Ažvinčių miškai

J. Str. "Užvinčių miškai." // Mūsų girios 1930 m. nr. 6., p. 52-54;

Zarasų miškų urėdijoj, paliai pačią administracijos liniją tęsiasi didelis gražaus miško masyvas — Užvinčių miškai. Bendras miško plotas 4500 ha. suskirstytas į 81 kvartalą. Daugiausia pušynas su ma­ža priemaiša eglių ir dar mažesne minkštųjų lapuočių veislių medžių. Veik visas miško masyvas sausašiliai, daugumoje II — III aukštumo ir apie ²/₃ viso miško sudaro V, VI amž. klasių pušynai.

Senuose planuose ir taksaciniuose užrašuose miškas vadinamas „Ožvinskaja dača“, o vietos gyventojai jj vadina Ažvinčių mišku, nes iš vienos pusės prie pat miško yra Ažvinčių kaimas, anksčiau buvęs Ažvinčių dvaras. Prof. Matulionis savo knygutėje „Kiek girioje medžio kirstina” pusl. 8, šį mišką vadina — „Ažvintų šilu”: tad ar neteisingiau ir dabar būtų vadinti tikruoju vardu — Ažvinčių girininkija. Dabartinis gi pavadinimas „Užvinčių“, greičiausia nevykusiai bus nukaltas vieno iš pirmųjų Zarasų urėdijos valdininkų, nes šis pavadi­nimas bylose randamas tik nuo 1919 m., t. y. nuo pradžios Zarasų miškų urėdijos įsteigimo.

Kaip kitiems miškams, taip ir šiam nedėkingos praeito gyvenimo sąlygos sutrukdė normalų miško ūkio vystymąsi. Nors 1896 m. buvo miškotvarkos būrio sutvarkytas ir 1913 mt. patikrintas, bet karo metu vokiečių okupacijos laikais miško ūkis liko visai išardytas, o ypač skaudžiai nukentėjo 1919 metais, kada bolševikų armijos dalis, išvejama iš šio krašto pasitraukusi į rytus, norėdama nors laikinai sulaikyti priešą, keliose vietose mišką padegė, o sausu vasaros laiku bema­tant ugnis apėmė ¹/₃ miško — apie 1500 ha, kuri miškui pridarė šimtus tūkstančių nuostolių sunaikindama ištisus plotus iki 20 mt. amžiaus jaunuolynų ir net brandžių medynų (eglynų) su paviršutine šaknų sistema.

Prieškariniais laikais šie miškai buvo palyginamai gana aukšto brangumo laipsnio, nes viduriu masyvo teka plukdomoji upė Utenka (kitaip vadin. Buka). Ta upe ir toliau ežerais miško medžiaga lengvai pasiekdavo Vilnių ir toliau — Nemuną. Dabar šituo patogiu keliu mes pasinaudoti negalime, nes dalimi miško pereina nelemtoji admi­nistracijos linija, uždaranti šį kelią ir atkirianti apie 500 ha miško plotą. Tuo būdu šis kampelis susisiekimo, o miškas transporto atžvilgu pasilieka „Kamčatkoje“, ir šiandieną jis skaitomas vos VI brangumo laipsnio, nes artimiausioji geležinkelio stotis 18 — 25 kilometrai. Kartu tenka pastebėti, kad šiam miškui vis tik VI brangumo laipsnis, nors ir dabartiniu metu, per žemas. Nors transporto sąlygos kaip mi­nėjau ir sunkios, bet skirtos kiekvienų metų pramonei biržės noriai išperkamos; taip pat išperkama paskutiniais metais ir vietos reikalams skirta medžiaga, kartais net su mažu priedu, o ypač, kad gretimi Tauragnų girininkijos miškai, kurie eksporto atžvilgiu yra tokioje pat padėtyj, vienok skaitomi III brangumo laipsnio. Šiam netobulumui išly­ginti, reikėtų abiejų šių girininkijų miškams skirti vienodą brangumo laipsnį.

Lietuvos nepriklausomam gyvenime Užvinčių miškas faktinai pradėtas tvarkyti 1920 mt. ir turint galvoje sunkias darbo sąlygas, ko­kiose teko miško tvarkymo darbą dirbti, ypačiai 1920 — 1923 mt, kada šitas miškas buvo neutralinės zonos teritorijoj, palyginamai daug kas padaryta. Nors čia dar miško ūkio planas ir nenustatytas, bet pagrindinis miškų ūkio darbas — miško želdymas — čia bene bus pasiekęs aukščiausio laipsnio. Nežiūrint buvusių vokiečių okupacijos metu be jokios tvarkos grynai iškirstų ir gaisrų išnaikintų didžiulių plotų, šiandieną Užvinčių girininkijoj, išskyrus paskutinio dešimtmečio kirtimo kurias biržes ir mažas miško aikštes, neapželdytų plotų nėra. Želdymo būdas čia daugumoje vartota sodinimas ir veik visų metų kultūros nusisekę puikiausiai Patekus į taip gražiai atrodančių kultūrų ištisus kvartalus, kiekvienam gamtos mylėtojui malonu pasi­džiaugti matant gražius jaunų mūsų miškininkų darbo vaisius. Sėkmingas miško želdymas yra neužginčijamas ir girininko nuopelnas, nes sėkmingas miško atželdymas yra glaudžiai susijęs su miškininko sugebėjimu nustatyti dirvai tinkamą želdymo būdą. Esant dirvai smėliuotai su maža dalimi lengvo priemolio čia ir savaimis atželdymas vyksta neblogai, taip kad paskutinio dešimtmečio kirtimo biržės beveik pakankamai apsiželdę.

Užvinčių miškai turi dar daug ir kitokių paminėtinų savybių. Vidury miško yra net keli ežerėliai nuo 1 — 5 ha didumo, kurie pagerina sąlygas miško keturkojams gyventojams. Miškai medžioklei ne išnuomojami. Šiais metais iš stambesniųjų žvėrių jau suskaitoma 150 stirnų, apie 200 lapių, per 100 barsiukų ir apie 40 — 50 juodųjų ūdrų. Vilkai lankosi nuolat, bet didesniais skaičiais nepasirodo, nes miškų administracija, apylinkės gyventojams padedant, juos visokiais būdais naikina. Eiguliai kiekvieną pavasarį smulkiai apžiūri savo ei­guvas, ieškodami vilkų lizdų ir dar jaunus vilkiukus išnaikina. Paskutiniais metais nušauta 6 dideli (seniai) vilkai ir išnaikinta 15 jaunų vilkiukų. Toks nuolatinis persekiojimas ir kelių lizdų išdraskymas matomai vilkams įkyrėjo, kad šiais metais jų pastebima žymiai mažiau Kartais pasirodo po keletą ir šernų, bet nesant čia ąžuolynų ir kitų jiems palankių vietų — dažniausiai būna tik svečiai. Kiškių čia matosi dviejų rūšių: pilkieji ir baltieji; pilkieji laikosi palaukėse, o baltieji vidurmiškėj, egliniuose jaunuolynuose ir paraisčiais. Daugiausia iš žvėrelių sutinkamos voverys, kurių šaudymą uždraudus, žymiai padaugėjo, ir nesigėdina jau net praeivių gąsdinti. Žiemą matosi ir kiaunių pėdsakų, bet pastarųjų yra labai maža. Iš paukščių nemaža yra abejų rūšių kurtinių, tetervinų, jerubių, kurapkų, slankų, mėlynųjų ir rečiau juodųjų gandrų ir kit.

Iš senesniųjų žmonių pasakojimų tenka spėti, kad praeituose šimtmečiuose čia būta nepereinamų girių. Vietomis dar ir dabar tenka atrasti senagulių pušių net per 100 centim. storumo. Yra pasakojama, kad vienoje vietoje (dabar 55 kvart.), kuri dabar apaugusi šimtametiniu pušynu, yra aukštas kalnas, kuriame senovėje buvę slapti karo sandėliai — neva tvirtovė, kur buvę paslėpti nuo priešų įvairūs karo pabūklai ir maistas. Savo tvirtinimams įrodyti, tie patys žmonės dar ir dabar nurodo vietas, kur pakasėjus žemę metro gilumo randama akmens sienų žymės, tose vietose buvęs sandėlių rūsys. Senesnieji apylinkės gyventojai pasakoja, kad toj vietoj anksčiau ras­davę vieną kitą pinigą, kuriuos pažinti dėl rūdžių nebuvę galima, todėl ta vieta ir vadinama „Piniginiais”. Vokiečiai okupacijos metu ant „Piniginių“ buvo pastatę didelį, net 45 mtr. aukštumo majaką ir matomai apie šitą vietą buvo turėję žinių, nes po visą kalną bandę kasinėti. Kasinėjimo pasekmių sužinoti niekam nepavykę.

Su Užvinčių miškais rubežiuojasi kitų dviejų gretimų — Tau­ragnų (Zarasų urėdijos) ir Linkmenų (Labanoro urėdijos) girininkijų miškai, susiliedami į vieną 10 000 ha masyvą, kur ateityje, miškų ūkiui einant į normalesnes vėžes, be abejonės, pretenduoja susidaryti atskira urėdija.