P. Tarasenka „Velnio ir šventieji akmenys” // Pėdos akmenyje 1958 m. p. 48-57
Apžvelgdami istorinių akmenų grupes, pastebėjome, kad dažnai vienos grupės bei kilmės ir turį tas pačias savybes akmenys liaudies yra įvairiai traktuojami. Su krikščionybės kultu siejami pėduoti ar dubenuoti akmenys, kurių pėdos ir dubenėliai laikomi mergelės Marijos ar kokių kitų šventųjų įspausti. Šie akmenys vadinami šventais, stebuklingais akmenimis. O kiti su tomis pačiomis savybėmis akmenys yra vadinami velnio akmenimis. Dievobaimingi žmonės naktimis jų vengdavo, o praeidami pro šalį, žegnodavosi ir poteriaudavo, kad kokiu nors būdu velnias neįvestų į pagundą, nepadarytų ko pikto.
Velniai, pagal liaudies padavimus, dėl įvairių priežasčių yra privilkę į laukus akmenų. Antai, Pociūnėlių kaime (Pociūnėlių ap., Šeduvos raj.), Salenykų kaime (Skarulių ap., Jonavos raj.) ir kitose vietose esančius didžiulius akmenis, pasak žmonių, atvilkę velniai.
Luponių kaime (Verbūnų ap., Šiaulių raj.), netoli piliakalnio, prie kelio, buvęs didelis akmuo. Pasakojama, kad šį akmenį velnias sviedęs nuo Žagarės, norėdamas pataikyti į pastatytą ant piliakalnio kryžių. Akmuo neprilėkęs ir nukritęs toje vietoje, kurioje ir dabar guli.
Plačiai žinomas Lietuvoje milžiniškas Puntuko (Anykščių raj.), apie kurį jau esame kalbėję, irgi laikomas velnio atvilktu. Liaudis pasakoja, kad Anykščių parapijos žmonės ant velnių kelio pastatę gražią bažnyčią. Nelabiesiems ji nepatikusi, ir jie nutarę bažnyčią sunaikinti. Vienas velnias suradęs didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, akmenį užsikėlęs ant pečių ir nešęs Anykščių bažnyčios durims užversti. Benešant akmenį, pragydęs gaidys, kūliaraiša nutrūkusi, ir akmuo nuo pečių nukritęs. Velnias išsigandęs ir nudūmęs į savo stovyklą, o akmuo palikęs lauke iki šiai dienai. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputį įlinkusi. Žmonės šį akmenį vadina Puntuku.
Ir apie kitus akmenis pasakojama, kad velnias juos nešęs bažnyčios durims užversti. Baisogalos girininkijos miške, prie Valatkonių kaimo (Baisogalos ap., Šeduvos raj.) yra akmuo, vadinamas velnio akmeniu. Sakoma, kad tą akmenį vilkęs velnias užversti Baisogalos bažnyčios durims. Tempdamas jį žeme, išrausęs kelių metrų ilgio griovį, nusitęsusį rytų kryptimi. Akmuo perskilęs pusiau, ir keliose vietose jame yra neaiškių įdubimų. Perskilimas ir įdubimai atsiradę nuo įveržtos grandinės ir nuo velnio kojų.
Kituose padavimuose apie šį akmenį teigiama, kad jis seniau buvęs ant dvarininko Komaro ir valstiečio Kadaro žemių ribos. Būdamas galingas, Komaras įsakęs nustumti akmenį kelis metrus į Kadaro lauką. Kadaras pradėjęs keikti ir Komarą, ir velnius. Velniui to tik ir tereikėję. Išgirdęs, dėl ko Kadaras keikiasi, kipšas nuvilkęs akmenį atgal į seną vietą.
Dar užsimenama, kad senovėje pro tą akmenį ėjęs kelias, o prie pat akmens reikėję kiek pasukti į šoną. Keliaudami nakties metu, žmonės jo nepastebėdavę, suklupdavę ir smarkiai susikuldavę. Susikūlęs ar sulaužęs medinę ratų ašį, žmogus neiškentęs sušukdavęs: „Kad jį kur velniai paimtų tą akmenį!”. Velniui pagaliau įgrisę klausyti žmonių keiksmų, ir vieną audringą naktį jis nunešęs tą akmenį toliau į mišką, kad niekam nekliudytų.
Prie Tauralaukio kaimo (Triušelių ap., Klaipėdos raj.), kairiajame Akmenės upės krante, yra didelis akmuo, vadinamas velnio akmeniu. Pagal padavimus, pirmasis Tauralaukio savininkas buvęs kryžiuočių kareivis Klaus Turlak. Jis labai gerai lošęs kortomis ir visus savo draugus aplošdavęs. Kartą, Turlakui paprašius vieną valstietį eiti su juo palošti, tas atsakęs: „Eik velniop su savo kortom”. „Gerai, — atsakęs Turlakas, — aš eisiu ir pažiūrėsiu, ar jis geriau loš, ar aš”. Kipšo ilgai laukti nereikėję. Joninių naktį sėdęs jis su Turlaku ant Akmenės kranto po ąžuolu prie vieno didelio akmens, kuris jiedviem buvęs stalu, ir lošęs. Turlakas velnią aplošęs, pastarasis užpykęs, numetęs kortas ir taip smarkiai kirtęs ranka į akmenį, kad net kibirkštys išlėkusios. Baisiai keikdamasis, jis pradingęs ir daugiau nebesirodęs. Akmenyje likusi dėmė, atrodanti lyg didelės rankos pirštai, ir dėl to akmuo vadinamas „velnio akmeniu”.
Be paprastų velnio akmenų, Lietuvoje yra žinomi keli akmenys, praminti „velnio krėslais”.
Toks „velnio krėslas” yra ant Šyvio kalnelio prie Kraštų I kaimo (Panemunėlio ap., Rokiškio raj.). Apie šį akmenį, kuris yra kiek panašus į krėslą, pasakojama, kad seniau rudens vakarais ant jo sėdėdavęs šiaučiuku pasivertęs velniukas ir siūdavęs gražius raudonus batukus, kuriais viliodavęs merginas. Mergina, paėmusi tuos batukus ir jais apsiavusi, pradėdavusi šokti, bet sustoti negalėdavusi ir šokdavusi, kol krisdavusi negyva.
Panašus „velnio krėslas” yra Titonių kaime (Pamūšio ap., Pakruojo raj.) „velnio baloje”. Porinama, kad senovėje ant to akmens sėdėdavęs velnias, siūdavęs batus, galąsdavęs dalgius ir erzindavęs Perkūną, rodydamas jam savo pasturgalį. Supykęs Perkūnas, trenkęs į tą akmenį, perskėlęs jį pusiau, ir po to nelabasis daugiau ant jo nebesirodydavęs. Nors vėliau žmonės didelius gabalus nuo akmens nuskėlė trobesių pamatams ir girnoms, bet dar daug jo yra likę.
Kipšas krėsdavęs žmonėms visokius pokštus. Jis labai mėgdavęs klaidinti keleivius. Kai paklydęs žmogus pavargdavęs ir keikdamasis minėdavęs velnią, šis, pasivertęs vokietuku, kviesdavęs keleivį užeiti pas jį pailsėti. Vokietukas svečią pavalgydindavęs ir paguldydavęs. Rytą žmogus pabusdavęs ant akmens sušlapęs, sušalęs ir tada pagaliau suprasdavęs kas buvo tas svetingasis vokietukas.
Velnio pasiūti batai buvę ypatingi. Jais avėdami žmonės niekuomet negalėdavę nueiti į bažnyčią. Šventadienį, apsiavęs tais batais, žmogus eina į miestelį, o čia patys batai žmogų ne į bažnyčią, bet į karčiamą neša. Supratę tą pokštą, žmonės į bažnyčią eidavę basi, batais po pažastimi nešini ir tik šventoriuje jais apsiaudavę. Tačiau ir čia, prie pat bažnyčios durų, velnio batai kojas nuo bažnyčios durų pasukdavę, ir vargšas žmogus netrukus atsidurdavęs karčiamoje.
Velnio krėslu vadinamas akmuo yra ir prie Pomelaičių kaimo (Netikiškių ap., Anykščių raj.) Prūdnikų kaime (Paparčių ap., Vievio raj.) esąs akmuo, vadinamas didžiuoju bei velnio sostu, irgi skirtinas šiai velnio akmenų grupei.
Kyla klausimas, kodėl šie akmenys, senovėje, matyt, buvę aukurais ar turėję kitą sakralinę paskirtį, yra pavadinti velnio akmenimis; kodėl mūsų krašte tiek daug akmenų su „velnio pėdomis”. Kada šie akmenys buvo įprasminti? Šie klausimai ypač įdomūs dėl to, kad minėtieji liaudies padavimai yra susidarę dar iki krikščionybės laikų. Juose atsispindi ne tik visuomeniniai santykiai, bet ir žmogaus santykiai su gamta.
Ir patys pirmieji, dar iš neolito laikų, ir vėlesniųjų laikų laidojimai Lietuvoje rodo, kad mirusieji buvo laidojami su ypatingomis apeigomis, kurios šiek tiek leidžia spėti, kaip įvairiais laikais buvo įsivaizduojamas mirusiųjų pasaulis.
Įvairiais laikotarpiais laidojimo būdai buvo nevienodi. Būdinga, kad dažnai, jau pasikeitus materialinio gyvenimo sąlygoms, mirusiųjų laidojimo, kaip ir įvairūs kiti, papročiai, dar ilgesnį laiką išlieka, „nes aplamai visose ideologijos srityse tradicija yra didi konservatyvi jėga”. Tyrinėdami mirusiųjų laidojimo vietas, mes randame degintų ar nedegintų lavonų liekanas ir prie jų įvairių daiktų, t. y. mirusiojo įkapes. O kaip būdavo su mirusiųjų sielomis – vėlėmis, kurių buvimu tuomet giliai tikėta?
Kai kurie tyrinėtojai buvo tos nuomonės, kad senovėje žmonės įsivaizdavo, jog mirusiųjų sielos – vėlės tam tikroje vietoje, „anapilyje”, gyvenančios tą patį gyvenimą, dirbančios tą patį darbą, ir todėl mirusiems į kapus dėdavo įvairius darbo įrankius bei papuošalus.
Mirusiųjų laidojimo būdai, kapų įrengimai, o ypač įkapės leidžia spręsti ir kitaip. Papuošalai galėjo būti laikomi amuletais. Magiškais tikslais galėjo būti dedami į kapus ir darbo įrankiai. Jie, matyt, buvo skirti tarnauti mirusiajam, kad jis, grįžus vėlei į kūną, dirbtų ne kur nors mirusiųjų pasaulyje, bet gyviems savo giminės bei savo šeimos nariams, jų laukuose. Viešpataujant animistinėms pažiūroms, matyt, tikėta, kad vėlės persikelia į kapų antkapius-stabakūlius, į akmenis, pažymėtus iškaltomis mirusiųjų pėdomis, į medžius ar kuriuos kitus daiktus.
Šitokie laidojimo papročiai ypač išryškėja pirmaisiais mūsų eros amžiais, t. y. žemdirbystės plitimo laikais. Tai rodo nedegintų lavonų laidojimai su visais papuošalais, darbo įrankiais, ginklais ir, be to, dar neseniai mūsų liaudyje išnykę vėlių maitinimo ir kiti papročiai.
Tėvų ir protėvių vėlės, gyvendamos čia pat laukuose, ilgainiui virsta dvasiomis-globėjomis, teikiančiomis įvairią paramą gyviesiems. Greta gerųjų dvasių, atsirado ir piktųjų – nelabųjų dvasių, ledokų, kurios įvairiai kenkdavusios žmonėms; nelabosios dvasios vėliau buvo pavadintos velniais.
Liaudies įsivaizdavimu „velnias nėra toks baisus, kaip jis piešiamas”. Kartais jis iškrečia kokį pokštą žmonėms, bet neretai ir žmogus jį apgauna. Šiaip jo santykiai su žmonėmis nėra blogi. Dažnai jis žmogui pinigų paskolina, net iš skolininkų „dūšios” nereikalaudamas, nuo kelio akmenį nukelia ir pan.; nebaisios jam ir įvairios krikščionių religijos dvasinės būtybės, bet Perkūno tai jis labai bijo. Plačiai yra paplitusi sakmė apie tai, kaip velnias, skolindamas vargšui jaunuoliui pinigų vestuvėms ir žadėdamas pats vestuvėse dalyvauti, klausia: „Kas bus piršlys?” — „Ponas dievas”. — „Pažįstu, tai geras senelis, o svočia?” — „Dievo motina”. — „Tai gera moteriškė, o pajauniai?” — „Visi šventieji”. — „Pažįstu aš juos visus, labai geri vyrai, o muzika” — „Dundulis”. — „Dundulis! Jis man prieš devynerius metus taip „užgrajino”, kad dar ir dabar šlubuoju. Į vestuves neisiu, o pinigus aš tau dovanoju ir keliauk sau sveikas”.
Dažniausiai Perkūnas mušdavęs velnius ant akmenų, nes jie po jais gyvenę arba, ant jų sėdėdami, įvairiais būdais jį pykdę.
Formuojantis klasinei visuomenei pirmojo tūkstantmečio pabaigoje ir antrojo tūkstantmečio pradžioje, formavosi ir naujos religinės pažiūros. Plinta lavonų deginimas. Kapuose išnyksta darbo įrankiai; vietoj jų dedamos miniatiūrinės kopijos. Darbo įrankiai ir ginklai randami jau tik turtingesniuose kapuose. Šie laidojimų pasikeitimai sietini su mirusiųjų pasaulio įsivaizdavimo pakitimu. Kadangi darbo įrankiai buvo brangūs, o žemdirbiai pomirtinį gyvenimą jau vaizdavosi kaip laimingą pasaulį, kuriame mirusiųjų vėlėms nebereikės dirbti, tai buvo pasitenkinama į kapus įdėjus miniatiūrines darbo įrankių kopijas.
Šiuo laiku valdančiosios klasės tarpe plito Perkūno kultas, bet liaudis, Perkūną laikydama pikto dievybe, stengėsi nuo jo, kaip ir nuo valdovo feodalo, atsipirkti duokle:
Perkūne dievaiti,
Ne muški ant mano dirvų
Melsiu tau paltį mėsos.
Jau M. Mažvydas savo „Katekizme” pažymi, kad liaudis ilgai buvo ištikima savo senajam tikėjimui ir garbino „kaukus, žemėpačius, laukosargus, visas velnuvas, deives”.
1547 m. Žygimantas Augustas rašė Lenkijos kancleriui Samueliui Maciejovskiui „... Žemaičiuose, neminint kitų prietarų, paprastoji ir tamsioji liaudis, kaip dievus garbina miškus, ąžuolus, liepas, upes, akmenis ir pagaliau žalčius (gyvates) ir tiems (daiktams) viešai ir pas save (namie) gyvulius ir aukas atnašauja„.
Panašių tvirtinimų turime ir iš vėlesnių laikų.
Krikščionių dvasininkai, kovodami su senuoju lietuvių tikėjimu, skelbia, kad tai esąs piktojo prado, nelabojo pasaulio kultas, kad visos garbinamos dvasios — globėjos ir protėvių vėlės esančios piktosios dvasios — velniai. Velniai buvo vaizduojami itin baisiai: vietoje žmogaus kojų — kanopos, nosis su viena skyle, ožio barzda, ragai, uodega, juoda oda.
Negalėdami įtikinėjimais priversti liaudies masių atsižadėti senojo tikėjimo, krikščionių dvasininkai griebdavosi prievartos. Jie naikino ir nuo seno garbinamus akmenis. XVIII a. Vilniaus jėzuitas I. Ostrovskis savo reliacijoje rašo, kad viename užkampyje tarp didelių balų radęs akmenį, kurį žmonės laikę dievaičiu ir senoviškai garbinę. Kiekvieną sekmadienį, esant jaunam mėnuliui, prie to akmens iš visų apylinkių susirinkdavę daugybė žmonių, kurie šventam akmeniui atnešdavę aukų: duonos, vilnų, linų ir pinigų, be to, prie jo melsdavęsi ir net prieš jį priklaupdavę. Pasak žmonių, šitas akmuo garbinamas nuo neatmenamų laikų; padarius įžadą prie jo, grįžtanti sveikata. Po misijų šioje apylinkėje apie 300 žmonių prisiekę akmens daugiau nebegarbinti ir nebelankyti. Kad aplinkiniai gyventojai nebegalėtų grįžti prie pagoniško akmens kulto, akmuo žiemos metu buvęs iškeltas iš žemės ir paskandintas giliausioje baloje.
Liaudies garbinami akmenys buvo naikinami ir vėliau. A. Kosaževskis rašo, kad XIX a. viduryje stabakūliai buvę suvežti į Varnių bažnyčios šventorių, iš kur vėliau be pėdsakų pradingę. Tikriausiai garbintų akmenų liekanos yra ir Kretingos stabakūliai, aptikti 1924 m., renkant akmenis ganykloje tarp Kretingos ir Bajorų geležinkelio stočių. Čia iškėlus iš žemės plokščią 1,2 m ilgio, 1 m pločio ir 30—35 cm storio akmenį, po juo buvo rasti žemėje keli savotiški akmenys. Keturi iš jų buvo trikampės, gumbuotos 0,8—1 m aukščio prizmės pavidalo, kiti du — su nuskeltomis viršūnėmis. Tarp jų buvo apie 20 pailgų, 10—30 cm ilgio akmenėlių. Kai kurie jų — su skaldymo žymėmis. Visi šie akmenys aptikti visai atsitiktinai, ir jokių padavimų nei apie juos, nei apie kitus toje ganykloje esančius akmenis neteko girdėti.
Šie Kretingos stabakūliai yra visai panašūs į dar ir dabar žinomus Žemaitijos stabakūlius. Tikriausiai jie buvo surinkti ir užkasti į žemę kunigų įsakymu.
Sunaikinimo išvengę senoviški sakralinės paskirties akmenys (akmenys-aukurai, velnio krėslai ir sostai, mirusiųjų kultui skirti akmenys, akmenys, pažymėti magiškais pėdų ženklais, kurie vėliau imti laikyti velnio pėdomis) krikščionybės įtakoje buvo pavadinti velnio akmenimis,
Nors krikščionių dvasininkai skelbė senuosius sakralinės paskirties akmenis esant velnio akmenimis, nors šie akmenys buvo naikinami, o juos lankyti, melstis, daryti apžadus, dėti ant jų aukas draudžiama, kai kurie iš jų ir krikščionybės laikais tebebuvo garbinami, laikomi stebuklingais bei šventais, turinčiais gydomosios galios. Antai, kunigas Sapūnas dar 1573 m. rašė, kad žmonės „kittas Deiwes, welinius kaip tai szemepaczius, kaukus Apidames, kalnus Alkus, upes Akmenis Eitwarius Perkūną melsti a garbinti jeig kakiagi ligai, akių dantų, angų ieib kuragi sunara kuna musų„.
Dar iki mūsų dienų yra išlikusių įvairių vadinamųjų stebuklingų bei šventų akmenų. Kai kuriuos iš jų, pavyzdžiui, Žemontiškių kapinių (Žemontiškio ap., Ramygalos raj.) akmenį su „šventa” skyle, nepaisant kunigų draudimo, dar XIX a. pabaigoje žmonės garbino ir tikėjo, kad jis galįs gydyti nuo įvairių ligų, dėl to darė apžadus ir dėjo ant jo įvairias aukas.
Kiti senovėje garbinti akmenys buvo paimti bažnyčios globon ir kartais pagal krikščionybės kulto reikalavimus naujai įprasminti. Antai toteminis akmuo „užkeikta merga”, Akmens vienkiemyje (Varėnos raj.), liaudies tikėjimu, gydęs nuo įvairių ligų, buvo pažymėtas įstatant jame geležinį kryžių. Skudutiškio vienkiemyje (Molėtų raj.) akmenyje esanti pėda laikoma mergelės Marijos įminta, o akmuo — stebuklingu. Stebuklais pasižymėjęs Mitkiškių akmuo (Vievio raj.), kuriame esanti pėda laikoma mergelės Marijos įspausta, buvo pašventintas ir šalia pastatytas kryžius. Kiti panašūs akmenys buvo įmūrijami arba į koplyčios sieną (Gelvonyse, Širvintų raj.), arba į bažnyčios sieną (Papilyje, Pandėlio raj.), arba laikomi koplyčioje (Šiluvoje, Tytuvėnų raj.).
Reikia manyti, kad gydomoji bei stebuklingoji galia buvo teikiama tik tiems akmenims, kurie senovėje buvo laikomi ypatingoje pagarboje ir turėjo fetišų prasmę. Tą spėliojimą, atrodo, galėtų patvirtinti toks pavyzdys. Lankymosi metu Akmens vienkiemyje (Varėnos raj.) kryžius ant akmens buvo aprištas prijuoste. (Dzūkijoje dažnai galima pamatyti kryžius su aprištomis prijuostėlėmis.) Teigiama, kad tuo būdu buriama sveikata, o bevaikės moterys buria vaikus. Šio būrimo esmė paaiškėja iš padavimo, pasakojančio, kad tas akmuo esąs pasislėpusio po žemėmis žalčio uodega. O žaltys juk neša namams laimę. Be to, S. Daukanto liudijimu, bevaikės moterys jam melsdavusios ir palikdavusios pieno, kad susilauktų vaikų. Vadinasi, šis akmuo yra buvęs šventas dar tada, kai buvo paplitęs saulės kultas.
Šventųjų akmenų tarpe aptinkame ir pėduotų akmenų, kurie, kaip matėme, siejami su mirusiųjų kultu. Nors tokių pėdų buvo daug ir jos buvo kalamos įvairiais laikais, bet stebuklingais, šventais laikomi, matyt, tik tie akmenys, kurie, liaudies manymu, buvę atsiradę stebuklingais būdais ir kuriuose esančios pėdos įmintos laumių ar kitų žemdirbystės globėjų. Seną tokių „laumių pėdų», vėliau pavadintų mergelės Marijos pėdomis, kilmę patvirtintų Mitkiškių akmens pėda, kuri žymiai skiriasi nuo vėliau jau geležimi kaltų pėdų. Jos šonai yra apkalti nelygiai, plačiai, o pati pėda yra basos kojos.
Taigi, vėlesniais laikais senieji sakralinės paskirties akmenys susilaukė įvairaus likimo. Vieni buvo sunaikinti, kiti — visai pamiršti, į trečius buvo žiūrima kaip į piktosios dvasios — velnio akmenis, ir tik nedidelė dalis akmenų, jau nuo seno buvusių ypatingoje pagarboje, buvo paimta bažnyčios globon, paskirta krikščioniškajam kultui ir laikoma šventais, stebuklingais akmenimis.