Ambrozijas Kontarinis (Ambrosio Contarini, apie 1429—1500), kilęs iš Venecijos aristokratų šeimos, jaunystę praleido kaip jūrininkas ir pirklys Rytų kraštuose, išmoko graikų ir turkų kalbas. Buvo patekęs į turkų nelaisvę, paskui išpirktas. 1470 m., metęs prekybą, įstojo į karo laivyną, buvo vyresniuoju laivo komendantu.
Kaip pasižymėjusį karuose, Venecijos dožai pasiūlė Kontarinį pasiuntiniu pas Persijos šachą ir pavedė jam ieškoti pagalbos prieš turkus, į Persiją Kontarinis išvyko 1474 m., keliavo per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietines sienas, o paskui, grįždamas per Maskvą, kliudė Trakus.
Tą savo kelionę jis gana kruopščiai aprašė ir išspausdino Venecijoje 1487 m. Kelias į Veneciją iš Maskvos ėjo per Smolenską, Vilnių, Varšuvą, Frankfurtą, Niurnbergą. Į Trakus pasiuntinys užsuko, norėdamas sususitikti su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru, kuris dažniau būdavo Trakuose negu Vilniuje. Kelionė nuo Maskvos iki Trakų truko 22 dienas.
Kontūrinį lydėjo sekretorius kapelionas, vertėjas ir du tarnai. Visi penki buvo apsirengę vokiškais storais rūbais, o pinigus slėpė kapeliono apsiausto pamušale. Į Trakus jie atvyko 1477 m. vasario 12 d., kur tuo metu viešėjo Kazimieras. Savo užrašuose apie viešėjimą Trakuose Kontūrinis užsimena du kartus; pirmą kartą trumpiau, antrą kartą plačiau.
Kontūrinio diplomatinę veiklą ir aplinkybes, kuriomis jis pateko į Lietuvą, išaiškino P. Klimas („Praeitis”, II, Kaunas, 1933, p. 158—180). Po įo straipsnio (p. 180—182) įdėti trys puslapiai, nufotografuoti iš Petro Bizaro lotyniško leidinio, kuriuose aprašomas Kontarinio viešėjimas Trakuose 1477 m. Šiai knygai tekstas imtas iš Rerum Persicarum Historia… Auctore Petro Bizaro, Francofurti, 1601. Vertė Eugenija Ulčinaitė.
Didžiojo kunigaikščio dvare 1474 m. (p. 488)
Balandžio devintą, t. y. Velykų išvakarėse, pasiekėme Lenčicą, kur buvo karalius Kazimieras. Kadangi apie mano atvykimą jam buvo anksčiau pranešta, jis atsiuntė pas mane du kilmingus vyrus, kurie mane karaliaus vardu priėmė. Man buvo paskirtas pakankamai geras kambarys. Velykų dieną, kaip derėjo, ilsėjausi. Kitos dienos rytą karalius man atsiuntė juodus damasto rūbus. Jais, kaip liepia paprotys, apsivilkęs, apsuptas daugybės didžiūnų, atvykau į rūmus ir su deramu pagarbumu bei nusižeminimu pasveikinau karalių. Be to, perdaviau mūsų respublikos laiškus ir išdėsčiau pavedimus, kuriuos turėjau. Karalius norėjo, kad dalyvaučiau pusryčiuose. O maitinasi jie beveik kaip mes, gerai gamina ir daug valgo.
Pusryčiams pasibaigus, paprašiau karalių, kad leistų grįžti į paskirtą kambarį, ir jis leido. Praslinkus dviem dienoms, karalius pagaliau pakvietė mane į rūmus ir iš eilės atsakė į visa, ką Venecijos respublikos vardu buvau išdėstęs. Man rodė tokią malonę, nuoširdumą ir mandagumą, jog aš įsitikinau, kad labai teisingai pas mus kalbama: jau daug metų nėra teisingesnio karaliaus už Lenkijos karalių Kazimierą.
Viešėjimas Trakuose 1477 m. (p. 510ž511)
Taigi kiek tik galėdamas skubėjau, kad pagaliau išsivaduočiau iš tų sunkumų. 27 sausio pasiekėme Viazmą, o dar po kelių dienų — Smolenską, kuris priklauso Maskvos kunigaikščiui ir yra prie pat Lietuvos, valdomos Lenkijos karaliaus Kazimiero.
Nuo 21 sausio, kai išvykome iš Maskvos, iki vasario 12, kai pasiekėme Lietuvos miestą Trakus, keliavome per nesibaigiančius miškus. Kraštas labai lygus, menkos kalvelės.
Dažniausiai nakvodavome miškuose, kartais apsistodavome mažose trobelėse. Pusryčiaudavome apie pusiaudienį, kai rasdavome ugnį, paliktą neseniai pirma mūsų nuėjusių. Pradaužę ledą, pagirdydavome arklius ir, įkūrę laužą, šildydavomės. Guolį taisydavome vežimuose, kad nereiktų miegoti ant žemės. Tris dienas važiavome užšalusių upių ledu, dvi naktis ten ir nakvojome. Sako, kad mes nukeliavome 300 mylių.
Karalius Kazimieras tada atsitiktinai buvo Trakuose, į kuriuos aš vykau. Apie mano atvykimą jam anksčiau buvo pranešta, ir jis tučtuojau atsiuntė pas mane du kilmingus vyrus, kurie mane sutiko, pasveikino atvykusį ir pakvietė kitą dieną pusryčių.
Kitą dieną, t. y. vasario 15, karalius liepė įteikti man purpurinius damasto rūbus, papuoštus kiaunių kailiukais. Jais apsivilkęs, buvau nuvežtas į karaliaus rūmus karieta, kurią traukė šešetas arklių, o lydėjo 4 bajorai ir būrys kitų. Mane priėmė pats karalius ir nuvedė į savo kambarį. Sėdėjo jis garbingoje vietoje kartu su dviem sūnumis. Norėjo, kad aš paimčiau juos už rankų.
Dalyvavo daug didikų, bajorų ir kilmingų riterių. Mano kėdė buvo pastatyta viduryje kambario. Norėjau kalbėti priklaupęs, tačiau karalius neleido ir nenorėjo klausytis, kol neatsisėsiu. Iš pradžių priešinausi, kol man įsakė griežčiau ir atkakliau, kad nusileisčiau.
Kuo plačiausiai išdėsčiau visa, kas įvyko šioje mano kelionėje į Persiją, kokių pavojų patyriau, kokias šalis valdo Husun Chasanas, kokios yra jo pajėgos ir ką pas jį veikiau. Kai ką papasakojau apie totorių papročius bei valstybę. Karalius ir visi iki vieno ten buvusieji klausėsi su tokiu dėmesiu, kad mano kalba, kuri truko daugiau kaip pusę valandos, nė karto nebuvo pertraukta. Tada už įteiktą dovaną ir už palankumą, Venecijos respublikos vardu man parodytą, karaliui tinkamai padėkojau.
Jis savo ruožtu per vertėją liepė pareikšti, kad mano grįžimas jį labai nudžiuginęs. Mat, man išvykus, jis netikėjęs, kad kada nors sveikas į tuos kraštus sugrįšiu. Taip pat su dideliu pasitenkinimu išklausė, ką aš papasakojau apie Husun Chasaną ir totorius. Jis pats visada buvęs tos pačios nuomonės, tačiau dabar esąs labiau įtikintas. Sakėsi niekad dar negirdėjęs, kad kas nors lygiai taip patikimai kokį nors dalyką būtų išdėstęs.
Po kitų kalbų mane nuvedė į rūmus, kur buvo paruošti pusryčiai. Tuojau atėjo karalius su sūnumis, jų priekyje su karališku spindesiu žengė trimitininkai. Karalius atsisėdo pirmas, jo dešinėje — abu sūnūs, kairėje užėmė vietą pirmasis karalystės vyskupas. Šalia jo, netoli karaliaus, buvo paskirta vieta man. Bajorai, kurie taip pat dalyvavo puotoje, atsisėdo toliau. Per pusryčius buvo apie 40 asmenų.
Kai tik nešdavo naujus valgius, trimitininkai išeidavo į priekį ir sutrimituodavo. Ant stalo buvo dedami padėklai, gausiai prikrauti įvairių valgių.
Pusryčiai truko dvi valandas. Jiems pasibaigus, pasakiau karaliui, kad turiu išvykti, ir paklausiau, ar nenorėtų man ko įsakyti. Jis labai maloniai atsakė ir liepė perduoti Venecijos respublikai kuo didžiausią palankumą ir draugystę.
Norėjo, kad panašią kalbą man pasakytų ir sūnūs. Jiems su derama pagarba atsisveikinus, būrio dvariškiai nuvedė mane į apsistojimo vietą. Po to man davė vedlį.
Išvykau vasario 16 ir per devynias dienas pasiekiau miestą, vadinamą Jonici[1]. Iš čia per Lenkiją atvykau į Varšuvą.
[1] Greičiausiai tai iškreiptas Slonimo pavadinimas.