiaviečių. Prie vienos iš jų – paplūdimys ir aikštelė, kurioje atvykę galėsime palikti savo automobilius.
Norėdami apeiti etnokultūriniam draustiniui priklausančią kaimo dalį, spauskite sekančią nuorodą ir vadovaukitės schema žemėlapyje.
Pasižvalgę po kaimą grįžtame atgalios ir toliau tęsiame savo kelionę. Sekantis objektas – Poškonių arba Poškų pilkapynas, kuris randasi apie 1 km į pietryčius nuo Poškonių, 400 m. nuo Gaujos kairiojo kranto. Poškonių pilkapynas datuojamas 5 – 6 amžiumi po Kristaus.
1952 Lietuvos istorijos instituto ekspedicija (vadovas A. Tautavičius) ištyrė 4 pilkapius.
Pilkapyną sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Sampilai nuo 5-6 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1,2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai. 1952 m. archeologai (vadovas A. Tautavičius) ištyrė 4 pilkapius, juose rasta V – VI a. dirbinių: žalvarinė storagalė apyrankė, geležinė lankinė segė trumpa įvijėle ir kojele. Manoma, kad tam pačiam laikotarpiui priklauso ir kiti pilkapiai.
Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Aplink pilkapio sampilą dažnai aptinkami akmenų vainikai, kurie, pagal senovės žmonių tikėjimą, turėjo mirusiuosius saugoti nuo piktųjų dvasių. Dažnai pilkapių pagrinde aptinkamas degėsių ir pelenų sluoksnis, rodantis atliktas ugnies apeigas. Vėlesniuose pilkapiuose akmenų vainikus pakeitė grioveliai ar duobės apie sampilą. Yra pilkapių, kurių sampilai išgrįsti ar sukrauti iš akmenų. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir sudeginti mirusieji, kai kur su mirusiaisiais laidoti ir žirgai. Pilkapius vietiniai gyventojai vadina milžinkapiais, Švedkapiais, Prancūzkapiais.
Neriame gilyn į Truinų mišką ir paėjėję juo apie pusę kilometro, išeisime į dirbamus laukus, per kuriuos nuėję dar tiek pat, pasieksime Šiudainių kaimą.
XIX a. kaimas buvo seniūnijos centras Ašmenos apskrities Dieveniškių valsčiuje.
Pasiekę kaimą, vėl spaudžiame nuorodą ir pasirenkame kelią, vedanti per kaimą. Jį perėję, toliau keliu sukame kairėn ir vėl neriame į mišką, kuris dabar jau Barovka vadinamas. Už trijų kilometrų pasieksime Paginų, Šilinės pilkapyną, dar kitaip Borava vadinamą. Čia XIX a. pabaigoje buvo 15 pilkapių. Sampilai su akmens vainikais apardyti lobių ieškotojų. Apie 1 km. į pietus, miške buvo antra, 16 pilkapių grupė. 1894 m. F. Pokrovskis ištyrė 3 pilkapius šiaurės ir 2 pilkapius pietų grupėse. Viename pilkapyje po sampilu, duobėje rasti žmogaus griaučiai su V – VI a. įkapėmis, kituose 3 I tūkstantmečio antrosios pusės sudegintų mirusiųjų kapai, o viename – kapų nerasta. 1958 m. aptikta tik viena 15 pilkapių grupė. Sampilai 8 – 14 m. skersmens, iki 1,2 m. aukščio.
Nagrinėjant mirusiųjų deginimo paprotį Rytų Lietuvoje didelės reikšmės turi V a. viduryje – antrojoje pusėje pilkapių kultūros teritorijoje paplitęs naujas vyrų kapų radinių komplektas. Jam visų pirma priklauso: skydų umbai kūgine viršūne; geležinės lankinės segės aukštu lankeliu; B formos diržų sagtys; siauraašmeniai pentiniai kirviai su atkraštėmis ir be jų ir kai kurių kitų tipų ietigaliai, peiliai. Komplektą sudarantys dirbiniai turi iš esmės apibrėžtą chronologiją (datuojami V a. viduriu – VI amžiumi), tačiau tikėtina, kad į kapus daugelis jų pateko jau pirmoje to laikotarpio pusėje – taigi buvo naudojami dviejų trijų kartų atstovų (tėvo ir sūnaus, jaunesnio ir vyresnio brolių ar pan.).
Mišku einame toliau. Už maždaug 2 kilometrų pasieksime Reistinių pilkapyną. Visą pilkapyną sudaro apie 50 smėlio sampilų, išsidėsčiusių pailgame Š-P kryptimi plote nuo 3-10 m iki 30-50 m ir net iki 60-70 m atstumu vienas nuo kito: sampilai nuo 7-8 m iki 10 m, o vienas 12 m skersmens ir nuo 0,4-0,5 m iki 0,8-1 m aukščio, daugiausia žemo suploto pusrutulio pavidalo; dalis sampilų sulėkštėję, kai kurie deformuoti – kiek ištęsti, dalyje iškastos senos duobės, vienas gerokai apardytas sodinant mišką, o du – kertant kvartalinę miško proskyną.
Daugumą sampilų prie pagrindų juosia apskritos ar pailgos duobės, prie kai kurių pilkapių pagrindų pastebimos lyg juos juosusių griovių liekanos; kai kurios duobės ir grioviai iš dalies ar beveik visiškai užslinkę. Poros pilkapių sampiluose matosi paskiri vainikų akmenys; vainikai suardyti išlupus ir nurinkus jų akmenis, dalis jų akmenų užslinkę žemėmis.
Keliu paėję dar kiek daugiau nei 600 m. pasieksime dar vieną, bet jau paskutinį mūsų maršruto pilkapyną, Gureliais vadinamą. Pilkapyną sudaro 2 aiškūs ir stambūs sampilai bei dar, atrodo, 3 ypač stipriai suplokštėję ir baigiantys sunykti sampilai. Pilkapiai išsidėstę Š–P krypties linijoje. Gerai išlikę abu stambieji sampilai vienas nuo kito nutolę per beveik 90 m, o per 30 m į P nuo jų esantys baigiantys galutinai sunykti sampilai yra susitelkę vienoje vietoje, per 3–4 m vienas nuo kito. Abiejų stambiųjų pilkapių sampilai yra beveik apskritimo formos, su kūgio formos ar nupjauto kūgio formos viršutine dalimi. Jie iki 9 m skersmens, 1,3–1,5 m aukščio. Sampilus papėdėje juosia beveik ištisinis iki 60 cm gylio, 2–4 m pločio griovys. Piečiausi baigiantys sunykti sampilai yra 6–7 m skersmens ir iki 20–40 cm aukščio, su griovių ir duobių sekliomis įdubomis
papėdėje. Visi sampilai pilti iš smėlio, kartais su nedidele žvyro priemaiša. Pilkapynas apardytas miško sodinimo bei sanitarinio miško kirtimo metu per sampilus važinėjusios sunkiasvorės technikos.
Saugotina objekto teritorija užima 0,75 ha plotą. Pilkapynas preliminariai datuotinas viduriniu – vėlyvuoju Rytų Lietuvos pilkapių kultūros periodu (VII–XI a.).
Toliau, priekyje, mūsų laukia daugiau nei 5 kilometrų atkarpa, kuria eidami išeisime iš Barovkos ir pereisime į Truinų mišką, kuriame aplankysime saugomus medžius – Grybiškių pušį ir ąžuolą.
Pušis turi 6 kamienus, labai graži laja. ji labai ryškiai išsiskiria iš aplinkos savo amžiumi ir ypač grožiu. Gribiškių pušies amžius apie 100 metų. Jis nustatytas apytiksliai, lyginant su aplinkui augančiais medžiais, kurių amžius yra žinomas. Grybiškių pušis auga prie miško keliuko, kuris prieš 50 metų buvo pagrindinis kelias jungiantis du kaimus: Poškonis ir Jurgelionis. Dabar kelias prarado savo reikšmę. Miškas, kuris supa pušį yra sodintas kolūkių laikais.
Kalbama, jog čia pat augančiam ąžuolui, apie tūkstantis metų. Jo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Tačiau medis garsus ne vien tiktai tuo. Po Grybiškių ąžuolu rastas didžiausias Lietuvoje, net 3,05 kg. svėręs baravykas, kuris įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
Dar pusantro kilometro paėjėsime, kur mūsų laukia dirbtinai suformuotas, bet ne ką mažiau įdomus objektas – Rimašių akmenynas. Objekto pavadinimas siejamas su kaimynystėje esančiu Rimašių etnografiniu gatviniu kaimu. Šis kaip ir daugelis kitų objektų, kuriuos jau aplankėme, pritaikytas lankymui: rieduliai išsidėstę prižiūrėtoje miško aikštelėje, kurioje įrengta atokvėpio vieta, pažymėti informacine lenta.
Akmenynas yra geologinis gamtos paveldo objektas, paskelbtas valstybės saugomu. Siekiama išsaugoti aikštelę, kurioje į 13 eilių sukrauta apie 4500 riedulių, sovietmečio melioracijos vajaus laikotarpiu suvežtų iš aplinkinių melioruojamų laukų. Akmenys buvo gabenami maždaug 1970–1977 m. laikotarpiu į tam skirtą teritoriją, suguldomi eilėmis. Manoma, ateityje buvo planuojama juos sprogdinti ir skaldos pavidalu naudoti statybose.
Už apytiksliai 1,7 km. mūsų laukia, dar vienas, etnografinis, Rimašių kaimas. Kaimas yra gatvinio rėžinio tipo, paskelbtas architektūros paminklu.
Kaime yra 13 paminklinių sodybų su 28 paminkliniais pastatais. Statiniai XIX a. pab. – XX a. pr., kaimo vidurinėje dalyje išsidėstę pagal vingiuotą gatvelę, o galuose – padrikai. Kiemai atviri į gatvės pusę. Kluonai stovi atokiau nuo kitų pastatų. Būdingos dvigalės, saikingai dekoruotos pirkios. Tvartai sudaryti iš kelių patalpų, yra pastatytų po vienu stogu su pirkia. Svirnai vieno kambario, maži, kluonai su durimis iš galo. Gausu sodų, dekoratyvinių želdinių.
Šaltiniuose Rimašiai minimi nuo 1775 m. Kaime XIX a. vid. būta 6 valstiečių ir 1 eigulio sodybos, kurios stovėjusios atgręžtos į Gaujos upelį. Nuo XIX a. antros pusės Rimašiai ėmė plėstis tarp Gaujos ir gatvės. Po II pasaulinio karo pastatytos dar dvi sodybos.
Paskutinis mūsų šiame maršrute laukiantis objektas – Poškonių akmuo, tačiau eiti iki jo galime dvejopai. Pirmasis variantas kiek trumpesnis apie 3,5 km, tačiau eiti juo turėsime palei gatvę, kurioje pakankamai didelis automobilių judėjimas o ir eiti asfaltuota gatve menkas malonumas. Antrasis variantas maždaug kilometru ilgesnis. Paėjus iki kelio, kertame jį ir žengiame link Pupiškių kaimo. Perėjus dirbamus laukus, kurie mums kairėje, sukame į keliuką kairėje ir toliau keliaujame tiesiai, vadovaudamiesi nuorodomis programėlėje.
Poškonių akmuo įdarbintas, tarnauja kaimo riboženkliu.
Pasak vietos gyventojo Stanislavo Žolnerovičiaus (g. 1931 m.), šis akmuo sovietmečiu slūgsojo jo sodyboje gretimame Dailidžių kaime. Melioratoriai jį užritino ant metalo lakšto ir dviem traktoriais apie 2 km vilko iki dabartinės jo buvimo vietos.
Spaudžiame paskutinę nuorodą ir vadovaudamiesi ja, grįžtame prie paplūdymio aikštelėje paliktų automobilio.