Vilniaus įkūrimas

Vilniaus įkūrimas
Vilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai // Vilniaus legendos 1998 m. p. 5 - 6

Kunigaikštis Gediminas, kurdamas Vilnių, norėjo pa­statyti tvirtą pilį, jokių priešų neįveikiamą, tokią, ku­rios vardas ir garbė visam pasauly skambėtų ir amži­nai būtų lietuviška. Sušaukė kunigus, burtininkus, krives ir įsakė patarti, ką turi daryti, kad iš tikrųjų pilis būtų priešų neįveikiama. Krivė krivaitis atsakė, kad pilis būsianti tvirta, jei jos pamatams bus paaukota vienturčio mylimiau­sio sūnaus gyvybė, bet tokio, kurį pati motina savo rankomis įstumtų į duobę ir užverstų ant jo akmenį.

Pakriko karaliaus pasiuntiniai po plačią Lietuvą. Ilgai ieškoti nereikėjo. Greit rasta lietuvė, kuri taip karštai mylėjo Tėvynę, jog jos garbei sutiko paaukoti savo vienturtį sūnų. Atvyko motina su sūnum į piliai skirtą vietą, kur buvo iškasta duobė pirmam pamato akmeniui įversti, atsistojo ant jos kranto ir jau rengėsi stumti į ją savo sūnų. Tuo metu nelaimingam jaunikaičiui dingtelėjo mintis: argi Lietuvos dievai būtų tokie žiaurūs, kad trokštų jo mirties, argi gali nuo jo gyvybės priklausyti pilies tvirtumas. Jis paprašė kuni­gaikštį, kad prieš mirštant leistų jam užduoti krivėms tris klausi­mus. Jeigu krivės tuos klausimus išspręs, tai jis patikėsiąs dievų va­lia ir su noru mirsiąs.

Kunigaikštis pagalvojo ir sutiko jaunikaičio norą patenkinti. Ga­vęs kunigaikščio sutikimą, jaunikaitis paklausė krives: kas pasauly yra lengviausias, kas kiečiausias ir kas saldžiausias? Krivės pagalvoję atsa­kė: lengviausias yra pūkas, kiečiausias — plienas, o saldžiausias — me­dus. Jaunikaitis, išklausęs krivių atsakymą, atkirto:

— Ne!.. Lengviausias pasaulyje yra kūdikis ant motinos rankų, saldžiausias yra motinos pienas kūdikiui, o kiečiausia pasaulyje yra širdis mano motinos, kuri mane čia atvedė, kad jūsų akivaizdoje žū­čiau.

Karalius susimąstė. Po valandėlės tarė: – Ne, neleisiu žudyti to jaunikaičio. Tai negalimas daiktas, kad dievai, Lietuvos globėjai, būtų tokie žiaurūs ir trokštų gyvybės tokio gudraus jaunikaičio. Jis, gyvas būdamas, daugiau Lietuvos kraštui gali naudos padaryti nei miręs. Krivės, ieškokite kito būdo, kad ma­no kuriamoji pilis būtų neįveikiama!

Tada krivės vėl tarėsi, būrė ir galiausiai pareiškė, kad dievai trokšta nekaltos mergaitės, kuri pati pasiaukotų.

Dievų valia buvo plačiai paskelbta po Lietuvą. Ilgai laukti ne­reikėjo.

Atėjo skaisti mergelė, pasipuošusi kaip į didžiausias iškilmes, rūtų vainikėliu ant galvos ir laukinių gėlių pluošteliu nešina. Že­mai nusilenkė kunigaikščiui ir krivėms, pati linksmai įšoko į duo­bę, visai nesigailėdama Tėvynės gerovei savo jaunos gyvybės ir, akis pakėlusi į dangų, ramiai laukė baisios mirties. Vyriausias krivė, ki­tų padedamas, vertė didžiulį, pamatui skiriamą akmenį. Tačiau įvyko stebuklas: akmuo krisdamas nepalietė mergaitės, tik iš jos rankų ištrenkė gėlių pluoštelį, kurį taip primygo, kad negalima buvo išimti ir akmens iš vietos pajudinti.

Neišlaikė narsiųjų Lietuvos vyrų nuo karų sukietėjusios širdys. Jie metė darbą ir puolė kunigaikščiui į kojas, maldaudami dovano­ti mergaitei gyvastį, nes tik dabar pasireiškusi tikroji garbingųjų Lietuvos dievų valia. Ir krivės suprato, kad dievams pakanka pluoš­telio Lietuvos laukų gėlių; Lietuvos žmonių gyvybės jiems nerei­kia. Jaunos mergaitės, taip karštai mylinčios Tėvynę, gyvybė reika­linga Tėvynei, bet ne dievams. Suprato tai ir kunigaikštis.

— Gerai, — tarė Gediminas, – gaila man mano žmonių gyvybės. Dievams gėlių pakanka. Ant jų pastatyta pilis bus tokia, kokios aš trokštu.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x