J. Remeika „Rambyno Laima ir laumės“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 16-18
Nuostabus senolių tikėjimas dar ir šiandien tebėra gyvas padavimuose, nors, be abejojimo, kai kur ir iškraipytas. Rambyno kampelyje dar daug žino apie laumes ir mažulėlius barzdukus.
Sakoma, kad laumės ir barzdukai daug daugiau mėgsta buvoti Vilkiškių apylinkėj negu kur kitur. Mat, jų viešpatė, deivė Laima, turėjo čia pat Rambyne savo gyvenamąją vietą.
Laumės buvo ne šio pasaulio būtybės. Jos kai kada pasirodydavo moters pavidalu. Jos skleisdavo tarp žmonių pavydą, rietenas ir nesantaiką arba kokį kitą nieką iškirsdavo. Gerus žmones paprastai palikdavo ramybėje, o vargšams kitą kartą ir daug padėdavo.
Per Velykas laumės ateina į Rambyno pakalnės Bitėnų kaimą. Pirmą Velykų dieną, saulei tekant, skalbia baltinius po abiem kaimo tiltais. Kai kurie vyrai ir moterys girdėjo net pleškenant. Bet niekas nedrįso prieš dieną per tiltus eiti, nes grėsė mirtis. Didžiausia nelaimė, kokią galėjo padaryti laumės šeimai, buvo ta, kad jos gimusį dar nekrikštytą kūdikį iš lopšio pavogdavo, o jo vietoj savąjį padėdavo. Laumės apmainytas vaikas buvo su didele galva. Galva buvo tokia sunki, kad vaikas tiesiai laikyti negalėjo ir gyveno ne ilgiau kaip dvylika metų. Norėdami išvengti šios nelaimės, degindavo prie lopšio žvakę iki krikšto. Tai daroma kai kur šeimose dar ir dabar.
Laumės buvo puikios verpėjos. Bet ir audimu niekas negalėjo su jomis lygintis. Tiesa, jos nesugebėdavo nei pradėti, nei pabaigti. Ypačiai mėgdavo ketvirtadieniais vakare įsibrauti į žmonių būstus sėsdavosi prie ratelio arba staklių ir atsidėjusi dirbdavo iki pirmųjų gaidžių, paskui paskubomis pranykdavo su visu padarytu darbu. Todėl moterys rūpindavosi tokiais vakarais, prieš eidamos gulti, staklių ir ratelio siūlą perplauti. Jei kas norėdavo laumėms patikti, palikdavo laumių vakarams kiekvieną darbą, kuris ką bendro turėdavo su sukimu.
Kai geležimis apsišarvoję vokiečių raiteliai per Nemuną perėjo ir šventosios aukų ugnies vietoj statė kryžių, paliko Laima šventą dievų Rambyno kalną. Verkdama ir skųsdamasi, iškeliavo su savo padėjėjomis į Jūros paupio nuošalią vietelę. Tai tylus ir gražus medžiais apaugęs kalnelis, kuriame yra Mazurmačių apylinkės kapeliai.
Čia gyvena likimo deivės sidabro rūmuose ir klausosi ošiančios upės. Kaitriomis vasaros naktimis, kai dangus debesimis apdengtas, išdrįsta jos išeiti iš kalno. Jos lipa į luotelius, kurie atrodo kaip riešuto kevalai, ir lanko senas, įprastas vietas. Kai tik pirmieji saulės spinduliai įspindi, jos turi grįžti į savo rūmus. O vietose, kurios joms anksčiau buvo malonios ir brangios, dar šiandien jos spygliuočiams ir lapuočiams keistai suvelia šakas, žmonės tas šakas vadina laumės šluotomis
Apie Kintus tiki, kad laumes arkliams karčius suvelia. Suveltas vietas vadina laumės kasomis. Jei žmogų užpuola slogutis ar gyvulį kas smaugia, sako kad tai laumės darbai. Per Jonines laumės mėgsta susibėgti į Rambyno kalną. Kad pakeliui į Rambyną jos ko nepakerėtų ir nenusmaugtų, žmonės turėjo paprotį prie kūčių durų prikabinti kryžiukus ar šermukšnio šakelę. Šermukšnio ir kryžiaus laumės bijo.