Legendomis apipinta kalva – Šatrija dunkso netoli Luokės miestelio, rajono savivaldybės rytinėje dalyje. Šatriją sustūmė ledynas, jos viršūnė pakilusi 228,7 m virš jūros lygio, o santykinis aukštis ~ 50 m.
Šatrija – vienas žymiausių archeologijos paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX-XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, dubenuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma čia buvus vieną svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę.
Šatrija — viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė.
Legenda byloja, jog čia seniai seniai gyveno milžinas Alčis. Jis buvęs nepaprastai stiprus ir nuolat keliaudavęs. Daug žmonėms padūdavęs, daug ir pikto darydavęs – kaip jam patikdavę. Išgriaudavo kaip šieno kupetas didžiausius miestus, didžiausius medžius su šaknimis išraudavo. Mėtydavo didžiulius akmenis, kuriais laivus triuškindavo, prie vieno kalno kovėsi su slibinu. Ten atrado to slibino sukrautus turtus. Paskui jam patiko vieno pono duktė, vardu Jauterytė, už kurią jis tuos turtus ir atidavęs. Ta mergaitė buvo nepaprastai graži ir stipri, stipresnės už ją nebuvo visame krašte. Paėmusi už ragų jautį, jį per galvą permesdavo. Tačiau šalia Alčio ji atrodė kaip vaikas. Alčis ją labai mylėjo, o ji šukuodavo jam plaukus ir barzdą šukomis, didumo sulig malūno sparnais. Kelionėse pati sėdėdavo jam ant pečių. Kai Alčis brisdavo per upes, vanduo jam iki kelių tesiekdavo. Mirus Jauterytei, Alčis labai jos gailėjęsis. Palaidojo ją toje vietoje, kur dabar stovi Šatrijos kalnas, o jos garbei supylė didžiulį kapą iš smėlio, kurį trimis nešimais iš pajūrio savo prijuostėje atsigabeno.
Kalno pavadinimas taip aiškinamas: kartą ėjo milžinas, prisipylęs kišenes žemės. Pavargęs jis prigulė pailsėti ir užmigo, o pelės jo kišenes pragraužė. Milžinas atsibudęs, pamatęs, kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Nuo to ir kilęs Šatrijos vardas.
Taip pat kalbama, jog Šatrija – mėgstamiausia Žemaitijos raganų būrimosi vieta. Kitados jos apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, įlinkęs jo viršus.
Kalno apylinkėse atsimenamas čia siautęs legendinis „svieto lygintojas“ – Tadas Blinda, įgrisęs ne tik vietos ponams, bet ir valstiečiams.
Legendomis apipinta kalva – Šatrija dunkso netoli Luokės miestelio, rajono savivaldybės rytinėje dalyje. Šatriją sustūmė ledynas, jos viršūnė pakilusi 228,7 m virš jūros lygio, o santykinis aukštis ~ 50 m. Šatrija – vienas žymiausių archeologijos paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX-XII a….
Peržiūrėti daugiau