Punia – Pilėnų kunigaikščio piliakalnis

Punia – Pilėnų kunigaikščio piliakalnis
Steponas Zobarskas „Punia - Pilėnų kunigaikščio piliakalnis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 31, p. 526-527;

Pagal Kraševskį, Kondratavičių ir kt.

Tylus vakaras. Lelijavi saulė­lydžių skliautai sugulę ant sustin­gusios ir susimąsčiusios Nemuno krūtinės, lyg kokia tolimos amžiny­bės dekoracija ir jaudinančiai ir akį veriančiai žvelgia. O Nemunas tyli. 

Prie Nemuno dunkso aukštas, žaliais krūmokšnių sparnais susi­supęs Punios piliakalnis, kurio sustingusi ir žalia pražydusi sena viršūnė, lyg koks milžinų karalius kelia aukštyn savo galvą ir kažką mąsto.

Apleistas dabar tas piliakalnis. Ir niekas nei nepamanytų, kad ant šito piliakalnio buvo kadaise dide­lė ir stipri Pilėnų kunigaikščio pi­lis, kurios valdovo Margio didvy­riška mirtis taip išgarsėjo visoje apylinkėje, jog vėliau ne vienas ra­šytojas (Kondratavičius, Kraševs­kis, Liubeckis ir kt.) ištisus tomus, apie tai prirašė.

Ne.

Tiktai žmogus, kuris artimai su­augęs su protėvių garbės liudyto­jų kalnelių dvasia, klausosi tyliais vasaros vakarais jų paslaptingos kalbos ir geria kiekvieną juose pa­sislėpusių milžinų atsidūksėjimą.

Ir dabar, sėdėdamas ant atvė­susio Nemuno kranto ir švilpauda­mas žilvitiniu, senelio padovano­tu vamzdeliu, girdžiu Punios kal­no gelmėse pasakiškus, žodžių skambėjimus, kurie vienas po kito susikaupę krūtinėj, net ašaras iš­traukia.

Nespėjus sudužti nuriedėjusiai ant akmeno ašarai, rodos matai, kaip prasiveria didelė praeities amžių anga, išeina miglose pasken­dęs žilagalvis vaidila ir pasidėjęs ant kelių šilkastyges kankles, se­ka kunigaikščio Margio žygius, la­bai artimus šiems didžiojo lenkų kalba rašiusio mūsų dainiaus Ado­mo Mickevičiaus žodžiams:

„Ir tas karžygis nėr užviltas, kuris karionėj kritęs, tapo tiltas kitiems atsiekt garbės pilis…“

Dar Gedimino laikais, kuomet kryžeivių bangos, prisidengusios stabmeldžių krikštytojų ir Kristaus mokslo skelbėjų kaukėmis, verž­davosi į Lietuvą ir teriodavo jos žemę, šita Pilėnų pilis stovėjo lyg koks padanges remiąs milžinas, kuris vienu rankos mostelėjimu atstumdavo juos neleisdamas įsiveržti Lietuvos gilumon. Jos val­dovas kunigaikštis Kunipas, stam­bus ir energingas vyras, kaip vie­sulas laužė geležines užpuolikų galvas, kurių tūkstančiais, lyg var­pų nusirisdavo žemėn.

Bet kartą ištikus smarkiam karui, kryžeiviams pasisekė nors iš pasalų nužudyti kunigaikštį ir paimti į nelaisvę mažutį jo sūnelį Margelį. Gal būtų kryžeiviai jį tuojau nužudę, bet tikėdamies gaut už jo išpirkimą daugybę turto, ati­davė vienam Marijenburgo vienuo­lyno įtakingam broliui Bernardui. Be to, žinodami jį esant iš karališkos giminės, norėjo iš jo užsiauklėti gerą ir narsų kryžeivį, kuris kartu eitų „skelbti Kristaus mokslo“ stabmeldžių kraštan, Lie­tuvon.

Jo gi, motina, kunigaikštienė Rida jau nebesitikėjo pamatvti savo sūnelį gyvą, Jį laikė žuvusiu nuo kryžeivio kardo. Skaudus motinos gailesys susiliejo su neribo­ta keršto dvasia ir ji, paėmusi į savo rankas vyro valdžią ir savo se­nučio tėvo Valgučio padedama, ruošė kryžeiviams kerštą.

Tuo tarpu Margelis, pakrikšty­tas Jurgio vardu ir perverstas į krikščionių tikėjimą, augo visiško­je kryžeivių Ordeno dvasioje, toli nuo tėvynės, šaltuos ir nykiuos Marijenburgo vienuolyno mūruose. Viską užmiršo. Po keliolikos metų jis virto tikru kryžeiviu: ir kal­bėjo, ir meldėsi jų kalba. Jau gal netrūkus būtų jį vedęsi kryžeiviai į karą prieš lietuvius, kuriame, gal būt, net savo tikrąją motiną nu­kovęs, tačiau atsitiko visai kitaip.

Vieną sykį kryžeiviai užpuolę lietuvius, vėl parsivedė daug be­laisvių, kurių tarpe buvo iš Pilė­nų vienas geras lietuvis, vardu Šventasis. Kažkokiu būdu jis išli­ko gyvas ir kryžeiviams „uoliai“ betarnaudamas, gavo pas juos vi­sišką pasitikėjimą.

Taip betarnaudamas jis susipa­žino su Margeliu, ir sužinojęs iš ki­to, anksčiau pily tarnavusio lietuvio Rymo, kad jis yra Pilėnų ku­nigaikščio sūnus, pradėjo dažniau ir dažniau su juo nuošaliai pasi­kalbėti. Jis nupasakojo Margeliui, kad jis yra lietuvis. Pilėnų kuni­gaikščio sūnus, priminė apie moti­ną, kuri jo kas vakaras verkianti ir laikydama jį mirusiu, duodanti Praamžiui gausias aukas už jo vė­lę. Išgirdęs visa tai, Margis tarytum iš kokio gilaus sapno nubudo. Pajuto savyje lietuvio kraują, ga­lingo ir didžio Praamžiaus šventin­tą ir ėmė ilgėtis savo gimtinės, sa­vo motinos, šimtamečių ąžuolų pavėsio… Supratęs visas kryžuočių šunybes, pradėjo smarkiai jų neapkęsti ir bijodamas, kad jie ne­lieptų rengtis jam į karą prieš lie­tuvius, apsimetė sergąs. Ir iš tik­ro, iš to didelio nerimo ir širdies skausmo labai suliesėjo, išblyško… Kryžeiviai bijodami, kad kas nors jam neatsitiktų bloga, patarė kiek­vieną dieną pasijodinėti ir per­kėlė gyventi iš Marijanburgo į vieną nelabai tolimą jų sodžių. Margelis labai pamėgo tuos jo­dinėjimus, nes imdavosi kar­tu už tarną Šventąjį, ir jodinė­dami kalbėdavosi juodu tarp sa­vęs apie Lietuvą. Šventasis jam dainavo lietuviškas daineles, pa­sakojo apie Lietuvos grožį, pri­mindavo Margeliui apie užmirš­tuosius lietuvių kalbos žodžius.

Vieną sykį juodu susitiko jau­nutę labai gražią mergaitę, taip pat lietuvaitę, Baniutę, kurios gražumas burte užbūrė Margelio šir­dį. Ne kartą juodu susitikdavo kur nors, nematomoje vietoje ir meiliai kalbėdavosi. O Šventasis saugojo, kad kas nors nepamatytų.

Pagaliau, sutarė visi bėgti į Lie­tuvą, ir vieną dieną laimingai jie pasiekė gimtuosius Pilėnus.

Lyg pusę dangaus laimėjusi, nu­džiugo kunigaikštienė Rida, susi­laukusi gyvo ir gražaus savo sūnelio Margio. Džiaugėsi karei­viai, pilėniečiai ir visa apylinkė. Tuojau Margis su Baniute pakėlė puikias vestuves, kuriose midus ir vynas upeliais liejos, o žvėrienos nukrauti stalai lūžo. Ir taip links­minosi ištisas savaites.

Tuo tarpu kryžeiviai, supratę, kad Margis pabėgo, pasiutiškai supyko ir surinkę didžiausius pul­kus kareivių, puolė Pilėnus. Dar nepasibaigus Margio ir Baniutės vestuvėms.

Šoko Margis, išsirikiavo visi jo kareiviai ir stojo ginti pilies sienų.

Baisus tad buvo karas! Kryžei­viai skeveldromis draskė mūrus, ardė pilies pamatus; lietuviai taip pat nepasidavė ir gynėsi kaip įma­nydami: metė ant kryžeivių gal­vų akmenis, pylė verdančią smalą, kapojo kalavijais. Margis pirmą kartą kare, sukaupęs visą savo jaunystės jėgą, guldė kryžeivius, kaip rugių pėdus.

Bei vis dėlto, nors ir labai gy­nėsi lietuviai, tačiau priešo daug skaitlingesnių minių nebeįstengė nugalėti. Pilies mūrai byrėte by­rėjo, kaip smėlis. Ir kai jau Mar­gis tikrai pamatė nebegalėsiąs atsiginti nuo priešų, sušaukė visus dar gyvus kareivius ir sušuko:

— vyrai! Kryžeiviai jau baigiasi laužtis į pilį, nors ne mūsų tai kal­tė. Gynėme iki paskutinio krau­jo lašo. Bet dabar… įsilaužę, pa­ims mus ir padarys vergais… Bro­liai, argi mes sutiksime vergauti tiems kraugeriams? Mes, laisvi lietuviai?!.,.

— Ne, nei… — suūžė visi, lyg vienas. Lietuviai niekam nevergavo ir nevergaus. Laisvi gimę, laisvi norimą ir mirti!

Ir moterų drebąs balsas tą pa­tį pakartojo: 

— Ir mes laisvos gimėm, ir mes nevergausime!…

Liūdna šypsena nušvietė Marge­lio veidą.

— Nepasidžiaugs vokiečiai mū­sų pilį paėmę!

Ir tuojau moterys ir seneliai, ku­rie negalėjo kautis su kryžeiviais, pradėjo vilkt medžius ir krauti kieme laužą. Sunešė visas savo brangenybes, sukrovė, kad vokie­čiams nieko nepaliktų ir uždegė. Paskui ėmė krauti kitą, didesnį laužą. Ilgai krovė, ir jau bebai­giant krauti, atbėgo kareiviai nuo mūrų šaukdami, kad kryžeiviai baigę griauti paskutinę mūro sieną ir netrukus įsibriausią. Tada pra­sidėjo šiurpulinga amžinasties va­landa. Motinos, surinkusios savo vaikus, raudodamos juos bučiavo ir palaiminusios, dūrė ir metė į lau­žą. Vyrai dūrė savo žmonas ir paskui smeigėsi sau kalavijus į krūtines. Didelė, raudona liepsna, kaip motina glaudė į savo plačiasparnę skarą mirštančius pilėniečius. Pagaliau užlipo kunigaikštie­nė Rida ir pati sau įsismeigė ka­laviją į pat širdį.

Pasiliko tiktai Margis ir Baniutė. Patys paskutiniai. Graži ir išblyškusi stovėjo ji prie savo vy­ro ir drebančiomis rankomis užku­re laužą.

Paskui abudu užlipo. Karšti ir gilūs nekaltos meilės atsidūksėjimai nuaidėjo pilies tuštumoje. Sujudėjo Margio rankoj sugniaužtas kardas, įsmigo į dvi jaunutes šir­dis, ir… dar aukščiau iškilusi lieps­na susisupę paskutinę gynėjų auką.

Kai kryžeiviai, išvertę mūrus įsibriovė pilin, visas laužas jau bu­vo liepsnose. Šalti, paniurę ir ko­vos užgrūdinti jų veidai, išblyško kaip lininės drobės, o šaltos, sule­dėjusios jų širdys, matant tokį lietuvių karžygiškumą ir pasišventi­mą, pirmą kart po tiek žiaurių ko­vų susigraudeno ir nusigando.

Ir grįžo vėl atgal į Prūsus su kar­čiu nepasitenkinimu, nebedrįsda­mi daugiau žiūrėti į tokią pasišventimo auką…

Tyliai užsidarė – vylingos praei­ties durys, ir, vėl aš likau vienui vienas.

Baigėsi naktis. Auksiniai sau­lėtekiai vėl, kaip ir visuomet, api­bėrė šį, krūmokšniais apaugusį, kalnelį, kuris išvėtęs po visą pasau­lį didžiadvasio milžino Margio ir jo draugų pelenus, tyli sustingęs kaip koks vaikų netekęs tėvas, ir kiek­vienu afsidūksėjimu dvelkdamas į mūsų krūtines galingą protėvių dvasią.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest

0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x