Stabakūliai ir Mokai

Stabakūliai ir Mokai
P. Tarasenka „Toteminiai akmenys" // Pėdos akmenyje. – 1958 m., p. 10-12;

Nuo šio straipsnio parašymo, nepraėjo nė šimtas metų, tačiau čia minimų stabakūlių iki mūsų dienų nėra išlikę Red. p.

Stabakūliai

XIX a. viduryje etnografas ir lituanistas A. Kosaževskis (Kašarauskas) pažymi, kad jo laikais Žemaitijoje dar buvo keli akmenys, vadinami stabakūliais (kūlis — žemaitiškai akmuo). Savo užrašuose „Lituanica“ jis teigia, kad P. Pacevičiaus Pakapių vienkiemio laukuose, Kaštaunuolių apylinkėje, Laukuvos parapijoje, per 3 varstus nuo Laukuvos, pakeliui į Drukteinių kaimą, yra iškilęs virš visos apylinkės laukas, ku­riame 2 – 2,5 pėdų gilumoje dažnai iškasami sutrūniję ir ne visai sutrūniję žmonių griaučiai su žalvariniais papuošalais, ginklais ir šarvais. Iškilimų ir pilkapių nematyti. Kaimynystėje yra Kartuvių kalnas, o pačiame lauke, kuris vadinamas Stabakūle, yra didžiulis granito luistas, vadinamas Stabakūliu. Pasakojama, kad tai esąs akmeniu pavirtęs žmogus ir seniau jame dar buvę matyti petys ir skrybėlė, bet dabar jau nuo laiko jis sudūlėjęs… Netoliese, Ivoniškėse, yra du tokie gra­nito paminklai, apie kuriuos pasakojama, kad tai esą du šau­liai, kartą nepagerbę šventos dienos. Ketvirtas, esantis kaimy­nystėje, granito stulpas, pavadintas Bernardinu, buvo netoli Padivyčių, bet 1855 m. Svirtūno buvo panaudotas klojimo pamatams.

A. Kosaževskio liudijimu, stabakūliu Žemaitijoje buvo ir daugiau. Liaudis juos garbino, todėl kunigai įsakė suvežti į Varnių bažnyčios šventorių, o iš čia šie stabakūliai be jokios žinios dingo.

Dabartiniu laiku, Žemaitijoje dar jų užeinama šiose vietovėse: Nevočių kaime (Mosėdžio ap., Skuodo raj.), prie Mosėdžio — Skuodo vieškelio; Krakių kaime (Krakių ap., Skuodo raj.), į kairę nuo kelio, prie Beržupio upelio ir prie buvusio Repšių dvaro (Se­dos raj.), laukuose, prie kelio iš Židikų į Mažeikius, aštuntame kilometre. Kaip ir kiti, Repšių stabakūlis stovi stačias. Tai yra apie 1 m aukščio gumbuotas akmuo, kuris laikomas akmeniu pavirtusia merga. Panašių akmenų, tik jau nebevadinamų stabakūliais, ran­dama ir kitose Lietuvos vietose. Prie Gražionių kaimo (Aukštelkų ap., Radviliškio raj.), prie milžinkapio, kyla aukštyn stulpo pavidalo akmuo, kuris, pasak padavimų, esąs suakmenėjęs žmogus. Lukonių kaime (Paluknės ap., Trakų raj.) stovi du akmenys, apie kuriuos pasakojama, kad tai esą akmenimis pavirtę žmonės — Jonas ir Povilas. Miške, tarp Marcinkonių ir Mančiagirės kaimo (Perlojos ap., Varėnos raj.), yra kalva, vadinama Dergokalniu. Padavimas teigia, kad čia senovėje gyvenęs karo vadas Dergas, kuris drauge buvęs ir burtininkas.

Kartą jį užpuolusi didelė priešo kariuomenė. Matydamas ne­galėsiąs atsispirti, Dergas pavertęs save ir savo karius akme­nimis. Tie akmenys iki šiol tebeguli toje pačioje vietoje, o kal­vą žmonės pradėjo vadinti Dergokalniu.

Mokai

Įvairiose Lietuvos vietose yra aptinkami akmenys, vadina­mieji Mokai.

Plačiausiai Lietuvoje žinomas akmuo Mokas yra netoli Su­kinių kaimo (Kulniškių ap., Ukmergės raj.) prie Pašilio vienkiemio, miškelyje, kairiajame Šventosios upės krante. Net savo didumu tas Mokas stebina lankytojus. Tai apie 7 m ilgio, 5 m pločio ir apie 2 m aukščio milžinas. Tvirtinama, kad se­niau jis buvęs dar aukštesnis, bet, neišlaikydamas savo svorio, kas kartą grimzdęs į žemę.

Pašilio Mokas ypač garsus padavimais. Pasakojama, kad seniau buvusi visa Mokų šeima: vyras, žmona, vaikai. Visi Mokai buvę dešiniajame Šventosios upės krante, Pakalniškių kaimo lauke. Bet čia jiems neduodavę ramybės vaikai — pie­menys: tai akmenimis juos daužę, tai ant jų laužus kūrendavę, tai juos teršdavę. Supykę už tą paniekinimą Mokai ir sumanę pereiti į kitą Šventosios krantą.

Sujudę Mokai ir devynias dienas ir devynias naktis, gar­siai baubdami, šliaužę į kairįjį Šventosios krantą. Pats Mokas su sūnumis laimingai per Šventąją peršliaužęs ir ant kito kran­to užsirioglinęs. Jo spartesni vaikai tuo metu jau daug toliau buvę nušliaužę. Užsiritęs ant kranto, Mokas sustojęs apsidai­ryti, kur jo Mokienė, o ji vargšė Šventosios dugne įklimpusi ir jame taip ir likusi. Ilgai Mokas baubęs, šaukdamas žmo­ną, bet prisišaukti negalėjęs. Taip ir likę visi akmenys tose vietose, kur jie ir šiandieną tebeguli. Ilgai dar Mokienės nu­gara iš vandens kyšojusi ir trukdžiusi plukdyti sielius, bet ilgainiui visai vandenyje nuskendusi. Spėjama, kad po Moku esą paslėpti dideli turtai. Daug kar­tų žmonės mėgindavę tuos turtus paimti, bet nepavykdavę, nes jie buvę užkeikti, todėl ir šiandieną po juo tebegulį. Pa­sakojama, kad senovėje ant Moko aukas deginę. Ypač Mokas garsėjo savo galia visokius nemokšas mokyti. Todėl ir posakis yra išlikęs: „Eik pas Moką pasimokyti“. Dažnai pasimokyti siunčiami ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, jei į kurį klausimą atsakyti nemokėdavę. Teko girdėti ir tokį bernų juokavimą. „Ar vaiką padaryti moki?“ — klausiamas koks prasčiokėlis pusbernis, o išgirdus atsakymą: „Nemoku“, jis siunčiamas pasimokyti pas Moką. Šis juokavimas gali būti aiškina­mas štai kuo. Dar 1922 metais netoli esančiame Slyžių kaime iš vieno senelio teko girdėti, jog seniau žmonės eidavę pas Moką burti, kad jiems medžioklė sektųsi, kad gerai derėtų pasėti javai, o bevaikės moterys burdavo vaikus, padėdamos ant Moko nakčiai savo marškinius.

Akmuo Mokas yra neliečiamas. Pasakojama, kad vienas girnakalys sumanęs padaryti iš jo girnas ir jau buvo beprade­dąs Moką skelti. Tuo metu jį apėmęs miegas. Bemiegant jam prisisapnavęs Mokas ir pasakęs: „Neliesk manęs, jei nepa­klausysi — apaksi“. Girnakalys to sapno pabūgęs ir metęs sa­vo darbą.

Šeimaties kaime (Sėlos ap., Utenos raj.), pil. Mikalausko buvusiame lauke, tūno nepaprastai didelis akmuo, taip pat vadinamas Moku. Šalia šito akmens yra dar kitas, daug ma­žesnis, vadinamas Mokiuku, Moko sūnumi. Akmuo guli di­delėje pakriaušėje, kuri apaugusi alksniais, berželiais ir ki­tokiais krūmokšniais. Mokas atviras tik iš rytų pusės, išeinan­čios į lauką. Nuo Tauragnų miestelio, važiuojant vieškeliu į Kazitiškį, ligi Moko yra 6 km. Nuo vieškelio iki jo dar kokie 200 m. Einant prie akmens iš rytų pusės, matyti stebinantis jo didumas. Mokas siekia 3 — 3,5 m aukščio, o, gal būt, kita tiek jo yra žemėje. Jis yra nupjauto kūgio formos, tik su ap­skrita viršūne. Ant akmens yra iškalti vos įžiūrimi 1860 metai. Vietiniai žmonės pasakoja, kad be skaitmenų buvę iškaltos arklio pėdos ir kryžiukas, bet dabar šie ženklai samanomis apaugę, sunku juos atrasti. Apie Moką pasakojamas toks padavimas. Senovėje šiame krašte gyvenę pagonys. Tuo laiku čia buvo įsikūręs žmogus, vadinamas Moku. Ilgainiui iš pietų pusės pradėjusi plisti krikščionybė. Mokas, būdamas tvirtai įsitikinęs pagonis, ne­norėjęs pasiduoti naujajai religijai ir sumanęs bėgti toliau, kur dar krikščionybės nebuvę. Vieną dieną Mokas kartu su žmona ir sūnumi iškeliavęs šiaurės link. Jiems beeinant, kelią pastojęs didelis ir ilgas ežeras Tauragnas. Ką daryti? Nusprendę plaukti skersai ežerą. Tėvas su sūnumi plaukę gerai, bet žmona, matyt, nelabai temokėjusi. Prieš pradedant plaukti, vyras pasakęs žmonai: „Tu tik kai plauksi, neatsigręžk atgal, ba išsigąsi pa­mačius toli kraštą ir nuskęsi“. Ilgai nieko nelaukdami ir iš­plaukę. Įplaukus į vidurį ežero, Mokienei parupę atsigręžti, apsidairyti, kas liko užpakalyje. Kai tik ji atsigręžusi, pama­čiusi aplink save didelius vandens plotus, išsigandusi, pradė­jusi skęsti ir nuskendusi. Tėvas su sūnumi išplaukę laimingai ir, paėję nuo ežero apie vieną kilometrą, sustoję pailsėti. Atsisėdę, pradėję gailiai verkti, tėvas — žmonos, o sūnus — motinos, ir taip verkę, kad net pavirtę akmenimis. Ir dabar jie toje vietoje tebestovi ir tais pačiais vardais tebevadinami. Tauragnų ežero dugne yra didelis akmuo, kurį žmonės vadina nuskendusią Mokiene. Žvejai, užkliuvę Mokienę, tinklus susidrasko.

Tiek Pašilės, tiek ir Šeimaties Mokui priskiriamos tos pa­čios savybės ir jo apylinkėje galima išgirsti tą patį patarimą: „Eik pas Moką pramokti“.

Naurašilių I kaimo (Rymiškių ap., Šeduvos raj.) laukuose prie Gelbonių — Klovainių vieškelio seniau buvę trys akmenys: vienas didesnis, kiti du mažesni. Tai vadinamieji mokulai arba mokai. Dabar yra likęs tik Mokulas su toliau esančiu sūnumi, trečias akmuo — Mokulienė buvo suskaldytas ir sudėtas į pamatus. Apie šią akmenų Mokulų arba Mokų šeimyną pasakojama, kad tai esanti dievo nubausta valstiečių žemdirbių šeima. Velykų dieną Mokulas su sūnumi, nepagerbdami šventės, nu­ėję arti laukų, o Mokulienė, išvirusi pusryčius, nešusi juos artojams. Už tai nubaudęs dievas Mokulų šeimą ir pavertęs ją akmenimis.

Ir šio Mokulo arba Moko akmens apylinkėje pasakojama, kad jis galįs visokius nemokšas mokyti. Vaikams, kuriems ne­sisekdavo mokslas, buvo patariama: „Eik pas Mokulą, apeik jį tris kart keliaklupsčia ir poteriaudamas, tai visko ir pra­moksi“.

Pagaliau, 2 km nuo Dieveniškių miestelio (Šalčininkų raj.), pakelyje į Eišiškes, 200 m nuo kelio, miške, stūkso keturkam­pės nuplautos piramidės pavidalo, apie 1,4 m aukščio akmuo, visiškai panašus į minėtąjį Akmens vienkiemio akmenį — už­keiktą mergą. Šis akmuo buvo vadinamas generolu Moku. Įdomu pastebėti, kad šalia Moko akmens buvo keli pil­kapiai, kurie, kaip paaiškėjo iš jų tyrinėjimų 1953 metais, buvo su degintiniais laidojimais ir skirtini IX—XII a.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.