T. Tumosas „Rambyno padavimas” // Trimitas 1938 m., nr. 25, p. 600.
Rambynas senovės ir dabartiniais laikais lietuviams buvo brangi vieta. Garsūs padavimai nupasakoja apie jo praeitį. Senovės laikais Ragainės pilyje gyvenęs Nemunas. Jis turėjo tris sūnus: Tilžaitį, Vilmantą ir Rambyną. Paūgėjus sūnums, tėvas išdalijo žemę. Rambynas gavo gražų kalną prie pat Nemuno. Ten jis pasistatė didingą pilį. Kalno pašlaitėje paguldė didelį akmenį. Akmuo buvo pailgai keturkampis. Saulė apšviesdavo jo paviršių nuo pat ryto ligi vėlyvo vakaro. Ant akmens matėsi įspaustas didelis kardo pavidalas. Buvo matoma delno nuospaudų ir visokių gyvulių pėdų. Kol akmuo gulėjo, šitas kraštas nebijojo jokių priešų. Vienas malūnininkas Švarcas norėjo malūną statyti. Jam buvo reikalinga girnų. Jis įsižiūrėjo į tą šventą akmenį ir nutarė iškalti iš jo porą girnų. Vietos gyventojai už jokį atlyginimą nesutiko prie darbo prisidėti. Jie bijojo tos nelaimės, apie kurią vienas valtininkas jiems buvo pasakojęs. Tas valtininkas kas naktis sapnuodavo, kad Rambyno kalnas stovėjo liepsnose ir laumės šaukėsi pagalbos. Mat, po akmeniu gyveno laumės. Jos saugojo šią šventovę. Be to padėdavo paklydusiems keleiviams kelią atrasti, saugodavo susirgusius, neturtingiems atnešdavo dovanų, globodavo našlaičius. Valtininkas perkėlė valtele laumes į antrą Nemuno pusę. Perkūno aukure užgęso amžinoji šventoji ugnis. Laumės sakė, kad žmonės įžeidę Perkūno akmenį. Jos sušukusios: „Tepuola šitam kraštui sunkūs laikai. Telieka jis kitų vergovėje“. Bet malūnininkas nekreipė jokio dėmesio į vietos gyventojų perspėjimus. Jis pakvietė darbininkus iš tolimų kraštų. Bet pirmajam darbininkui, kirtusiam į akmenį, akmens skeveldra pataikė į akį. Jis apako. Antrasis darbininkas sunkiai susirgo ir greit mirė. Bet visgi malūnininkui pasisekė akmenį išimti. Bet ir jis buvo nelaimių lankytas. Pradėjo girtauti ir pagaliau visai pavargo. Tada jis gavo darbo viename Tilžės malūne. Tenai girnos sukosi iš aukuro akmens. Jis pakliuvo į ratus ir buvo visiškai sutrintas. Laumių pranašavimai išsipildė. Kryžiuočiai užpuolė ir pavergė kraštą. Ta vergovė tęsėsi apie 700 metų. Užimtojo krašto gyventojai turėjo priimti krikščionybę. Nors ir lietuviams nepaprastai brangus aukuras dingo, bet visgi Rambynas pasiliko lietuvių šventovė, čia kur lietuvybė nyko, ji vėliau pradėjo ir atgyti. Kada lietuviai, vergovės laikais neturėjo draugijų, buvo bandoma lietuvių susieiti ant Rambyno kalno. Ten buvo pasikalbama, gražiai lietuviškai padainuojama. 1885 m. ant Rambyno kalno jau susirado Mažosios Lietuvos lietuviai: Martynas Jankus, Zaunius, Smalakys, Kriaučiūnas, Anderjatis, Voska ir kiti. Viso to meto buvo susirinkę per 60 lietuvių. Sielininkai nepaprastai gražiai sudainavo lietuviškų dainų. Už tai jiems Tilžės lietuvis Smalakys nupirkęs visą statinaitę alaus ir jie čia gražiai linksminosi. Susitarta kasmet susirinkti Joninių šventei Rambyno kalne. Rambyno lankytojų skaičius kasmet didėjo. 1895 m. pirmoji Mažosios Lietuvos lietuvių tautiškoji draugija „Birutė“ suruošė žiemos metu visą eilę švenčių. Gauta iš jų apie 1200 markių pelno. Iš vieno ūkininko nusipirko 13 margų Rambyno kalno. Jie gražiai sutvarkė Rambyną. Nuo to laiko Rambynas buvo lietuvių susirinkimo vieta.
Didžiausią Rambyno dalį turi nupirkusi švietimo Ministerija, „Aukuro“ draugija ir Pagėgių apskrities valdyba. 1928 m., per Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, keli lietuviai ant Birutės Draugijos dalies pastatė gražų aukurą. Rambyno šventės vietos ir apylinkės gyventojų mėgiamos ir gausiai lankomos, čia atsilanko ne vien lietuviai iš Didžiosios Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Vokietijos, Amerikos, Anglijos ir net iš Vilniaus krašto. Joninių šventes daugiausia dabar rengia šauliai.
Netoli Rambyno gyvenao Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, čia rinkdavosi knygnešiai ir nešdavo lietuvišką spaudą į Didžiąją Lietuvą.