Pagoniška šventykla Žemaitijoje

Pagoniška šventykla Žemaitijoje

Vienas rečiausių mūsų praeities pamink­lų. Praėjus šimtams metų po krikščio­nybės įvedimo — pagoniškos apeigos. Kas deginta ir aukota. Slapta nuo jėzuitų akies.

Žemaitijos gyvenvietę Mosėdį galima pa­vadinti akmenų karalyste. Čia gydytojas V. Intas įsteigė akmenų muziejų. Šio unika­laus muziejaus kolekciją sudaro įvairaus di­dumo, įdomių formų gamtiniai akmenys. Daug tų akmenų puošia muziejaus centrą, ligoninę, gyvenvietės aikštę, sodybas, o dau­gelis guli tiesiog laukuose, pakelėse, rais­tuose, pelkėse, tose vietose, kur tie akmenys išgulėjo tūkstančius metų.

Bene pats didžiausias šio muziejaus ekspo­natas yra Šilalės ir Naujokų kaimų riboje esantis didžiulis akmuo, vietinių žmonių va­dinamas Šilalės kūliu. Štai čia, netoli šio milžino, 1970 m. buvo atrastas vienas iš re­čiausių mūsų krašto praeities paminklų — pagoniška šventykla.

Viskas prasidėjo paprastai. Į Šilalės kūlį supančią pelkę atėjo melioratoriai. Iškirto krūmus, iškasė griovį. Greit turėjo pradėti rinkti ir akmenis, palikdami tik tuos, kurie buvo atrinkti akmenų muziejui. Šiuos gydy­tojas V. Intas yra sunumeravęs ir pažymė­jęs baltais dažais. Iš pažymėtųjų akmenų vienas buvo cilindro formos su iškaltu du­beniu. Iš žemės kyšojo tik vienas šio ak­mens šonas ir dalis briaunos. Ekskavatorininkai, nenorėdami šio ak­mens suskaldyti, iškėlė jį į žemės paviršių ir pernešė prie Šilalės kūlio. Atostogavęs tėviškėje kretingiškis inž. I. Jablonskis iškelto akmens vietoje pastebėjo anglių ir molinio puodo šukių. Apie radinius buvo pranešta Istorijos instituto archeologams. Rugpjūčio mėn. čia buvo atlikti bandomieji kasinėjimai, o rugsėjo mėn., dalyvaujant Lietuvos Istorijos-etnografijos muzie­jaus archeologams ir Vilniaus universiteto studentų Romuvos klubo nariams, darbas buvo baigtas.

Atkasus 7×9 m didumo plotą, paaiškėjo, kad dubenuotas akmuo yra aukuras, stovė­jęs prie židinio. Židinys — tai 1,5 m skers­mens ir 70 cm gylio duobė, kurios dugno pakraštys apjuostas 10—15 cm dydžio akmenų vainiku. Duobės šlaitai nuolaidūs, grįsti didesniais akmenimis. Tik šiaurinis jos šlaitas statesnis. Čia ant pastovo stovėjo pats aukuras.

Duobutėje — židinyje buvo matyti susi­maišę degėsių ir kalkių tufo sluoksneliai. Iš židinyje rastų anglių biologė E. Šimkūnai­tė nustatė, kad ugnis čia buvo kūrenta ne vieną kartą ir ilgą laiką, nes buvę duobės dugne akmenėliai (ne tik granitai, bet ir porfirai ir kt.) sudegę beveik į pelenus. Židinys kūrentas įvairia mediena. Rasta ir ber­žo, ir ąžuolo anglių, tačiau yra nemaža ir sudegusių pušų žievių, kurios tiko ilgą lai­ką ugniai palaikyti. Rasta taip pat ir kadagių anglių, kurios ilgai smilksta ir rūksta. Jokių kaulų degimo pėdsakų nėra, tačiau rasta su pelenais susilydžiusio gintaro ar sakų gaba­lų. Kalkių tufo nuosėdos rodo, kad židinys ilgą laiką, gal net kelis šimtus metų, buvo apleistas ir spėjęs apaugti. Vėl iš naujo už­kurtas, jis jau nebebuvo nuolat kurstomas, nes dar rasta ne visai sudegusių asiūklių šaknų, kurie čia buvo užaugę, kai židinys kurį laiką buvo nenaudojamas. Šiuo antruo­ju židinio atgaivinimo laikotarpiu į jį pateko ir puodų šukės.

Vienas iš puodų — tai 16,5 cm skersmens ir 7,2 cm aukščio dubenėlis. Antrasis — puodynėlė kiek atloštu kraštu, 18 cm skers­mens anga. Trečiojo puodo išlikęs tik dug­nelis. Tiksliai nustatyti, kuriam amžiui jie priklausė, kol kas sunkoka, tačiau tokios for­mos ir taip žiesti puodai Lietuvoje buvo ži­nomi nuo XVI a. iki pat XIX a.

Šiauriniame židinio pakraštyje buvo įtai­sytas pastovas aukurui iš didelių akmenų, apkamšytas mažesniais aptašytais plokščiais akmenimis, kad dubenuotasis geriau stovėtų. Net jo užpakalinė pusė, kuri prieina prie pakilumėlės, paremta dviem plokščiais statme­nais akmenimis.

Dubenuotasis akmuo yra 80 — 110 cm aukščio, apatinėje dalyje tai netaisyklingas keturšonis, viršutinė dalis turi apie 45 cm aukščio, yra dailiai nukalta, ritinio pavida­lo, tartum girnos. Skersmuo 115 cm. Per vidurį iškaltas 32 cm skersmens ir 11 cm gylio dubuo. Pastaruoju metu akmuo buvo įvirtęs į duobę, iš dalies apneštas žemėmis. Atkasus židinį, dubenuotasis akmuo buvo sugrąžintas į savo vietą ir gerai sutapo su visais pastovo įlinkimais. Aukščiausiąja savo dalimi jis yra stovėjęs į šiaurę, o žemesniąja į pietus, t.y. į duobės pusę. Keturšonės dalies plokštumomis jis bu­vo orientuotas pagal pasaulio šalis.

Židinys ir aukuras — dubenuotasis ak­muo — sudarė pagoniškos šventyklos komp­leksą. Greičiausiai ši šventyklą buvo lanko­ma jau po krikščionybės įvedimo. Iš pra­džių ugnis buvo nuolat palaikoma arba bent ilgesnius laiko tarpus deginama. Vėliau šventykla dėl kažkokių priežasčių buvo ap­leista. Vėl atgaivinus ją, ugnis būdavo kūre­nama tik tam tikromis progomis. Iš turimos medžiagos nebeįmanoma atkurti pilno apei­gų vaizdo. Gal būt, čia ugnis buvo net gar­binama ir aukojamos nekruvinos aukos. Jos galėjo būti susijusios su vėlių pagerbimu bei jų maitinimu. Jos turėjo būti panašios į apeigas, atliekamas kapinėse, laidojant mirusiuosius, kada, kaip teigia rašytiniai XVII a. šaltiniai, čia būdavo puotaujama, o mirusiojo vėlė laikoma pilnateise puotos dalyve. Šią mintį paremia kapuose randami degėsiai bei puodų šukės.

Šventyklos vieta rodo, kad ji buvo nele­gali. Ji yra įrengta vakariniame pailgos kal­velės pakraštyje. Kalvelės plotis apie 50 m. Iš visų pusių ją supo pelkės. Visu vakariniu kalvelės pakraščiu eina natūralus akmenų grindinys, besitęsiąs apie 1 km nuo Šilalės kaimo pusės. Tai savotiška natūrali kūlgrin­da, kurios gale ir buvo įrengta šventykla. Visa kalvelė dar ir dabar apaugusi ąžuolais. Tiesa, likę tik menki, jauni ąžuolai, bet vie­tos gyventojai pasakoja, jog dar prieš ke­liasdešimt metų čia būta seno ąžuolyno. Pel­kių apsuptas ąžuolynas — ideali vieta pa­goniškai šventyklai. Juo labiau, kad ąžuoly­nas buvęs apie 1 km nuo gyvenvietės ar didesnių kelių. Kodėl ir nuo ko reikėjo taip slėptis?

Įvedus Lietuvoje krikščionybę (Žemaiti­joje 1413 m.), pagoniškosios apeigos buvo uždraustos. Iškirsti šventi miškeliai, nugriau­ti aukurai. Oficialiosios pagonybės laikais šventyklos greičiausiai buvo įrengtos ant kalnų, vadinamų alkomis. Jos minimos dar ilgai po krikščionybės įvedimo. Jas žinojo kiekvienas vietos gyventojas. Pagonis la­biau persekioti pradėta tik XVI—XVII am­žiais.

Galima sugriauti šventovę, galima iškirsti šventą miškelį, tam daug laiko nereikia, tačiau pakeisti žmonių sąmonei reikia ne vie­no ir net ne kelių dešimtmečių. Nėra abejo­nės, kad, uždraudus oficialiai atlikinėti pa­goniškas apeigas, jos būdavo atliekamos neoficialiai, slaptai, sunkiai prieinamose vie­tose, toliau nuo pašalinių akių. Matyt, kai buvo imta aktyviau persekioti pagonybę, pagoniškos šventyklos buvo perkeltos į nuo­šalesnes vietas, kur joms grėsė mažesnis pa­vojus.

Kada išnyko tokios šventyklos, konkrečių duomenų neturime. Tačiau rašytiniai šalti­niai teigia, kad XVII a. jos dar veikė. Antai jėzuitai savo veiklos ataskaitose, rašytose XVII a. pradžioje, nurodo, kad Žemaitijoje dar yra daug pagonių, kurie garbina šven­tus miškus, atlieka kitas pagoniškas apeigas, o didžiųjų švenčių metu susirenka ant kapų ir čia puotauja. Už pagoniškas apeigas ir už katalikų bažnyčios nelankymą žemaičiai XVII a. buvo baudžiami piniginėmis baudo­mis ir net kūno bausmėmis.

Laikas ir prievarta padarė savo: pagoniš­kieji papročiai ėmė nykti, o šventyklos bu­vo sugriautos. Sugriauta buvo ir šventykla prie Mosėdžio. Senųjų papročių persekioto­jai aukuro akmenį įvertė į židinio duobę, kur jis, apneštas žemių, išgulėjo iki mūsų dienų. Apie 200 m į pietus nuo šio akmens, tos pačios kalvelės vakariniame šlaite yra dar vienas dubenuotas akmuo. Jo dubuo mažesnis, į apačią siaurėjantis. Pats akmuo pail­gas, natūralus, neaptašytas. Šio akmens ap­linka taip pat buvo ištirta, tačiau ugnies pėdsakų čia nepastebėta. Matyt, prie šio ak­mens buvo atliekamos kokios nors kitos apeigos.

Tokių akmenų Lietuvoje yra gana daug. Vien tik Mosėdžio apylinkėje vietos kraš­totyrininkas R. Granauskas yra suregistra­vęs 9. O kiek dar jų nežinomų tūno pelkė­se, krūmuose ir raistuose? Ištyrus jų kelias dešimtis, gal būt, susidarytų žymiai pilnesnis vaizdas apie pagoniškąsias apeigas, žmonių tikėjimą, jų pasaulėžiūrą.

R. Rimantienė, V. Urbanavičius / Mokslas ir gyvenimas 1971 m. nr. 161 (2). p. 11 – 13.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *