Panerio pirmykštės kultūros sėdybos

Panerio pirmykštės kultūros sėdybos
P. Tarasenka „Panerio pirmykštės kultūros sėdybos"“ // Kultūra – 1924 m. nr. 7-8 p. 299-310

Nuo Kernavės iki Kauno

Visam pasaulyje vienodai plėtojosi pirmykštė kultūra. Visa žmonija savo žilojoj senovėje ėjo ilgą ir sunkų ieškojimų ir bandymų kelią kūrimo šviesesnės ateities — mūsų dienų nuostabios kultūros, bet jau pirmuose sąmoninguose kūrimo žingsniuose atskiros žmonijos bendruomenės reiškė savo kultūroje savarankias tautines žymes, kurias išplėtoję ėmė dalyvauti, ir bendram kultūros kūrimo darbe, vadinasi, virto istorinėmis. Nevienodas likimas laukė žmonijos…

Pažvelgę į žmonijos kovą dėl savo tautos ir bendrosios kultūros pamatysim, jog vienos tautos, po pirmųjų bandymų ir ieškojimų, greitai virsdavo, istorinėmis, sukurdavo ir savo kultūrą, nuo kurios, joms pranykus, likdavo nemirtingi grožio ir gilios minties pavyzdžiai, kitos tautos garbingos dėl savo istorijos ir kultūros, dar ir mūsų dienomis tebeveda pasaulį pirmyn; dar kitos ir šiandien, nepajėgia praskinti sau kelio į ateitį, nesugeba bendradarbiauti plačiame pasaulio gyvenime, ir kitų spaudžiamos vargingai baigia savo gyvenimu paskutines dienas; vėl kitos ir mūsų dienų nesulaukę žlugo pirmuose savo kultūros kūrimo žingsniuose, nė atminimo apie save nepalikę. Kiekviena gyvenusi pasaulyje tauta ne veltui gyveno, kiekviena paliko įvairius savo gyvenimo pėdsakus iš kurių ir galima nustatyti jos reikšmę bendroje kovoje dėl geresnės ateities.

Viduramžių jūrininkai, keliaudami į tolimus kraštus, pamate pas laukines tautas padargus ir įrankius iš akmens, kokių rasdavo savo tėvynės žemėje. Randamieji žemėje padargai čia jau buvo užmiršti, ir niekas nežinojo, kam jie skiriami ir kokiu budinčia čia atsirado. Palyginę juos su tebevartojamais laukinių žmonių įrankiais, suprato žmonės įvairių akmeninių padargų reikšmę suprato, kad ir jų proseniai gyveno kitados taip pat, kaip dabar laukiniai žmonės tebegyvena, kad tie padargai yra jų gyvenimo liekanos. Visuomenė ir mokslininkai, susidomėję tiek atvežtais pavyzdžiais, tiek ir rastais savo žemėje, pradėjo jų daugiau ieškoti ir branginti, rinkti į muziejus, tyrinėti, ir jais remdamiesi sudarė nuostabiai gražų mokslą – priešistorinę archeologiją, kuri remdamasi mažo­mis medžiaginėmis liekanomis atvaizduoja pirmuosius žmonijos žingsnius kultūros keliu.

Musų probočių kantrybės ir ištvermės dėka ir mes po ilgo ieškojimo kelio išėjom į šviesų gyvenimo kelią ir tęsiam jų darbą, kurdami savo tautos ir žmonijos kultūrą.

Nepasiliko be žymių sunkioji šimtų ir tūkstančių metų kultūrinė kova ir pas mus. Kur tiktai pažvelgsim aplinkui, visur pamatysim nykstančių praeities paminklų — liudininkų tos kovos dėl savo ateities. Čia nuliūdę, apgriuvę piliakalniai; išarti, išpustyti kapinynai; suskaldyti akmenys, užmirštos garsiosios alkvieties ir kiti senovės paminklai. Visų seniausieji gimtojo krašto praeities paminklai – pirmykštės kultūros sėdybos, dau­giau ne kiti paminklai sulaukė liūdnos ateities: jie iš dienos į dieną vis nyksta; dar keli metai ir jie visai pranyks. Paprastos žilosios senovės „sėdybų“ žymės nieko nedomina, nieko netraukta į save: nežino jų ir nesupranta visuomenė, nesirūpina ieškoti ir pažinti mokslininkai, o tuo tarpu kiek duotų jos šviesos pažinti tai tamsiajai mūsų krašto praeičiai, kurią mes vadinam akmens kultūros gadyne ir kurios ypatingai nagrinėjamos yra priešistorinės archeologijos.

Medžiagos daug turime ir Lietuvoje kurti savo krašto priešistorinei archeologijai, bet reta ką ji domina ir retas kas žino ir įvertiną tą medžiagą. Teikdamas čia keletą pastebėjimų – apie mano aptiktas Neries pakraščiais pirmykštės kultūros sėdybas, noriu supažindinti skaitytoją su seniausiais mūsų kultūros paminklais, kuriuos reikia skubėti pažintu kad dar užsilikusios žymės nenueitų niekais.

Kernavės sėdyba. Platūs smėlynai, apsupti aplinkui garsiąją iš senovės Kernavę nėra tušti, įsižiūrėję pamatysim kur sutrupėjusius kaulus kur krūvas geležinės rūdos ir deglių, kur dalių sulaužytų padargų iš vario ir geležies. Dažnai pasakoja vietiniai gyventojai, kad randama kartais smėlyne senobinių, pinigų įvairių padargų iš brangiųjų naugių, bet kas brangiausia jie visai nepastebėjo, ir nustebinti buvo kaimiečiai, kada pamatė, kaip aš atsidėjęs ieškojau ne aukso ir sidabro, bet ko kito…

Tarp paminėtų vėlesniųjų laikų palaikų, rodančių, jog čia po plačius smėlio laukus senovėje žydėte žydėta gyvenimo. Išmėtytos ant smėlio ir ankstybesniųjų laikų žmogaus gyvenimo liekanos: padargai iš pirmosios patvarios medžiagos žmonijos pavartotos — titnago. Čia rasta daug jo skaldinių. O retkarčiais ir gražiai padirbtų peiliukų, vilyčių galūnių, skaptukų, molinių puodų šukių, kurių sienelių būta iki 3 cm storumo. Molis, var­totas puodams dirbti, buvo primaišytas daug skaldyto akmens, ir puodai matyti dar rankomis lipdomi buvo. Vienoje krūvelėje radau keletą storų šukių su vytelinio pynimo žymėmis ant jų vidurinės pusės. Matyti, pirmykštis Kernavės smėlyno gyventojas šiaip nesugebėdamas nulipdyti reikalingo pavidalo puodo pirma nupindavo iš vytelių jo formą ir aptepęs ją moliu apdegindavo. Supratę ko mano ieškoma, kaimiečiai, kad ir šypsojosi palyginę trapes molinių puodų šukes ir titnago skeveldras su aukso gabalu, bet noromis padėjo man jas rinkti ir pririnko daug; be to rado ir du nežinomų gyvulių kaulus, apie 20 cm ilgio kiekvienas su gražiai išgręžtomis juose skylutėmis prie vieno galo. Tai ir visa, kas buvo mano rasta, vaikščiojant po Kernavės smėlynus, liekanų nuo gyvenusio čia žilojoj senovėj žmogaus. Pažinti geriau šią įdomią vietelę neturėjau nei laiko, nei galimybių ir, padėkojęs savo padėjėjams kaimiečiams už pagalbą, turėjau išvykti.

Mitkiškių sėdyba (Vievio valsč. Trakų apsk.). Mitkiškių kaimas išgarsėjęs savo „Kryžiaus akmeniu“, dar minėtinas yra ir dėl savo įdomaus milžinkapio ir taip pat dar dėl niekeno nepastebėtos įdomios pirmykštės kultūros žmogaus sėdybos, apie kurią, kad geriau susipažintume su šios rūšies musų senovės paminklais, plačiau čia pakalbėsiu.

Kiek toliau nuo malūnėlio ant Sukros upelės, kairia­jam jos krašte, ten, kur jau platus Neries slėnis įsispyręs į sta­čius Panerio aukštumų šlaitus, yra kalnuotas smėlynas, penketo hektarų ploto. Vėjui pučiant šis plotas pradeda visas judėti, smėlio debesys, nešami toliau į rytus, užpila dirbamus kaimo laukus. Kelios dešimtys metų atgal čia ošė amžinai žalias šilas, kurio pavėsyje augo samanos, žolės. Iškirto žmonės mišką, šviesi saulutė sudegino augančius medžių pavėsyje žalumynus, audros nuplėšė dirvą ir liko dar tik kelios pakrypusios pušys, primenan­čios buvusį čia mišką. Nuplėšus audroms dirvą, ant smėlio paviršiaus pasirodė ne vien tik šakoti kelmai, bet ir žymės, kad šitoje vietoje dar prieš užaugant čia storoms pušims, gyventa žmo­gaus, kurio gyvenimo liekanos ir liko išsimėtę ant smėlio. Daug pri­rinkau čia įdomios medžiagos tamsiajai, tolimajai žmonijos pra­eičiai pažinti, pririnkau nekasinėdamas, nevarydamas, su atida apžiūrėdamas lauką ir rinkdamas kas vien tik pakliuvo smėlyne į akis. Nebrangi toji medžiaga sodiečio išmanymu, nepastebėta liko ir „Lietuvos“ korespondento, bet, kad plačiau būtų atvaizduota mūsų prosenių buitis, pakalbėsiu plačiau ir apie atrastus čia jos padargus. Pirmoje vietoje pažymėsiu čia padargus iš titna­go. Jie įvairiai, dirbti ir įvairiems reikalams buvo dirbami. Titnago skeltuvai platūs ir trumpi, aštriais kraštais, buvo vartojami pirmykštės kultūros žmogaus vilyčių galūnėms, ir žinomo Skandinavijos archeologo A. Morūljeto laikomi tipingais titnaginiais padargais vėlesnės akmens kultūros gadynės arba neolito. Skeltuvai smulkūs, – vadinami „geometriniais“’ vartojami buvo iš vilyčių galūnėms ir yloms bei adatoms, o taip pat žeberklų dantims. Skeltuvai vilyčių galūnėms su koteliais, kuriuos darydavo, kad tvir­čiau galima būtų jas įtvirtinti. Vienas skeltuvas, pada­rytas iš labai plono, 2 mm storio, titnaginio lapelio, kitas kurio kotelis padarytas nuskaldant tik iš vienos puses; toks skeltuvas laikomas retenybe vakarų Europos sėdybose. Dar kiti skeltu­vai yra įvairūs peiliai ir peiliukai, tipingi Mitkiškių sėdy­bai, nes kitose Panerio sėdybose jų aptinkama mažiau ir yra ne taip įvairūs ir ne taip gražiai padirbti. Skeltuvai taip pat galėjo būti vartojami ir dureklių galūnėms. Vienas iš surastų skiltuvų yra savotiš­kas titnaginis peilis, kuris rodo darbo pažangą, kadangi turi kotelį. Du skeltuvai įvairiai apdirbti, sudaro grupę pirmykščių žmogaus padargų, vadinamų „skaptukais“ ir buvo vartojami nuvalyti mėsos likučius nuo žvėrių kaulų.

Be kiek sistematizuotų titnaginių padargų, dar kelius šimtus skeltuvų, stambesnių skeveldrų ir titnago gabalų nuo kurių ir buvo nukalami skeltuvai pasi­dirbti reikalingiems galams.

Gausumas baigtų jau ir dar nebaigtų, sveikų ir sulaužytų titnaginių padargų, o taip pat ir gabalai titnago su žymėmis skė­limo nuo jų siaurų skeltuvų, randami kartais prie vienos bend­ros krūvelės, rodo, jog sėdybos gyventojai čia pat vietoje savo rankomis dirbdavo padargus kiekvienas sau iš vietinio titnago kurio natūralių gabalų ir dabar daug randama pakalnėje tarp iš­mėtytų įvairios rūšies akmenų.

Gausingai smėlyne išsimėtę yra ir kitos žmogaus gyvenimo žymės, visuomet lydinčios pirmykštės kultūros sėdybas. Pavyzdžiui liekanos seno žmogaus amato, molinių puodų dirbimo. Sveikų puodų Mitkiškių sėdyboje neradau, bet šukių nuo jų, išmėtytų po smėlyną, kada skyrium, kada krūvoje su titnago dirbiniais, pri­rinkau daug.

Įvairios molio sudėties, įvairiai dirbtos ir pagražintos molinės šukės, nebranginamos visuomenės, neįvertinamos kartais ir mokslininkų, dažnai vienintelė tėra medžiaga praeities paslaptims pažinti. Lydint molio dirbimams visa žmonijos kultūros gyvenimą, tobulėjant jiems kartu su kitais kultūros reiškiniais, jie, kad ir būtų tik mažos šukelės, yra brangios liekanos. Moliniai išdirbiniai yra raštai, kurių pagalba tyrinėtojai išaiškino jų dirbėjų laiką ir kultūros laipsnį.

Surinktos Mitkiškių sėdyboje šukės savo įvairumu liudija, kad šioje vietoje ne metus ir dešimtmečius, bet ilgūs amžius gyveno žmonės. Šukės, surinktos Mitkiškių sėdyboje padarymo laiką rodo savo ornamentais. Prie ankstybesnių, kurias be abejojimo galime laikyti titnago padargų vienametėmis, vadinasi siekiančiomis akmens kultūros gadynę, bus ornamentuotos „išspaustomis duobelėmis,, darytomis pir­štų nagais; šukės su vadinamuoju „šniūro“ ornamentu iš trumpų brūkšnelių, kurie, būdami arti vienas kito sudaro „šniūrą“; šukės su ornamentais, kuriuos sudaro tiesių linijų kombinuotes, plačiai buvo vartojamos tikrajam akmens am­žiuje. Įdomios mums šukės kurios ornamentuotos „eglaitėmis“, ornamentu ir dabar tebevartojamu musų liaudies, pagražinant įvairius naminius išdirbinius, kuris, išgyvenęs gal ne vieną tūkstantį metų išliko ir šiandien. Dauguma puodų, dirbtų jau su pagalba rato, rodo aukštą jų dirbimo techniką, tik kai kurie puodai lipdyti buvo rankomis iš molio su priemaiša skal­dyto akmens; šie turėjo storas, daugiau kaip 2 cm. storio sieneles, ir turi būt priskirti prie ankstybesniųjų išdirbinių.

Visos kitos šukės, rodo savo ornamen­tais naujesnius laikus, kad sėdybos gyventojai jau buvo pažinę ir kitą tobulesnę, medžiagą savo įrankiams dirbti — nauges. Tokios yra „banguotų linijų“ ornamentais ir turinčios tiesių lygiagrečių linijų ornamentus. Daug rasta šukių dar su keleriopais minėtais ornamentais, taip pat ir be ornamentų iš įvairios sudėties molio ir yra įvairų spalvų raudonos, geltonos, šviesiai baltos, juodos.

Be įvairių padargų iš titnago ir šukių, visuomet randamų pirmykštes kultūros sėdybose, Mitkiškių smėlyne dar pastebėjau keletą reiškinių, kurie kiek plačiau nušviečia mūsų pirmykščio prosenio buitį. Kai kuriose smėlyno vietose pastebėjau – apskritus 2 — 6 m. diametro, tamsesnės spalvos smėlio plotus, kurie žymiai skiriasi nuo šviesaus smėlio lauko. Tai žymės buvusių ugniaviečių, kurių pelenai ir anglys susimaišę su mėliu padarė jį tamsesnes spalvos. Spalvoto smėlio sluoksniai turėjo 10 — 15 cm storumo, o po jais, kai kur ir šiaip lauke, aptikau nedidelių, apie 1 m. diametro, lygiai išgrįstų nedideliais ak­menimis, apskritų plotelių su žymėmis kūrenimo ant jų ugnies, nes akmenys iš viršaus aprūkę ir nuo ugnies sutrupėję.

Spalvotas smėlis ir akmenimis grįsti ploteliai, yra niekas kitas, kaip tiktai liekanos tų savotiškų trobesių, kuriuos pirmyk­štis Mitkiškių gyventojas, statydavo, kad, apsaugotų save nuo audrų ir žiemos šalnų. Paprasti tai buvo trobesiai, iškasti smėlyje, „rūsiai“, kurių dugnas viduryje buvo išgrįstas akmenimis, dėl ugniakuro, o iš viršaus gal buvo pridengiami kartimis, žole, velėnomis. Apleidus gyventojams sėdybą, laikas ir audros sulygino „rūsius“ su lauko paviršiumi, ir tik tie maži pėdsakai gali ką pasakyti apie prosenių statybą

Bevaikščiodamas po smėlyną ir su atida apžiūrinėdamas, visa, kai kuriose vietose pamačiau keistas akmenų krūveles. Apžiūrėjęs vietą prie akmenų, pamačiau čia primėtyta šukių, anglių ir degintų kaulų trupinių, tuo tarpu kai smėlis čia buvo bendros lauko spalvos. Tokios krūvos aptinkamos beveik prie kiek­vienos sėdybos primena dar vieną tos gadynės buities bruožą. Akmenų krūvos yra liekanos žilosios senovės antkapių. Mirusiųjų kūnai būdavo tam tikrose vietose sudeginami, o liekanos kaulų, pelenai ir ugniakuro anglys, supilami į puodus kurie, pastatyti kiek nuošaliau nuo sėdybos, būdavo apipilami iš viršaus žemėmis ir apkraunami dėl pastovumo akmenimis.

Nuolatos gyvendami vietoje, Mitkiškių sėdybos gyventojai neliko per amžius tam pačiam kultūros lygyje, o kuo toliau, tuo daugiau turėjo įpratimų, žinių, ir tobulino savo gyvenimą, ieškodami, kaip pagerinti savo buitį. Pirmykščiai gyventojai ėmėsi bandymų ne tik su akmenimis, moliu, kaulu, bet ir su kita medžiaga, ir pagalios, pažinę naugių ypatybes ir pakeitę jomis akmenį, priėjo naują kultūros laipsnį — naugių kultūros gadynę. Žmonijos kultūros istorija išranda, jog kultūrai vystantis, sekanti po akmens kultūros gadynės buvusi vario bei bronzos, o vėliau geležies kultūros gadynė. Bet Lietuvoje vario neaptinkama, o plačių santykių su kaimynais, turinčiais vario taip pat retai teaptin­kama. Bet kultūros bendroji eiga nebuvo sustojusi Lietuvoje, jos pirmykštis gyventojas netu­rėdamas vario, po ilgų ieškojimų ir bandymų, gal kiek atsilikęs nuo savo kaimynų, bet nepriklausomai plėtodamas kultūrą, tiesiai nuo akmens perėjo prie geležies. 

Kad tai buvo taip, negaliu nepaminėti dar vieno reiškinio iš Mitkiškių sėdybos, rodančio drąsią gyventojų pastangą išsiliuosuoti nuo akmens gadynės vargo. Vienoje gyvenimo vietoje tarp titnaginių skeltuvių radau geležinį peiliuką, ilgio 10 cm., pločio 12 mm. ir 4 mm. storio. Toks peiliukas nėra naujiena archeologijoje, kur jį laiko kartais „Sibiro“ peiliuku, aptinkamu, senovės kapuose visoje Europoje, o neaukštos kultūros Sibiro gyventojai ir šiandien jį tebevartoja. Peiliai „Sibiro“ tipo savo pavidalu rodo, kad jie nepareina nuo varinių kuriuose reiškiasi vario gadynės ypatingumai, o buvo daromi sekant akmens amžiaus pavyzdžiu, kur kas prieš išmokstant dirbti geležį iš rūdos. Tie pirmieji nauginiai peiliukai buvo daromi ne iš rūdos geležies, bet iš „meteorito“, kuris turi tiek daug geležies, jog pasiduoda kaustomas. Bandydamas įvairius akmenis, pirmykštis žmogus aptiko meteoro akmenį ir pradėjęs jį skal­dyti pamatė, kad jis ne tik neskyla, bet lankstosi ir gauna kitą pavidalą. Po ilgų bandymų, po daugel triūso, sekdamas jam žinomu pavyzdžiu akmeniniu peiliuku. Mitkiškių pirmykštis gyventojas ir padirbo peiliuką. Užtenka palyginti šį peiliuką su titnaginiu, kad galėtum pasakyti, kokiu pavyzdžiu buvo sekta, peiliuką dirbant. Vėliau, išmokus gaminti, geležį iš rūdos ir turint pavyzdžių, tokius peiliukus jau buvo lengva padaryti, todėl jų taip dažnai aptinkam ir mūsų krašto vėlesniųjų laikų kapuose.                                                                           

Maža dar buvo padaryti iš pripuolamai aptiktos geležies Mitkiškių gyventojui peiliuką ir pakeisti juo netobulus akmeninius, jis, būdamas ne tik amatininkas, bet ir dailininkas, ir savo skonį ir grynai tautinį savotiškumą pabrėžė dar pagražindamas peiliu­ką ornamentu. Peiliuko šonuose mes matom jau pažįstamus akmens kultūros gadynės molinių išdirbinių „eglaitės“ ornamen­tus, o nugarėlėje irgi akmens gadynės „kryžiukų“ ir tiesių linijų ornamentą.

Šis vienintelis man žinomas „Sibiro“ tipo ornamentuotas peiliukas rodo viena iš įdomiausių mūsų krašto praeities paslapčių, kam priklauso Mitkiškių pirmykštės kultūros sėdybos gyven­tojai ir tą kultūras kelią, kuriuo jie ėjo.

Krupeliškių sėdyba. (Musnikų valsč., Ukmergės apsk.). Į vakarus nuo kaimo, pakalnėje smėlyne, dešiniajam Neries krante kai kuriose vietose dar liko žymių, kad gyventa čia žmo­gaus akmens kultūros gadynėj. Molinės šukės, ugniavietės ir kai kur krūvelės titnaginių skaldinių rodo, kad ir čia žmogaus gyventa žilojoj senovėj. Maža jau čia beliko žymių, o greitai gal ir visai neteksim šio vieno iš įdomiausių mūsų krašto toli­mosios praeities paminklų. Ko neįveikia audros, tą pribaigia kaimo piemeniukai, išmėtydami ir tas paskutines žymes.

Rusių sėdyba (Žaslių valsč., Trakų apsk.). Vienas ki­lometras į šiaure nuo Rusių kaimo, ten kur Neris pasisuka į vakarus, yra platus smėlynas. Ten irgi yra įdomių žymių pirmykštės kultūros žmogaus gyvenimo. Visam smėlyno plote, panašiai, kaip Mitkiškių sėdyboje, guli krūvelėmis šukės, titnago skaidiniai, kapų akmenys; kai kuriose vietose yra žymių buvusių ugniaviečių. Ypatingai daug Rusių sėdyboje šukių kartais tebegulinčių krūvomis toje vietoje, kur buvo piemenų sudaužyti puodai. Tarp šukių daug yra ornamentuotų minėtais „tiesių lini­jų“ ir jų kombinuočių ornamentais, ir šukių puodų su storomis, 3 cm storo, sienelėmis, lipdytų rankomis iš molio su priemaišomis skaldyto akmens. Čia pat smėlyne, tarp įvairių smulkių tit­naginių padargų, kaip antai, vilyčių galūnių, skaptukų, peiliukų, rasta vienas sveikas akmeninis kirvelis, 6 cm. ilgio su skylute ir pusė, gražiai padaryto plaktuko. Visos žymės gyvenimo Rusių sėdyboje pirmykštės kultūrom žmogaus panašios į Mitkiškių Sėdybos žymes; todėl apie jas plačiau nė nekalbėsime. Įdomus gali būti pats kaimo pavadinimas „Rusiai“, kaip ir kiti panašūs pavadinimai („Rusnė“, „Rusokai“, „Ruseniai“) ar nebus tik kilę iš pirmykščių trobesių „rūsių“, pavadinimo? Kad senovėje musų žmonių gyventa „rūsiuo­se“ bei urvuose randam paminėta ir senovės pasakose, viena iš tokių pasakų, užrašytų kunigo Kossarževskio Žemaitijoje šeš­tame, praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, sako, kad senovės mil­žinai kasė duobes, urvus ir įrengdavę juose akmeninius kapus.

Su Rusių sėdyba negalėjo neturėti ryšių dar viena vieta. Apie pora kilometrų į pietus nuo Rusių sėdybos, dešiniajam Ne­ries krante yra Rusių Rago kaimas. Pavadinimas to kaimo, kaip daugel kitų mūsų pavadinimų, kilusių iš žodžio „ragas“ rodo kad tos vietos būta senovėje garbingos, dėl įtaisytų čia alkviečių ar laidojimo vietų. Bet Rusių Ragas buvo išrinktas ir naudojamas matyti jau vėlesniais laikais, nes likusios čia laidojimo žymės, kurganai, nesutinka su pirmykščių rūsių gyventojų.

Salenikų sėdyba (Jonavos valsč., Kauno apskr.). Į ry­tus nuo Salenikų kaimo, esančio netoli santakos Neries ir šven­tosios, smėlynė keliose vietose aptikau titnago skeveldrų, šukių ir ugniakuro žymių. Tarp titnago padargų, kurių dauguma buvo vartojama medžioklei, kaip antai: peiliukų, vilyčių galūnių, skaptukų, iečių ir dureklių galūnių, radau ir kelius dantis sumedžioto tauro.

Skorulių sėdyba (Skorulių bažnytkaimis, Jonavos valsč., Kauno apskr.). Čia irgi smėlyne arti Neries yra pirmykštės kultūros žmogaus gyvenimo žymių – titnago padargų ir kt.

Kleboniškų sėdyba (Lopių valsč., Kauno apskr ). Ties Kle­boniškių kaimu dešiniajame Neries krante, daug randama titnaginių skeveldrų ir šukių.

Linkuvos sėdyba (Slabados valsč., Kauno apskr.). Netoli Slabados, Linkuvos, kaimo laukose, arti Neries, yra pirmykštės kultūros žmogaus sėdyba. Randama čia rankomis, lipdytų puodų šukių ir titnago padargų: vilyčių galūnių ir peiliukų.

Daug įvairių kitų senovės paminklų aptikau srauniosios Neries slėny, daug galima būtų kalbėti apie kiekvieną jų skyrium, bet šį kartą ėmiau tik įdomesnes „sėdybas“ ir tai gal toli gražu ne visas. Dar laukia ir mano paminėtos čia ir dar visai nežinomos „sėdybos“ senovės mylėtojo ir mokslininko, kuris atsidėjęs ištirtų jas.

Kiek palyginęs gautąją medžiagą apie Panerio akmens ga­dynės gyventoją su kitų kraštų gadynės liekanomis, galime pasakyti, kad ir Panerio pirmykštis gyventojai ėjo evoliucijos keliu prie naujos kultūros gadynės, prie istorinio laikotarpio, bet jau nuo senų senovės pabrėždamas savo kultūroje tautinį savarankiškumą. „Sibiro tipo“ peiliukas, iš Mitkiškių sėdybos, šukės su savo grynai lietuviškais ornamentais, vietų pavadinamai ir žmonių padavimai — sako, jog tos liekanos ne kitų tautų čia mums paliktos, o yra mūsų senovė. Argi gali būti kitaip? Neturėdami savo nepriklausomos kultūros, gimusios dar senų senovėje ir augusios visą laiką tautos gyvenime, ar būtume galėję sukurti nuostabią, gražią kultūrą, sukurti didžią valstybę praeityje, ištverti šimtmečius svetimųjų vergijoje ir vėl sužibti šviesiu ir gražiu, grynai tautiniu valstybiniu gyvenimu?

5 2 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
1 month ago

Kapitonas Petras Tarasenka

Kapitonas Petras Tarasenka,.png
1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x