Rudamina, tai miestelis Lazdijų rajono savivaldybėje 7 km. į šiaurės vakarus nuo pačių Lazdijų, apsuptas klonių ir kalnelių. Nors ir nedidelis, šis miestelis turi didžią ir garbingą praeitį, tačiau šiandieną ji yra šimtmečių dulkėmis užklota.
Rudaminos vardo kilmė aiškinama įvairiai. Pasak senųjų vietos gyventojų, pavadinimas siejamas su žodžiu rūda. Šalia miestelio telkšo pelkės, kuriose yra randama daug geležies rūdos, ryšium su tuo miestelis ir pavadintas Rudamina. Rudaminos praeitis persipina su tolima praeitimi, bet kelionę pradėkime nuosekliai, žingsnis po žingsnio susipažindami su miestelio ir apylinkių istorija.
Kelionė pėsčiomis patogiausia pradėti nuo Rudaminos bažnyčios. Čia pat patogi automobilių stovėjimui skirta aikštelė, kurioje galima palikti savo transporto priemonės ir leistis į žygį.
Konkreti bažnyčios pastatymo data nėra žinoma, tačiau remiantis įvairių tyrinėtojų nuomonėmis, galima teigti jog Rudaminoje ji iškilo XVI a. Tokią bažnyčią, kokią ją matome šiandien, statyti pradėjo Trakų vaivadijos iždininkas Mikalojus Turčinavičius Sušickis, tuometinis Rudaminos turtų savininkas. Šiandien, bažnyčia stovi renovuota, iš tolo švyti du į dangų iškilę bokštai matomi visoje apylinkėje.
Eidami nuo bažnyčios turėsime padaryti šiokią tokią kišenę ir aplankyti čia pat, kitoje kelio pusėje stovinti Rudaminos dvarą.
Dažniausiai nurodoma, kad kaimai ir dvarai toje Merkinės girios vietoje atsirado XVI a. antrojoje pusėje, tad ir Rudamina tuo metu galėjo būti kuriama. Kita vertus, J.Totoraitis mini seniausią tos apylinkės Karužų kaimą buvus jau 1536 m., o J. Reitelaitis Rudaminos pradžią sieja su bajorais Bogdanu ir Petru Plikiais, kurie 1537 – 1538 m. iš J. Zaberezinskio gavo žemės prie Rudaminos upelio. P. Plikis ir įkūręs toje vietoje dvarą. Prie šio dvaro sodybos netrukus susidaręs to paties pavadinimo kaimas.
Pirminis dvaras susijęs su įtvirtintos sodybos įkūrimu, pastatai supo kiemą, o tai būdinga pilies struktūrai. Kaip ir daugelis to meto dvarų, šis taip pat greičiausiai buvo medinis.
Po P. Plikio mirties – 1563 m. – dvaras atitekęs tuo metu įtakingos šeimos atstovui, Gardino pilyje teisėjo pareigas ėjusiam Grigorijui Masalskiui. Šį dvarą jis įgijo tuoktuvių būdų ir tuo metu jau valdė ne vieną dvarą Sūduvoje. Grigorijus Masalskis pagal savo finansinę padėti jau buvo to luomo žmogus, kuris galėjau sau leisti mūrinę statybą. Spėjama, kad jo ir buvo sumūryti pirmieji Rudaminos mūrai. Rudaminą valdė net penkios Masalskių kartos.
Rudaminos dvaro fasadas 
Kelias link Rudaminos dvaro
XVII a. viduryje, karas su Rusija ir Švedija, paliko pėdsakų ir šio dvaro istorijoje. Archeologai, kurie darė žvalgomuosius archeologinius tyrimus palei dvaro pamatus, be kitų likučių rado gausų degėsių sluoksnį, tai yra gaisro likučius. Tarp radinių rasti nuo karščio apsilydę akmenys rodo, kad gaisro būta stipraus. Ir tai žymį laikotarpį, kada dvaras buvo sunaikintas.
XVIII a. viduryje, Rudaminą nusipirko Trakų vaivadijos iždininkas Mikalojus Turčinavičius Sušickis atstatęs pradėjusius irti dvaro pastatus. Turčinavičiaus pastatyti dvaro rūmai yra išlikę iki šių dienų. Statėsi sau rezidenciją kuri atitiko jo luomą. Tai yra būdingas pavyzdys to, kokias rezidencijas galėjo sau leisti pasistatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidurinioji klasė. Dvaras tuo ir yra išskirtinis, kad beveik visas mūras ir stogas išlikęs iš tų laikų kada Turčinavičius jį perstatė. Lietuvoje to laikotarpio rezidencinių dvaru beveik ir nebelikę, Rudamonos dvaras yra vienas iš trijų išlikusių.
Rudaminos dvaro rūmuose yra išlikę Renesanso laikų rūsiai ir yra vieni seniausių Sūduvoje. Tiksli rūsių statybos data nėra žinoma, tačiau spėjama, kad jie galėjo būti pastatyti ne anksčiau kaip XVII ą. pradžioje ir yra išlikę nepakitę iki mūsų dienų.
Iš dvaro laikų išliko rūmai, tvarto liekanos. Kitų pastatų – tik žymės, kur jie stovėjo. Parko, tvenkinių sistemos fragmentai.
Tarybiniais metais dvaro pastatais naudojosi vietos kolūkis. Vėliau ilgą laiką jie stovėjo tušti. Neseniai dvarą įsigijo naujas šeimininkas, kurio pastangomis dvaras ir visa aplink jį esanti teritorija pamažu tvarkoma.
Nuo dvaro čiut pagrįžtame link bažnyčios ir eidami kelio 134 šalikele traukiame į Elveriškės piliakalnį. Nors eismas ir neintensyvus, tačiau tokiomis maršruto atkarpomis kaip ši, reikia eiti dėmesingai, – žygiuoti kairiąją kelio puse ir stebėti atvažiuojančius automobilius.
Miestelį palikę už nugaros, kairėje kelio pusėje priėję antra išsukimą į žvyrkelį išsukame ir kelionę tęsiame eidami žvyrkeliu. Juo ir pasieksime piliakalnį.
Elveriškės piliakalnis su gyvenviete, vadinamas Eglynkalniu, jį iš šiaurės, vakarų ir pietvakarių pusių juosia buvusi pelkėta dauba. Rytinėje teritorijos dalyje išliko arimo apnaikintas papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis.
Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Šlaitai statūs, rytų ir pietų pusėse – 5 m, vakarų ir šiaurės pusėse – iki 12 m aukščio. Pietų, rytų ir šiaurės pusėse, 3 m žemiau pylimo yra 13 m pločio terasa. Jos pietvakarinėje dalyje matosi 6 m pločio ir 1,5 m gylio griovys bei 0,5 m aukščio ir 5,5 m pločio pylimas, kurie likusioje terasos dalyje užarti.
Piliakalnis apardytas arimų, jo pietrytinėje dalyje buvusi iškasta duobė. Dabar teritorija dirvonuoja, pietvakariniame šlaite auga eglių guotas. Pietinėje papėdėje įkastas seno pavyzdžio archeologijos paminklo anotacinis ženklas.
Piliakalnį žymintis ženklas ir takelis vedantis į jį 
Vaizdas nuo Elveriškės piliakalnio
Rytinėje ir pietinėje piliakalnio pašlaitėje, 0,5 ha plote buvusi papėdės gyvenvietė, kurios teritorija dabar dirvonuoja. Vietos gyventojams piliakalnis žinomas nuo seno. Seniau ant jo augo eglynas (eglių miškas), todėl kalva buvo pavadinta Eglynkalniu.
1954 m. ir 1962 m. žvalgė Istorijos institutas (žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų vadovai Pranas Kulikauskas ir Vytautas Daugudis). Piliakalnio aikštelėje pastebėtos plono, arimo sunaikinto kultūrinio sluoksnio liekanos. Papėdės gyvenvietėje, daugiausia rytinėje piliakalnio pašlaitėje, rasta lipdytos ir žiestos keramikos šukių, nuo ugnies suskeldėjusių akmenų. Piliakalnio su gyvenviete kompleksas datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.
Užkopus į piliakalnio viršūnę, nuo jo atsiveria nuostabūs vaizdai į Sūduvos tolius. Čia labai tinkama vieta valandėlei su arbatos puodeliu rankose, sėdint piliakalnio viršūnėje tiesiog žiūrėti į šiuos tolius tolimus, mąstyti, medituoti, būti.
Nusileidę nuo piliakalnio, žvyrkeliu keliaujame toliau. Tolimesnis mūsų tikslas Aštriosios Kirsnos dvaras čia pastatytas XIX a. įdomus tuo, jog iki šiol jame išliko visi 19 pastatų. Tai rūmai, arklidės, kluonas, svirnas, oficina, namas su bokšteliais, ledainė, šikšniaus (odininko) ir sodininko namai, du kumetynai, trys tvartai, kalvė, namas su bokštu, spirito sandėlis, spirito varykla. Šiuo metu visiškai rekonstruotos arklidės, kluonas, trys tvartai, visi šie rekonstruoti statiniai naudojami pagal paskirtį. Ledainėje įrengtas dvaro vandentiekis. Rekonstruotas namas su bokšteliais naudojamas kaip gyvenamasis namas.
Aštriosios Kirsnos dvaro pavadinimas davė vardą ir šalia jo esančiai gyvenvietei. Šis vietovardis kilęs nuo Kirsnos upės ir šalia buvusio Aštros raisto pavadinimo. Pirmieji šios vietovės paminėjimai randami dar XIII a. kryžiuočių kronikose.
1536 m., Lietuvą valdant Žygimantui Senajam, prie Lazdijos ir Rudaminos upelių buvo įkurtas Karužų kaimas, o raistas prie Kirsnos upelio, vadinamas Astra, buvo paskirtas ištikimam dvariškiui Bogdanui Bielkai. Šis turtas buvo perleistas Benešui Mlinskiui. XVI a. Aštrioji Kirsna minima Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dokumentuose. Žinoma, kad 1576 m. Grigalius Masalskis, Nemunaičio girių girininkas ir Gardino teisėjas, rūpinosi tinkamu Aštriosios Kirsnos dvaro įrengimu ir išplėtimu. Jo rūpesčiu ant Kirsnos upės pastatytas vandens malūnas.
Aštriosios Kirsnos dvaro fragmentas 
Rekonstruotas namas su bokšteliais
Nuo dvaro, vieškeliais vedančiais per dirbamus laukus ir ganyklas, žygiuojame link dar vieno objekto šiame maršrute. Įveikę distanciją per sukultūrintą kraštovaizdį, atsiduriame miške, kuris kaip ir daugelis kitų Lietuvos miškų, godžiai kertamas besaikio pinigų troškimo apsėstų padarų. Šiuose miškuose tyvuliuoja pelkės, kuriose peri vandens paukščiai, tad eidami šio miško keliais girdėsime kažkur už tankaus miško sienų klykaujančias gerves. Dviejose vietose šalikelėse įrengtos poilsinės, kuriose patogu pasistiprinti ir išgerti puodelį šilto gėrimo.
Iš miško vėl išlendame į pievas ir eidami keliu, dešinėje kelio pusėje pasiekiame didingą, vieną gražiausių ir didžiausių Sūduvos apylinkėse, Rudaminos piliakalnį. Žmonių pasakojimuose, šis piliakalnis kadaise buvo supiltas švedų (taip vadinami milžinai), kurie esą kalne ir palaidoti, o kartu su jais palaidoti užkeikti turtai.
Remiantis moksliniais tyrimais, piliakalnis naudotas ginybiniams tikslams V–XIV a., įrengtas per 4 kartus. Ankstyvąją įtvirtintą gyvenvietę saugojo kalvos kraštu atitverta medinė tvora. Jai sudegus iš molio buvo suplūktas ir viršuje akmenimis sutvirtintas 1 m aukščio pylimas su medine užtvara. Užtvarai sudegus pylimas paaukštintas iki 2 m, o viršuje pastatyta gynybinė siena. Jai taip pat sudegus, ant pylimo buvo supiltas dar 1 m aukščio drėgno smėlio sluoksnis, kurio viršus sutvirtintas plūktu moliu, o šlaitai – akmenimis. Virš pylimo kilo mediniai gynybiniai įtvirtinimai. Pylimo išorinėje pusėje rasti strėlių antgaliai liudija, kad gynybiniai įtvirtinimai sudegė per smarkų pilies puolimą, prieš tai apšaudžius ją iš lankų.
Kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas teigė, kad ant piliakalnio stovėjo kunigaikščio Ringaudo pilis (pastatyta 1240 m.), kurioje karaliumi vainikuotas Mindaugas. Pilis sunaikinta kryžiuočių 1381 m., kai šturmui buvo panaudotos paraku šaudančios bombardos.
Rudaminos piliakalnis 
Vaizdas nuo Rudaminos piliakalnio
1918 metų vasarą okupacijos metu vokiečiai, išgirdę žmones kalbant apie piliakalnyje paslėptus turtus ir kalne esančią geležies rūdą, ėmėsi kalną kasinėti ieškodami gerybių. Tačiau išknaisioję kalną, rado tik senų laikų sutrūnijusių žmonių kaulų, puodų šukių ir surūdijusių senovės ginklų. Panašūs knisinėtojai, ieškantieji piliakalniuose paslėptų turtų, mėgsta Rudaminos piliakalnį knisinėti ir dabar, nors tai daryti Paminklų apsaugos įstatymu griežtai uždrausta.
Nors Rudaminos piliakalnis yra daug nukentėjęs, tačiau savo nepaprastais pylimais jis tebėra įdomus ir gana retas istorinis paminklas. Jo, kaip nupjauto kūgio plokščia viršūnė pakraščiais apipilta ligi dviejų metrų aukštumo žemės pylimu. Tokiu būdu kalno viršūnėje susidaro įdubimas kaip dubenyje. Viršukalnio volo pylimas tiek status, kad į jį įkopti gali tik visomis keturiomis ropodamas.
Užlipęs piliakalnio viršūnėn, gali matyti ir už 28 km. esančią Marijampolę, o geros akys įžiūri ir už 48 km. matomą Vilkaviškį.
Buvusios piliakalnyje pilies jokių pėdsakų nematyti. Šiandien čia bėra likęs vienas gana didelis ir keletas mažesnių akmenų, kuriuose jokių ženklų nematyti.
Nuo piliakalnio, kiek daugiau nei kilometras iki aikštelės kurioje pradėjome šį maršrutą.
Apibendrintai maršrutą vertinčiau 10 iš 10, kadangi jis atitinka visus, mano supratimu, gero maršruto kriterijus. Nėra bekelės, visas driekiasi gan gerais laukų, miškų ar miestelių keliais. Lankomi objektai įdomūs, o atsiveriantys kraštovaizdžiai gražūs. Praeinamas visais metų laikais, išskyrus gal tik tuos momentus, kuomet žiemą būna daug sniego, maršrute yra keletą atkarpų, kurios tikrai nebūtų nuvalytos ir eiti jomis būtų šiek tiek sudėtinga.