Vanduo

J. Balys „Tikėjimai” // Lietuvių tautosakos skaitymai II t. p. 32-42

Visos indoeuropietiškos tautos senovėje gerbė vandenį, tad ir lietuviai nesudaro išimties. Adomas Bremenietis XI a. rašė, kad senprūsiai šaltinius gerbdavę. Tą patį kartoja Oliveras iš Paderborno apie 1220 m. Dusburgas XIV a. pradžioj rašė, kad prūsai turėję šventus vandenis (aquas sacras), kuriuose nedrįsdavę žvejoti. Wartburgo kronikoj, kalbant apie 1385 m., minimas Swente Azere netoli Stakliškės. Žuvingą gerbiamą ežerą Žemaičiuose mini Lasickis XVI a gale. Mažvydas 1547 ir Wolfenbūtteleris 1573 m. savo religinėse knygose smerkia upių gerbimą. Jėzuitų pranešime iš 1601 m. minimi lietuvių prietarai, „pagal kuriuos dar ir dabar daugumas stabmeldžių atiduoda dievišką garbę valančiam vandeniui, kurs išsišvarinęs trykšta iš šaltinių“, — tuo patvirtinamas šaltinių gerbimas. Viena Rėzos daina taip prasideda: „Po kleveliu šaltinatis, čia dievo sūneliai, atein šokti mėnesienoj su dievo duktelėms.“ Čia, atrodo, jungiasi kartu vandens (šaltinio) ir medžio (klevelio) sudievinimas.

Galimas dalykas, kad prie gerbiamų upių ir upelių arba Alkupiu buvo kartu gerbiami ir prie jų augą miškai: upėse nežvejojo, pakrantėse augančių medžių nekirsdavo. „Prūsuose yra upė Švente vadinama. Joje randami dideli ir tvirti ąžuolų kamienai, kurie atrodo juodi, kaip smala, ir apdirbami, kaip juodmedis. Tačiau niekas nežino, kaip jie ten pateko, nes toje apylinkėje ąžuolai neauga.“ Aišku, tie ąžuolai seniai toje upėje iki pajuodavimo mirko, gal dar nuo tų laikų, kai jos pakrantėse augo šventu laikomas ąžuolynas. Vandenų gerbimą patvirtina visa eilė „Šventupiu“ ir „Šventežeriu“. Štai žymesni jų. Ežerai: Swen te Azere — prie Stakliškės (minimas jau 1385 m.); Šventežeris (ir valsčius vadinamas tuo vardu) — Seinų aps.; Švienta — prie Tikniškių k. (1554 m. šaltinis); Šventy — Semeliškės v. (1597 m. šaltinis); Alkeso ežeras — Kuktiškės v.; Šven­telis — Zarasų aps. — Upės: Šventoji, yra net kelios upės tuo vardu: 1) Neries įtakas, Utenos ir Ukmergės aps., 2) Kretingos aps., 3) Rytprūsiuose; Šventupis — Dar­sūniškio apyl. (mini 1586 m. šaltinis); Šventupė — Padu­bysio apyl., Kražių v.

Daug yra mažų upelių, turinčių vardą Alkupis. Ne visados tuo vardu vadinami tik upeliai: kartais ir kaimai, kalneliai, pievos arba ir keli gretimai esą objektai. Pavyz­džiui: Viduklės v. AIkupe vadinama laukas, miškas ir pieva (1595—1653 m. šaltinis); Kvėdarnos v. Alkupis yra upelio ir kaimo vardai, ten pat randasi dar Alkakalnis, Šventakalnis ir kalnas Dievaitis, — tiek daug šventų vardų rodo, kad ten neabejojamai yra buvusi kokia žymesnė seno­vės lietuvių kulto vieta. Reikia manyti, kad tuose mažuose Alkupiuose buvo nežvejojama, — joms buvo uždėtas drau­dimas arba vadinamas „tabu“ (plg. Dusburgo žinią). Sunku tikėti, kad didesnės upės, vadinamos Šventosios, dėl tos priežasties irgi buvo nenaudojamos. Tačiau jos greičiausiai bus buvusios rubežiais tarp atskirų kilčių, tad tuo pačiu, norint išvengti nesusipratimų, irgi būdavo nenaudojamos, kaip neutralios. (Plg. E. Šturms, t. p. 26—28 p.)

Dar paminėtina viena vandenų rūšis — tai „vėlių upeliai“. Čia pridera Veliuona, dešinysis Nemuno intakas, kitas maže­snis Vėlių upelis yra Vinkšnėnų k. Šiaulių aps. Šie upeliai, atrodo, turi kurių nors ryšių su mirusiųjų arba vėlių kultu. Apie vandenų dievus irgi turime kai kurių žinių. Visos žinios apie Patrimpą Autrimpą ar Antrimpą, kaip jūros, upių ar šaltinių dievą, remiasi Grunau kronika. Lasickis mini ežerų dievą Ežernį ar Ežerinį (Ezemim, kaip jis rašo) ir Audros dievą. Stryjkovskis savo kronikoj mini dar dvi lie­tuvių vandens dievybes: Lituvanis (gramatiškai teisinga forma būtų Lytuvonis), kuris siunčiąs lietų, ir Upinis dievas, jis valdąs upes ir jam aukodavę baltus paršelius, kad vanduo būtų švarus ir permatomas. Praetorius dar mini Šulninį (rašo Szullinnus), kuris valdąs šulinius. Anot jo, pavasarį vandeniui aukodavę žuvį.

Iš visų vandens dievysčių neabejotinai liaudiškas ir tikras yra tik Bangpūtys, jūros ir audros dievystė. Šį dievą mini ne tik Praetorius, bet jo autentiškumą patvirtina Rėzos daina Nr. 32:

O ir supyko Bangų dievatis,
Pakilo šiaurys vėjatis…
Tegul terita Bangputys valtę
Ant aukso inkorėlio.

Taigi, tas Bangpūtys greičiausiai bus banguojančios, audrin­gos jūros dievaitis, žinomas pajūryje.

Kad vandeny esąs koks nors „valdovas“, liaudis tiki dar ir šiandie. Dzūkai Liškiavos apyl. pasakoja: „Sako, yra vandenų karaliai. Vandenų valdytojai panašūs į dieduką. Jei katram paskirta skęsti, tai tas diedukas ir skandina. Tie diedukai yra ant vandens nuo Dievo pastatyti. Sako, kad kiekviename daikte vis yra valdžia-valdytojas. Kiekvienam ežere ir upėj yra vis atskiras valdytojas ir kiekvieno jų van­duo skiriasi, nesimaišo su kito valdytojo vandeniu. Koks yra ežero ar upės vardas, tuo vardu būna ir vanduo, ir vandenys nesimaišo. To vandens dieduko nieks nematąs.“ Apie Salaką sakoma, kad vandeny gyvenąs Plokštarankis. Elgeta Bendorienė pasakė Jasiulaičiui vandens vardą, kalbėdama: „Jei ant vandens skęsti, reikia sakyti: ,Šventas Viesbone, gelbėk mane! Jei lyja, griauna, reikia nueiti į užkluonį, peržegnoti ir sakyti: ,Šventas Viešbone, skirstyk! Ir išsiskirstys.“ (Su­valkiečiuose užrašė P. Kriaučiūnas, atspausdinta žurnale „Živaja Starina“, 1897, p. 257.)

Atsargūs žmonės stengiasi vandenį ar jame esančią die­vystę nuraminti, šį tą paaukodami — mesdami į vandenį. B. Buračas pasakoja: „Pyragių ežerėly netoli Kupiškio paskendo vaikutis. Subėgę žmonės skendinį sužvejojo. Vieni jį gaivina, kiti bėdoja, o viena senutė sako: – Čia niekas nekaltas, vaikas paskendo, kad eidamas maudytis nedavė ežerui duonies, tai ežeras jį įtraukė ir nugalabijo. – O kokią vandeniui auką reikėjo duoti? – kažkas paklausė senutę. – Gali duoti, ką tik turi duonos, sūrio ar pinigų. Nieko kito neturėdamas, įmesk vandenin nors trupinėlį kokį ar šapelį iš kišenės. Se­niau, neatidavę vandeniui donį, ne tik nesimaudydavo, bet nei eidavo, nei važiuodavo per upę, nors ir tiltu. O-o, kaip seniau žmonės vandenį gerbė, niekas nespjaudavo vandenin. Ir dabar sakoma: kas vandenin spjauna — troškuliu miršta.“ („Mūsų Laikraštis“ 1940, Nr. 23.)

Daug esą tokių ežerų, kurie tol neužšąlą, nors ir dideli šalčiai būna, kol juose kas nors gyvas neprigeriąs. Sako, Zarasų Didysis ežeras tol neužšąla, kol jame neprigeria žmo­gus; kituose ežeruose turįs nors paukščiukas prigerti, tai tada jie užšąlą (Antalieptė). Arba: Dusios ežeras kasmet reikalauja po dvi aukas; tai žmonės įmeta kokius du gyvuliu ir jis tuomet pasitenkina, nereikalauja žmonių aukų (Merkinė.)

Plačiai pasakojamas toks atsitikimas-sakmė. Kas nors, būdamas prie vandens, išgirsta paslaptingą balsą: „Laikas yra, žmogaus nėra.“ Staiga pamato, kad atbėga, kaip apdujęs, žmogus ir būtinai nori maudytis. Bando jį sulaikyti, bet nepavyksta, vos įbrenda į vandenį ir bematant prigeria. Vadinas, vandens dvasia pareikalavo sau aukos.

Tad vanduo liaudies yra laikomas ne tik galingu, bet pavojingu ir klastingu elementu — juk taip dažnai ir visai netikėtai pareikalauja jis aukų.

Lietuviai irgi tiki, kad vandeny gyvenančios panašios į moteris deivės, kurios mėgstančios įvilioti į vandenį žmones ir juos paskandinti. „Ties Ragaine, pietuose Šereitlaukių miško, yra šaka Nemuno, kuri vadinasi Mergava. Žmonės pasakoja, kad toj šakoj gyvenusios vandens deivės, ir kai kurios iki dabar išlikusios. Tos deivės dar kasmet prašo sau aukų, ir todėl tenai niekas neina žvejoti, nors ten yr labai daug žuvų“. („Tautosakos Darbai“ VII p. 140 nr. 277). Tikė­jimas į vandens deives dar visai neseniai labai tvirtai lai­kėsi Kuršių Neringoj. „Senesni žvejai, — rašo Negelein, — turį gerą vardą (taigi, ne melagiai) dažnai man tvirtino, kad jie tas vandens dvasias patys ryškiausiai matę 10, 15 ar 20 žingsnių nuotolyje Paprastai tokios dvasios vaizduojamos, kaip moterys, didelėmis nukarusiomis krūtimis, labai ilgais ir šviesiai geltonais plaukais; jos turinčios žuvies uodegą, kurią paprastai labai stropiai stengiasi laikyti vandenyje paslėptą. Jeigu jos pasirodo žmonėms, tai žvalgosi į juos svetima mina ir nuolat sklaisto savo šlapius plaukus. Jos yra nebylės. Kartais pasiseką jas sugauti.“ („Globus“, 1902, p. 238). Mūsų laumės turi nemaža panašumo su tokiomis van­dens deivėmis: ir jos įsivaizduojamos didelėmis krūtimis ir ilgais plaukais, dažnai pasirodo nuogos, mėgsta paupiuose ar paežerėse užsilaikyti, ten maudytis, skalbti ir velėti. Pažymėtina yra viena mūsų liaudies baladė, kurioje mini­mas vandens dugne esąs kitas pasaulis: jame gyvena die­viškos būtybės, o ten patekę skenduoliai toliau tęsia savo gyvenimą jų tarpe, tarsi, nieko ypatinga nebūtų įvykę. Štai ką pasakoja ten patekusi ir vėl grįžusi mergina apie savo brolį skenduolį: „Ėjo sesė vandenėlio“ ir t.t. (žiūr dainų skyriuj baladę Nr. 77).

Toks skenduolių gyvenimo vaizdavimas labai primena keltų liaudies tradicijas. Airių sakmėse tas povande­ninis pasaulis vadinamas „jaunystės arba palaimos šalimi“, „pažadėtąja žeme“, gyvenimas ten vaizduojamas, kaip rojus, tačiau su visais žemiškais malonumais, ir svarbiausia — ten patekę žmonės nesensta ir nemiršta, o laikas nepaprastai greit bėga. Neretai pavyksta iš ten vėl sugrįžti į šį pasaulį, kai rojiški malonumai atsibosta.

Mūsų dainose, vadinamose baladėse, randame daug motyvų apie skenduolius. Visų jų pabaiga yra tragiška. Pavyzdžiui, skęsta bernelis, prašo mergelę gelbėti, bet ji negali — ne­turi valties nei klevo irklelio. Vandenin įkritusio mergelės žiedo beieškąs bernelis irgi paskęsta. Skęsdamas dar turi laiko graudžiai atsisveikinti arba nurodyti, kur jį reikia pa­laidot. Paskendusio brolio ieškanti sesuo trims žvejams siūlo dovanas, kad surastų skenduolio lavoną. Įtūžęs tėvas paskan­dina dukterį, kam ji su bajorėliais kalbėjo, prarado žiedą ir vainikėlį — tai aukščiausia bausmė. Tose dainose vanduo yra vaizduojamas kažkokiu vylingu ir piktu elementu, pa­skendimas — savotiška likimo bausme ar piktu užbūrimu, kuriam ir priešintis daug nesistengiama. Tad galima net kalbėti apie savotišką lietuvių „vandens baimę“. Mat, lie­tuviai niekados nėra buvę jūrininkų tauta. Nenuostabu, nes mūsų pajūris nebuvo didelis ir Didžiosios Lietuvos Kuni­gaikštystės pačios galybės metu, be to, jis nėra išraižytas gausiomis ir laivininkystei tinkamomis įlankomis, nėra arti salų, tad trūko tinkamų jūreivystei klestėti sąlygų. Tautos sąmonėje paskendimas laikomas didžiausia nelaime, paskandinimas — didžiausia bausme, negarbinga mirtimi, o paskenduoliai laikomi itin pavojingais gyviesiems, nes jie ir kitus norį skandinti. „Ežeruos būdavę paskenduoliai, tai anys ir įtraukdavę žmones“ (Dusetos). „Saulei leidžiantis negalima maudytis, nes vandenyje vaikščioja skenduolių vėlės“ (Ky­bartai). „Žmogaus, kurs nuskendo, dūšia laikosi tam vandeny ir vaidenasi“ (Merkinė). „Nuskendusio žmogaus, sako, ir žu­vys lenkiasi, o žemėj kirmėlės neėda“ (Nočia). „Kai ežeras kaukia, tai yra kas nors nuskendęs ar įmestas ir niekas neina maudytis, kad skendinys neįsitrauktų“ (Tauragė). Atrodo, seniau buvo tikima, kad ypatingai būdavęs pavojingas toks skenduolis, kurio lavonas nesurastas pasilieka vadenyje. Užtat imamasi ypatingų priemonių skenduolio lavonui su­rasti ir tuo pačiu apsaugoti gyvuosius nuo pavojų. Pavyz­džiui, degančią žvakę padeda ant lėkštės (ant duonkubilio, įstato tekinio stebulėn arba duonos puskepalin, pirma iš­pjovus minkštimą) ir paleidžia ją plaukti ant vandens — kur ji sustoja arba ima suktis vietoje, ten ieško skenduolio lavono.

Vandeny atgailoja mirusių vėlės. „Negalima spjauti į van­denį, ypač našlaičiams, nes mirusiems tėvams akis užspjausi; ypač negalima spjauti į upę“ (Tverečius). „Saulei nusileidus negalima kultuve velėti, nes katrom dūšelėm skirta vande­nin, tai jas nukrėsi: mat, jos esti užsikabinusios ant nendrių ir laukia, kada teks eiti vandenin“ (Dūkštas). „Niekada iki trečiai valandai ryto nereikia semti vandens, o jei semi, tai reikia nušiūmuoti, o jei nenušiūmuoji, tai ant vandens vir­šaus būna prigėrusių žmonių dūšios, o kai užkaiti, tai labai cypia“ (Marijampolė). Rytų Lietuvoje dažnai persergima, kad kai ryto metą kelies, tai nereikia sakyti „jau diena“, bet reikia sakyti „aušta“ arba „švinta“, — mat, kai pasakai „diena“, tai prigėrusių žmonių vėlės eina verkdomas vėl į vandenį kankintis (pernakt jos ilsėjos) užsikabinusios ant nendrių arba išlipusios ant kranto, o kai sakai „aušta“, tai eina ant saulės ir šildosi arba dar bent kiek laiko gali pa­būti ant nendrių.

Kaip ir kitus gamtos elementus, taip ir vandenį, lietuviai gerbdavo, todėl dažnai užtinkame persergėjimus, kad vandens negalima be reikalo teršti. Jei į vandenį spjausi, tai po mirties reikės laižyti karštą akmenį; dar da­žniau sakoma, kad kas spjaudo ar tyčiomis šlapinasi į van­denį, tas po mirties turės visą tą vandenį išgerti.

Vanduo laikomas apvalančiuoju ir gydomu elementu. Kas turi niežų, skaudulių, kieno kūnas nešvarus, spuoguotas ar laškuotas, tas turi Joninių rytą, dar prieš Saulės tekėjimą, nuogas ant rasos pievoje – atsigulęs pasivolioti, tai jie iš­nyksta. Joninių naktį žmonės eidavo į upes ir tvenkinius maudytis, kad pasidarytų sveikesni ir gražesni. Nie­kados vanduo neturįs tokios didelės galios, kaip Joninių naktį. Valančius apie 1869 m. rašė: ,,Kitos moteriškės tą pat naktį ėjo į upę ar į prūdą, plovės pačios, mazgojo savo dro­binius ir šukavos; o tai vis darė, kad tą metą vyrus gautų. Mūsų senolių senoliai, būdami dar pagonimis, tikėjo: tą naktį plaunančiosi deivės Laumės; tų tai Laumių paprotį tebepildo mergelės apie Biržus ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nuo seno nebėra.“ (Palangos Juzė p. 68—9). Toks maudymasis Joninių naktį randamas visoje Europoje. Ukrainiečiai tiki, kad per šv. Joną, kai Saulė leidžiasi, tada Saulė maudosi ir vanduo pasidaro sveikas žmonėms, todėl tada daug žmonių eina maudytis, šoka triskart į vandenį. Jau šv. Augustinas skun­dėsi, kad daugelis krikščionių, stabmeldžių papročiu, eina šv. Jono dieną prie vandens ir maudosi.

Ypatingai laikomas gydančiu ir stebuklingu tyras versmių vanduo. Biržų apyl., kur yra daug gipso sluoksnių ir juose vandens išplautų kiaurymių bei šaltinių, iš kurių veržiasi švarus vanduo, šis tikėjimas ypač ryškus. Ypatingai garsi yra Šventaduobė, esanti Montegališkių k. lauke, apie 7 km nuo Biržų. Pasakojama, kad požeminiais urvais ji susisiekia su Biržų ežeru: čia paleista antis išplaukusi minėtam ežere Seniau, dar 1857 m., čia buvę daug požeminių urvų su gipso kristalais, juose slėpdavęsi bėgliai ir piktadariai. Iš tos duo­bės veržiasi šaltinis, kurio vanduo yra labai švarus ir šaltas, turįs mineralinių druskų. Liaudis ją laiko šventa, tuo van­deniu gydo akis ir kitus negalavimus, ypač odos. Tikėjimas į to vandens stebuklingumą liaudyje yra gyvas iki šiol, iš čia paeina ir tos kiaurymės vardas — šaltinis laikomas šventu. Iki šios dienos susirenka čia ligonys, plaunasi ir pasiima vandens su savimi, kurį vartoja gėrimui ir pritvėrimams. Liaudis priskiria tą gydomąją galią, kuria šventai tiki, kokiai nors gerai dvasiai ar senai lietuvių dievystei, kurios vardo jau neatsimena. Tačiau iki šiol deda jai aukas, kurias pa­lieka ant kranto arba įmeta į vandenį, pvz., monetas. Seniau tos aukos susidėdavo iš audeklų, valgių ir apskritai naudo­jamų daiktų, vėliau jų vertė pamažu sumenkėjo, dabar au­koms deda gabalėlius perkelio, kartais baronkas ir pan. Pasa­kojama, kad senuose laikuose tos aukos buvę vertingesnės, tačiau sumenkėją, kai kaimyniniai gyventojai pradėję jas rinkti, — dargi šaltinio dugne patiesę tinklą, kad galėtų su­žvejoti aukoms metamus pinigus. (Witort, „Lud“ V, 1899, p. 205.) — Toks tikėjimas į šventas ir gydančias versmes ran­damas ir kitose vietose. Pavyzdžiui, Dusetų apyl. užrašyta tokia žinia: „Garbindavo versmes, katros rytų pusėn teka, tai dėlto, kad prieš Saulę teka ir vanduo ten labai sveikas. Žmonės eidavo į tas versmes praustis, laikydavo šventu van­deniu. Jeigu žmogus nori išgyti, tai būtinai reikią įmesti kelis skatikus vandenin, tai tada išgysiąs — versmės aukom reika­laudavo pinigų.“ Arba: „Jeigu akis skauda, tai plauk van­deniu, kuris prieš Saulę teka“ (Klaipėdos apyl.)

Vadinamas „gyvybės vanduo“, dažnai minimas pasakose, lietuviams irgi žinomas: „Yra toks vanduo, kurio palaisčius tuojau užauga žolynai, medžiai pražydi ir vaisius krauna“ (Nočia).

Žemdirbystei labai svarbus dalykas yra lietus. Lietuviai žino visą eilę būrimų lietui iššaukti. Pavasarį, kai grįžta iš lauko pirmąkart tais metais arti išėjęs artojas, tai šeimininkė jį perlieja vandeniu, kad javams lietaus netrūktų. Tuo pačiu tikslu laistomasi Užgavėnėse ir rugiajūtės pabaigtuvėse. Pirmąkart bandą išginusį piemenį irgi perlieja vandeniu, kad karvės daug pieno duotų. Apskritai, apliejimas vandeniu suteikia artojui ir jo jaučiams arba arkliams ištvermės ir budrumo, daro gaivinančios įtakos. Kai užeina sausra ir ne­gali sulaukti taip pageidaujamo lietaus, tai pila šulnin aguonų („kad būtų smulkus lietus“), saulėtoj dienoj taško vandenį, patys prausiasi ir gyvulius prausia (Rytų Lietuvoj). Gervėčių apyl. taip daroma: „Ant gyvulių vandenį lieja, tai bus lie­taus; vienas lieja, kitas prausia, stengiasi kryžmai nulieti, nuo galvos pradedant; vakare pūnėn varo ir sako: „Dabar savo lietum paprausėm, ryt Dievas duos, savo lietum papraus”; aš dar mažas buvau, tai taip darė, — sakė senukas. Liškiavos apyl. sausros metu ant skenduolio kapo pila van­denį.

Kai lietaus yra per daug, tada svarbu mokėti jį sustab­dyti arba nukreipti kitur, — ir tam reikalui yra priemonių. Reikia išmesti ant kiemo šluotą (skujinę) arba kačergą, jas sukryžiuoti, tai persiskirs debesys. Jei užėjus didelei audrai ilgai neišsiskirsto debesys, reikia išnešti laukan ližę, išmesti ją ant kiemo, mojuoti ja prieš debesis, tai jie išsiskirstys. Jei pamatai ateinantį debesį ir nori, kad nebūtų lietaus, tuoj reikia perplėšti prie namų augančio debesylo lapą išilgai ir numesti į dvi priešingas puses — debesys persiskirs ir nueis į tas priešingas puses. Dabartiniais laikais daugiausia tikėjimų ir būrimų yra susiję su Did. Šeštadienį pašventintu vandeniu. Visi tie tikė­jimai bei prietarai yra ankštai susiję su krikščioniškais pa­pročiais, tačiau jau iš senovės vanduo, kaip ir ugnis, yra visokio nusivalymo simbolis. Pašventinto vandens (ir ugnies) parnešti paprastai siunčiamas piemuo. Visi žinome, koks susigrūdimas ir triukšmas kyla mūsų bažnyčiose prie pašven­tinto vandens indo. Mat, tikima, kad kas pirmiau pasisems švęsto vandens, tas pirmesnis tais metais nudirbs laukus (Igliauka); be to, bus riebūs šeimininko gyvuliai ir piemuo visad pirmas išgins laukan bandą — neužsimigs (Dūkštas). Šventintu vandeniu apšlaksto visus namų kampus ir gyvu­lius, geria apsaugai nuo ligų, plaunasi, šlaksto ligonius, pila jo šulinin ir upėn. Seniau ir Sekminėse šventindavę bažny­čioje vandenį. Tuo vandeniu Sekminių pirmą dieną krapydavę laukus, kad nebūtų visokių kenksmingų vabzdžių, pil­davę į upes ir prūdus, kad žmonės neskęstų (Viduklė). Van­dens, taip pat ugnies ir žolių šventinimą Bažnyčia įvedė senų prieškrikščioniškų tradicijų įtakoje. — Nuo Sekminių žmonės be baimės eina maudytis, sako, vanduo pašvęstas, nelips nei jokios ligos ar votys (Tverečius). Jei maudysies prieš Sekmines, tai pikta dvasia gali pristoti (Pumpėnai). Se­nesnis bus manymas, kad maudytis galima tik nuo Joninių išvakarių.

Liaudies tikėjimuose, susijusiuose su vandeniu, mes paste­bime atspindžius įvairių laikų ir daugelio veiksnių, kaip senų stabmeldiškų, taip ir naujų krikščioniškų.