Prieš daug metų keliavo vienas keleivis panemuniais. Jau saulė leidosi po karštos dienos. Keleivis visai nusivarė, kiaurą dieną bežingsniuodamas. Pamatęs Rambyną, užlipo, tikėdamas rasiąs ką gyvenant. Kad ir apsivylė, toliau nebenorėjo eiti, atsigulė prie vieno akmens ir veikiai užmigo.
Vidurnaktį staigiai žemė sudrebėjo, ir kažin kas nežemišku balsu rėkė: „Ugnis, ugnis!“ Pabudęs žmogelis bėgo, kiek tik kojos nešė. Pribėgęs pirmus namus, pamatė šviesos žiburėlį ir pasibeldė. Jį geri žmonės įleido, atgaivino. Tada jis papasakojo tą baisų atsitikimą.
Kitą dieną visas kaimas jau kalbėjo: „Ant Rambyno po akmeniu yra velnio buveinė!“ Keli kaimo bernai slapta nutarė eiti ant Rambyno ir tą piktpūkį taip ilgai erzinti, kol jis nusiramins. Kaip sutarė, taip ir padarė. Apsiginklavo lazdomis ir drūta virve. Ir pagaliau ištraukė prieš pragaro valdovą. Pakeliui dar pasistiprino smuklėje. Bet niekam nieko nesakė.
Stipriausias ir drąsiausias turėjo atsigulti prie akmens ir gulėti taip ilgai, kol nelabasis sujudės. O visi kiti, kad greičiau į pagalbą galėtų ateiti, už dvidešimt žingsnių sugulė. Jų drąsuolis buvo gerai įkaušęs ir greit užmigo. Kitiems netrukus nusibodo laukti. Vienas iš baimės, o kitas manydamas, kad tas keleivis tik jų kaimą nori išpaikinti, kaip susitarę, parslinko namo.
Anie vidurnakti sudrėbėjo žemė. Baisiai kažkas sušuko: „Ugnis, ugnis!” Pabudęs miegalis kad ir kaip šaukė draugus: „Jurgi, Jonai, Mikai!”, niekaip neprisišaukė. O čia žemė drebėjo, ir baisus šauksmas nesiliovė. Pakilo vėtra, lyg pragaras prasivėrė. Mirtinai persigandęs drąsuolis bėgo nuo kalno lyg velnio nešamas. Tamsumoj įvirto į Nemuną ir paskendo. Kitą rytą, kai bernas nesugrįžo, visas kaimas žinojo: berną ant Rambyno velnias pagriebė! Niekas nebedrįso daugiau nelabojo erzinti. Be to, žmonės dar ilgai pasakojo, kad pragaro valdovas nuo to įvykio taip įsierzino, jog savo buveinę šimtą mylių giliau po Rambyno akmeniu nukėlė. Ten jo nė vienas žmogus nebegali erzinti.