Location: Aukštaitija

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti,
Aplaistyti ašaroms, giesme apdainuoti
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Mat, ta pati galybė, kur miškus sugriaužė,
Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesme nulaužė.

Antanas Baranauskas

Geografiškai ir istoriškai Aukštaitija yra rytinė Lietuvos dalis už Nevėžio ir Nemuno. Aukštaičiu vardas, lygiai kaip ir žemaičiu, yra gana senas, jį užtinkame jau pirmuose mūsų istorijos XIII-XIV a. šaltiniuose. Kro­nikininkas Dusburgas, aprašydamas 1294 – 1300 m. įvykius, tą Lietuvos dalį vadina Austechia. 1322 m. Gedimino sutartyje su Livo­nijos ordinu yra minima terra Eystoythen. Vie­name Vytauto Didžiojo 1420 m. dokumente Aukštaitija vadinama Auxote ir pažymima, kad šios žemės paviršius yra aukštesnis už Žemai­tijos žemės paviršių. Pačius aukštaičius kro­nikininkas dažniausiai vadina Ousteten vardu. Tai grynai geografinis pavadinimas, aukščiau nuo jūros paviršiaus pakilusiai Lietuvos daliai žymėti. Aukštaičių žemė nėra maža: plačiąja prasme tai žemės, esančios į rytus nuo Nevėžio ir Nemuno. Natūraliu bū­du ji skirstosi į šiaurės rytų, pietryčių ir piet­vakarių aukštaičių žemes.

Čia aprašoma Aukštaitija apima Lie­tuvos šiaurės rytų dalį. Šiaurėje ji pasiekia Dauguvos krantus ir kai kuriose vietose pereina anapus Lietuvos-Lat­vijos politinės sienos, nustatytos abiejų valsty­bių sutartimi. Rytuose ją sunku nustatyti, čia ji atsiremia į Dysnos upės intakus, kai kur ne­siekdama 1920 m. Lietuvos-Sovietų Sąjungos sutartimi nustatytos sienos, kai kur tą sieną gerokai peršokdama Lietuvos naudai. Pietuo­se ji atsiremia į Neries vidurupį, o vakaruose susisiekia su geografine Lietuvos Vidurio žemuma.

Administraciniu požiūriu, visa ši sritis, Di­džiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais buvo Tikrosios Lietuvos dalis, priklausiusi Vilniaus vaivadijai. Carinės Rusijos valdymo laikais ji priklausė Vilniaus ir Kauno gubernijoms, Ne­priklausomos Lietuvos laikais — Brėslaujos, Zarasų, Utenos, Rokiškio, Švenčionių iš dalies Ukmergės ir Dysnos apskritims.

Geografiškai ši sritis apima Lietuvos šiaurės rytų aukštumas, kurių keteros Švenčionių apskrityje pasiekia 289,3 m (Jakoviškiai prie Ceikinių k.). Šios aukštumos betgi nėra vienalytės; jos skaidosi į Zarasų, Utenos, Molėtų, Švenčionių ir kt. aukštumas. Beveik visur čia tęsiasi banguotų kalvų virtinės, dažniausiai ap­augusios gražiais pušynėliais, vingiuoja upės bei upeliai, žemesnėse vietose tyvuliuoja eže­rai ir ežerėliai. Upių Aukštaitijoj mažiau nei kitose Lietuvos dalyse. Pietuose — Neris, per krašto vidurį teka jos intakai: Žeimena, Šventoji ir kt. čia taip pat yra Neries, Dau­guvos ir Dysnos upių takoskyros, šių upių baseinui priklauso apie du trečdaliai visų Lie­tuvos ežerų. Daugiausia jų susitelkę Breslau­jos, Zarasų ir Molėtų apylinkėse. Aukš­taitijoje yra ir patys įdomiausi Lietuvos eže­rai: Utenos apskrityje, prie Tauragnų, yra giliausias Lietuvos ežeras, Tauragno ežeras (60,5 m), o tarp Ukmergės ir Švenčionių — pats ilgiausias Lietuvos ežeras, Asvejos (Dubingių) ežeras, kurio ilgis drauge su atšako­mis, siekia 29 km.

Daugumos Aukštaitijos ežerų vanduo skaidrus, tiesiog permatomas, krantai nestatūs. Daugelį jų puošia didesnės ar mažesnės salos, įvairios atšakos, nendrynai, meldynai, vandens lelijos ir kiti vandeniniai augalai. Kai kuriuos ežerus jungia draugėn upokš­niai. Ežeruose gausu žuvies; jų pakrantėse lai­kosi daugybė paukščių, o krantų miškuose nemažai žvėrelių.

SEARCH

Looking for more?

Cras rutrum tellus et vulputate accumsan. Sed id ultricies mauris, nec semper nisl. Morbi quis purus cursus.