Pravažiuojant Druskininkų – Gardino plentu, negalima nesustoti prie puslankiu nutįsusio stataus šlaito briaunos ir atsigėrėti tais nuostabiais vaizdais, kurie atsiveria žiūrint į platų, gilų ir pelkėtą slėnį su besirangančia jame mėlyna Nemuno juosta. Tarp vienur ir kitur išsimėčiusių kauburėlių ir ežeriukų pasagų kiek akys užmato plyti neaprėpiama pievų platybė ir klampios Kubilnyčios pelkės. Ant aukšto skardingo kranto auga pušys, kadagiai, o kiek žemėliau – eglės, lazdynai, alksniai ir viena kita be perstojo virpanti drebulė.
Nuo šio skardžio Čiurlionis tapė savo žinomąjį triptiką „Raigardas”. Čia gimė ir ne viena jo sonata, nuskambėjo Moniuškos preliudas… Mėgavosi šio vaizdingo kampelio ramybe ne vienas dzūkų dainius. Švelnus vakaris kedena jaunučių pušų garbanas. Praeitame amžiuje miškų ūkio darbuotojai rūpestingai apsodino Švendubrės kaimo dykynę, kurioje anksčiau negalėjo įsitvirtinti jokie augalai. Vėjas dūko po nuvargusį smėlį, supustydamas jį į įvairiausius kauburius, kopas bei pylimus, dar labiau išryškindamas tą egzotišką gamtos skulptūrą.
Šiurkščiai graži ir vaiski gamta įaugo į Dainavos šalies žmonių buitį ir sąmonę, kaip ir pats Nemunas – į jų gyvenimą. Nuo amžių nešė Nemunas gyvybę Dzūkijos smėlynams, matė šių nuoširdžių žmonių vargą ir džiaugsmus, tik nemokėjo jų paguosti. O kad prabiltų slėpiningas Raigardo slėnis! Jis paporintų, kaip du šimtmečius šias apylinkes puldinėjo kraugeriai kryžiuočiai, kaip vėliau Raigardo raistai slėpdavo ponų persekiojamus baudžiauninkus. Padavimai skelbia, kad senovėje slėnyje buvęs garsus Raigardo miestas. Jame gyvenę labai netikę žmonės, kurie net paties dievo neklausę. Velnias nešęs milžinišką akmenį, norėdamas sudaužyti legendinę Raigardo bažnyčią, bet, gaidžiams pragydus, jį išmetęs. Tai Švendubrės „puntukas”. Po juo esama urvo, kuriuo Joninių naktį du Lipliūnų vyrukai prasigavę iki paties jau nugrimzdusio Raigardo miesto. Tas miestas už jo gyventojų puikybę buvęs paskandintas – prasmegęs su visais gyventojais. Retkarčiais iš po žemių čia sklindą duslūs vario varpų dūžiai.
1951 m. Lietuvos Geologijos ir geografijos instituto kompleksinė ekspedicija Kubilnyčios pelkėje, maždaug 6 m gylyje, aptiko kietą pagrindą. O pastaraisiais metais, vykdant Raigardo slėnyje nusausinimo darbus, paaiškėjo, kad vidutiniškai ši pelkė tėra 4 m gylio. Ir taip iš požemio sklindantį gūdų Raigardo bažnyčių varpų skambėjimą pakeitė gyvas ekskavatorių burzgimas. Dalis niekam nenaudingų pelkių buvo nusausinta, sukultūrinta. Dabar kasmet čia prišienaujama nemaža puikaus šieno, vasarą ganomi ūkio gyvuliai. Šios Nemuno slėnio atkarpos plotas ne didesnis kaip 20 km2, tačiau koks jame kraštovaizdžių margumas! Versmėti šlaitai ir durpingos klampynės, ne kartą prarijusios besiganančius galvijus, kaitaliojasi su vešliomis pievomis ir derlingais, upės sąnašų patręštais arimais. Šalia sumirkusių klonių ir Nemuno senvagių, tęsiasi praeityje upės potvynių sukrauti, o dabar jau velėna apaugę smėlio volai, vadinamosios rumbės. Dėmesį patraukia kaip stalas lygūs terasinių aikštelių fragmentai – upės stumdymosi į šonus ir jos graužimosi gilyn išdava. Tačiau bene didingiausiai atrodo tarp pušų baltuojančios vėjo supustytos kopos. Net ir dabar čia pasitaiko keliaujančio smėlio plotelių.
Kaip niekur kitur, čia galima matyti visą šiuo metu vykstančių ir paviršių keičiančių procesų kompleksą. Čia ir vėjai pusto kopas, ir Nemunas, besistumdydamas į šonus, krečia išdaigas panemuniečiams, čia, žiūrėk, jau jis susikrovė salelę, o po kiek laiko ir vėl ją išgriovė, čia, štai, šaltinio pragraužtas krantas nušliaužė, o kitur jau užžėlę Nemuno senvagės ežeriukas. Ir taip visą laiką. Vienas svarbiausių Raigardo slėnio paviršių keičiančių procesų yra Nemuno stumdymasis į šonus, stipriausiai pasireiškiantis pavasario potvynių metu. Tai ryškiai matyti iš skardingų šlaitų ir salpos, kuri čia prasiplečia iki 6 km pločio. Šis platus slėnio dugnas atsivėrė, Nemunui nuardžius dešinįjį aukštą smėlėtą krantą. Nors praeityje čia buvęs staigus vingis, kuris susidarė ilgą laiką besistumiant Nemunui į dešinę, ir buvo atkirstas, o upė vėl atsitraukė prie kairiojo šlaito, Nemuno vaga šiame ruože dar ir dabar yra labai nepastovi. Tokie „nenumatyti” vagos pakitimai praeityje padarydavo daug nemalonumų panemunės gyventojams. Upė, staigiai pakeitusi tekėjimo kryptį, atrėždavo pievos gabalą iš švendubriečių ir „padovanodavo” jį kitame krante esančių Gerdašių bei Lipliūnų kaimų gyventojams ir atvirkščiai. Dėl šios priežasties žmonės bylinėdavosi. Šienapjūtė kasmet prasidėdavo muštynėmis. Tie vaidai dėl pievų minimi netgi dainose. Prisiminęs liūdną praeiti, Švendubrės kaimo gyventojas Antanas Radzevičius padainavo šias eilutes:
„Oi kur mes augom, ar ne Švendubrėj?
Kur mes gyvenom, ar ne Švendubrėj?
Diena mūsų, diena išrūstinta.
Kada Lipliūnai reikia sunaikinti.
Kieno dalgė žibėjo, ar ne Švendubrės,
O kieno skobos traškėjo, ar ne Lipliūnų?
Diena mūsų, diena išrūstinta,
Kada Lipliūnai reikia sunaikinti”.
Stumdydamasis į šonus, Nemunas savo vagoje drauge ir sąnašas klosto. Susidaro salos ir seklumos. Maždaug nuo XX a. pradžios iki šių dienų čia susidarė daug naujų salų ir seklumų, tačiau kai kurios išnyko, o tose vietose smarkiai pasikeitė ir pačios vagos krantų apybraižos.
Slėnio šlaitus labai paveikia šaltiniai ir griovinė erozija. Grauždamasis gruntinis vanduo formuoja staigiai žemėjančius lankų pavidavo įdubimus, vadinamuosius cirkus. Šį procesą palankiai veikia ir stora smėlio danga. Keli cirkai pietrytinėje Raigardo slėnio šlaito dalyje yra tokie platūs ir tarpusavyje suaugę, kad sudaro vieną puslankio formos segmentą, o šaltiniams, išplaunant smulkiausias padermes, viršutinės rupesnės padermės nušliaužia žemyn. Taip formuojasi nauji cirkai. Šis nuošliaužinis cirkas laikomas didžiausiu Lietuvoje. Į rytus nuo Švendubrės, šiauriniame Raigardo šlaite aptinkamos įdomios cirkų pavidalo griovos. Tai tokios griovos, kurių viršutinėje dalyje formuojasi nauji cirkai.
Pastebimai slėnio reljefo išvaizdą keičia upinės kilmės ežerėlių – senvagių užaugimas. Šiuo metu Raigardo slėnyje yra trys pasagos pavidalo senvagės. Didžiausią iš jų vietiniai gyventojai vadina Dvarnu, o mažesnioji taip ir vadinama Senuoju Nemunu. Netgi pats Nemunykštis taip pat yra Nemuno vagos liekana. Visos šios senvagės susidarė Nemunui pakeitus savo tekėjimo kryptį. Potvynių metu jos susilieja su upe ir nustoja savarankiškai gyvenusios. Tokių upinės kilmės ežerėlių Raigardo salpoje yra buvę ir daugiau, tačiau dabar jie jau užaugę. Prieš kelerius metus krūmais apžėlusiose Nemuno pakrantėse pasirodė reti mūsų upių gyventojai bebrai. Atsirado naujas vietovardis – Bebrų sala.
Nenuostabu, kad tokia gamtinės veiklos įvairovė patraukė gamtininkų dėmesį. Tačiau darbo šiame įspūdingame mūsų krašto kampelyje yra ir archeologams. Vietos gyventojai pasakoja apie Kapinyne randamus senus pinigus ir kaulus. Kai Nemunas slėnį užtvindo, jis virsta didžiuliu ežeru, iš kurio kyšo piliakalnio formos kalvos – Juodasis kalnas, Užubalis bei kiti. Apie juos pasakojami padavimai. Prasmingi yra ir su šiuo slėniu susiję pavadinimai – Raigardas, Užubalis, Astravas, Dvarnas, Kapinynas, Švendubrė, Pervelkas ir kt. Aplinkinių kaimų – Švendubrės, Pervalko, Gerdašių, Lipliūnų ir Diržių – gyventojai pasakoja nemaža legendų, padainuoja įdomių liaudies dainų.
Gražus estetiniu požiūriu ir įdomus savo gamta Raigardo slėnis, juo mėgsta pasigėrėti Druskininkų kurorto poilsiautojai, sustoja Gardino plentu pravažiuodami keleiviai, vis dažniau aplanko turistai.
A. Mikalauskas / Mokslas ir gyvenimas 1961 m. nr. 6. p. 23 – 25.
Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/keliones/raigardas-kur-velnias-pamete-akmeni/132941