Padavimai apie Raigrodo miestą

V. Krėvė - Mickevičius "Padavimai apie Raigrodo miestą" // Tauta ir žodis. – 1923, kn. 1, p. 129 - 135;

Surašė V. Krėvė – Mickevičius

I

Terp Ratnyčios ir Pervalkos yra sodžius Švendubrė. Netoli sodžiaus yra pievos, kurias žmonės vieni vadzina Kubelnyčios pie­vom — mat, per jas ploukia upelė Kubelnyčia; kici tas pievas vadzina Raigrodo pievom — tynai seniou buvo dzidelis miestas Raigrodas. Tam miesti gyveno labai išbjūri žmonės, toki išbjurėliai, kad jau jiei nieko nebijojo net pačio pono Dzievo. Ir ne vieni cik žmonės ty buvo išbjūri, bet ir kunigai: visi jiei girtuokliavo, kortosa graino, nei pasnykų nei šventių jokių nežiūrėjo. Tam miesti gyveno kokio tai dzidelio karalious sūnus, o kici sako, kad net pac jisai buvo karalius. Jis buvo tokis pac išbjurėlis, kap ir visi.

Vienų pavasarį žmonės ėmė griešycia dar Iabiou nei visadu, o visam galva buvo tasai karaliūnas. Jis buvo pirmas pravadyrus. Jis norėjo parodzyc, kad jis tokis galingas, kap pac Dzievas. Kap pavasaryj anksci pasidarė atolaidzis, jis liepė žemį išbaršcyc drusku, sukinkė rogėsna zakonykus ir važinėjo jais po miestų. Dzievas, macydamas kap jis dzykavoja, liepė šventam Ilijošiui nuvažuoc tan miestan ir pranešcia, kad Jis juos visus pakoros, jei jiei ir toliou dzykavos ir griešys. Šventas Ilijošius liepė vėtrom atvarycia cies miestu tamsus debesius, nukloc jais kelių iš dangous in pačių žemį, pasikinkė savo baltus arklius, acisėdo ugninian vežiman ir pasilaido važuocia. Cik jis kiek pavažavo, o jo vežimas, žinoma, sudundėjo, debesiuosa-užgraudė, ir ugnė in visas šalis pasipylė, pliūpterėjo žaibai, kap tas karaliūnas liepė pastacyc armotas ir šaudzyc in dangų. Kap ėmė šaudzyc, kap ėmė šaudzyc, pilc kulkom debesiuosna, pac šventas Ilijošius pasbijojo važuoc ir gryžo dangun in Ponų Dzievulį. „Negaliu“ — sako: — „tynai važuoc — užmuš mani pikci žmonės, teks man numircia ir sūdnos dzienos dar nesulaukus. Kap tadu isipildzys tavo švenci žodžiai.“

Dzievulis išklousė, pakrapštė galvų. „Palauk“ — sako: — „aš jiem parodzysiu. Pasgailės jiei, kad mano paslo nenorėjo priimcia, kap reikia“.

O tasai karaliūnas, išvijis iš debesų šventų Ilijosiu, labai apsidziougė, kad jis tokis galingas, ir sumanė iškelc visiem žmonėm dzidziausių balių. Nežiūrėjo, kad tai buvo gavėnia ir dar dzidziulė nedėlia. Pripjovė doug karvių, avių, jaučių, priskerdė doug kioulių, privirė mėsos kacilus, prikepė visokios poucienės, poukščienos, bačkas vyno pagamino, arielkos, alous ir liepė kviešcia visų žmonių baliavoc. Suvejo pas jį visi: ir ponai, ir kunigai, ir prasci žmonės, kap tai kroučiai, sloučiai, sliesorai, staliorai. Suvejo bagoci kupčiai ir net ubagai. Visi gėrė, mėsų valgė, uliavojo, nežiūrėdami, kad tai buvo dzidziulė pėtnyčia. Gėrė dzienų, gėrė kitų, pasigėrė visi, kap pėdai. Ponai ir kunigai susėdo graic kortosna.

Atėjo velykos, o žmonės, ir kunigai, ir ponai užmiršo apie tai, kad tokia dzidelė šventė atajo. Kici gal ir aciminė, bet kas jiem pasilaidėliam! Bažnyčiosa niekur nezvanino, kunigai rezurekcijos kelc nekėlė, nėjo mišių laikyc. Apie dzievulį niekas nepamislino. Cik vienas tokis senas senas kunigėlis, visų jau aplaistas ir niekinamas, nuvejo pacylom, mišelas atkėlė, pasimeldė ir gryžo namopi. O žmo­nės vis dar uliavojo, ponai ir kunigai vis dar kortosna graino. Atėjo vakaras. Tai ir sapnuojasi tam senam kunigėliu, kad jį kas kelia iš miego, liepia graiciou bėgc iš miesto. Nubudo jis, acikėlė, acisėdo, persižegnojo ir acigulė an kito šono. Cik užmigo, girdzi, vėl jį kas kelia ir liepia kograiciausia bėgc iš miesto. Vėl acisėdo, sako, sumanė paklousyc ir net debatus apsiavė ir rūbais apsivilko. Bet jį tiap miegas marino, kad vėl prigulė ir užmigo, dar galvos in paduškų neprilaidis. Bet girdzi, kad vėl jį kas kelia ir liepia bėgėc kograiciausia iš miesto, jei nenori prapulcia su visais. Acikėlė ku­nigėlis ir kiek galėdamas bėgc per miestų, lyg jį šimtas šunų butų viji. Bėga per ūlyčias, o aplinkui visi girci, kap pėdai, voliojas, apsivėmy, purvini. Acidūrė kunigėlis toli toli už miesto, kad nei bažnyčių bokštų jou nebuvo macycia. Cik kokius keturis verstus prabėgis, sustojo, kad atsidusc, atsikvėpė, dūko atgauc. Acisėdo pasilsėc. Primena, kad užmiršo savo poterų knygas. Vėl jam sarmata pasidarė, kad jis sapno paklousė ir del sapno, kap durnas arba iš galvos išejys po loukus nakciu lakioja. Sumanė gryžcia atgalio. Acilsėjo trūpucy, pasikėlė ir nuvejo miestan. Aina, aina, o miesto niekur nemacyc. Apsidairė aplinkui — daiktai žinomi, pažystami, turėtų būcia netoli miestas, o jo niekur neragėc ir gana, ir akis trina ir vėl dairosi — miesto kap nėra, tiap nėra.

Priaina pagaliou in pacį miestų, in tų vietų, kur anksciou buvo miestas, o miesto nei dūko, cik toj vietoj mėlynuoja dzidziausias ažeras. Net krašto niekur nemacyc. Suprato tadu kunigėlis, kas jį kėlė nakciu: tai jo anielas sargas. Acikloupė an krašto ir ėmė mel­stis ir dėkavoc Dzievu, o čia žiūro, kad ploukia in kraštų stalalis o an stafalio guli jo knygos. Tiap ir pranyko visas miestas.

Papasakojo Alena Miluciutė iš Jočiūnų sodžiaus

II

Ir aš girdėjou tiap pac pasakojančius apie Raigrodo miestų, kap čia tamystos surašyta. Cik reikia dadėc, kad tai dar nevisa. Tamysta gal žinai, kad ty jokio ažero nėra. Dar ty visur cik pieva žaliuoja. Toj pieva labai klampi ir kap aini, supasi, kap lopšyj. Tai, tamysta, liūnas, ir jo apačioj vanduoi. Kur nekur tiarp liūno yra akės. Akis — tai tokia skylė liūni, nelyginanc žiemos metu aketė ladi. Kas ty papuola, tas pražūsta. Sako, vienon tokion akin pra­smuko karvė ir dzvylika veršių. Mat, karvė vaikėsi ir bėgo nog ver­šių, užbėgo pievon ir pateko akin. O kap tas ažeras liūnu užaugo, žmonės va kap porina.

Kap sužinojo visi žmonės, kad tokis dzidelys ir bagotas mie­stas paskindo, visiem pasgailėjosi — vieniem tų turtų, kų tam miesti buvo, kiciem gi žmonių, kų ty gyveno. Žinoma, daugelio žmonių tynai būta giminių, kap visadu dzideliuosa miestuosa būna, pasakysium, dar Vilniuj. Vieno brolis ty slūžino, kito duktė arba sesuva už mergų buvo, tracio sūnus kuniguosna ajo. Argi visa suskaicysi. Sako, iš visų šalių ajo žmonės, kad pažūrėc šitų dzyvų, kap kokian atpuskan. Suvažiavo doug ir kunigų, net pac vyskupas atvažiavo laikycia mišių už numirusias dūšias. Bet kap ėmė zvanuosna zvanyc an mišių Rat­nyčioj, girdzi žmonės, kad ir ažeri irgi zvanija visosa bažnyčiosa, kurios ty buvo. Va tiap gražiai girdėc. Raikia ponuliu pasakyc, kad ir dabar girdėc aiškiausia, kam cik tenka būc toj pievoj, kap per dzvyliktų nedėliom ir kitom dzidelėm šventėm tam Raigrodi visi zvanai per mišias zvanija. Doug yra gyvų žmonių, katriei girdėjo. Kad nuveitai ponulis tynai pac, tai ir pac užgirstai, jai cik nepasbijotai, ba tai labai gūdzi vieta.

Kap užgirdo zvanus zvanijanc žmonės, tuoj ir suprato, kap Dzievas tų miestų pakorojo. Kožnas tadu pamislijo, ar negalima kap nor savo giminių ar pažystamų išgelbėc. O čia dar atvažiavo to Karaliūno tėvas, su tuoi doug ponų ir visokių mokytų žmonių. Kap jiei užgirdo, kad miesti zvanai zvanija, tai ir pamanė, kad ty žmonės dar gyvi gyvena, cik miestas paskindo per savo griekus. Tai pirma vis kunigai mišias laikė ir meldėsi, kad Dzievas dovanotų. Bet kad tas nieko nepadėjo, tai sumanė ažerų nulaiscia ir manė, kad miestas vėl liks viršui, kap cik vandenį nulais. Acirado tokių net žmonių, kuriei su luotais norėjo ploukc viduriu ažero ir raikštėm trauke iš ty, kas dar buvo gyvas, ar nor pažiūrėc, kas ty darosi po vandeniu, kap ty žmonės gyvena. Bet kas cik aciiria nog krašto, tuoi pražūsta, lyg jį vanduo praryja. Vienas kitas pamėgino ir jou dougiou tokių neacirado — visi bijojo ir anei prie ažero priaicia. Tadu liepė karalius kascia giliausius ravus, kad tų ažerų nuleisc, inžinierai, ma­tai, išmieravo ir surado, kad tas ažeras aukščiou Liškiavos bažnyčios bokštų stovi ir jį galima nulaiscia Nemunan. Dar nepradėjo žmonės kascia, kap nakciu prisisapnavo karalių, kad jis apaks, jei lieps žmo­nėm toliou kasc. Sapnavo vienų nakcį karalius, bet dabon nedėjo. Sapnavo kitų — irgi dabon nedėjo, susapnavo ir tračių nakcį, ir kap cik usikėlė ir apjako. Kiek daktarų karalius ne šoukė, niekas jo išgydzyc neišgydė. Tiap visam amžių ir liko aklas. Uširdo kara­lius ir liepė toliou kasc. „Apakau“ — sako: — „blogiou man jou nebus. Mirsiu — tai kas. Geriou mircia, nei aklam gyvenc, nei saulės, nei dangous nemacyc.“

Kap ėmė kascia žmonės, tai ėmė ir sirgc: vienam kojų pritrau­kia, kitam rankų, tračias apaksta. Nusigando žmonės ir išbėginėjo kur kas galėjo ir pasislėpė nog karalious. Karalius tadu liepė suvaryc kitus, o kap ir ciei išbėginėjo, vėl noujus — ir vis tiap kascia, ir kascia. Ciei iškasci ravai ir dabar macyc, cik jou jie žoli apaugo, krūmais. Giliausi ravai, lyg krantai koki. Bet kol jiei kasė, ažeras ėmė iš visų pusių liūnais aukc ir dar jiei nedakasė ravų ik galo, kap visas ažeras jou usitraukė liūnais. Mėgino liūnus praplėscia, bet kas cik, sako, užeina an liūno, ar tai vienas, ar keli, tuoi pražūsta, lyg juos žemė praryja. Tiap nieko ir nepadarė. Ir iki nūdzienos tas Raigrodo miestas stovi ažeri, o ažeras po žemi, iš viršous liūnais apaugis. Cik prieš svieto pabaigų jis vėl isikels ir bus, kap buvo, su visais žmonėm, su dzideliais ir mažais, o iki svieto pagynos jiei visi turi ty pakūtavocia.

Papasakojo Jonas Mikucis iš Ratnyčios miestelio

III

Kad ty miesto būta ir dar dabar asama, pirma niekas neabe­jojo, o dar kas jounesnis, tas jou nenori cikėc. Kici net juokiasi, jei imi pasakoc. Dar aš mažas buvou, ir cik acimenu, kap mano tėvelis, amžina jam acilsis, pasakojo, kad jis vienų iš to miesto žmo­gų matė ir net su juoi kliagėjo. Va kap tas aciciko. Buvo Velykų nakcis. Pavasaris buvo ankscyvas, kad dar prieš velykes žmonės laido jau arklius ganyčio pievosna. Ir mūs arklys irgi pievoja buvo. Sako, tėvelis nuvejo parvescia jo anksci anksci, manė važuočia an rezurekcijos Liškiavon. Bet nuvejis arklio niekur negalėjo surascia. Bejieškodamas acidūrė net Pervalkos pievosa. Jam pasirodė, kad arklys vaikščioja anoj pusėj pievų. Jis ciesiai per pievas ir aina in jį. Cik girdzi, kad Ratnyčios bažnyčios zvanai zvanija an rezu­rekcijos. Girdzi, kad ir čia apačioj ima zvanyc vienoj vietoj, paskuj kitoj, tračioj — vienu žodžiu — visosa bažnyčiosa, kurios Raigrodi buvo, o sako, kad jų dougel būta, apie keturų dešimtų. Žūro, kad vienu matu paviršun ėmė ir isikėlė bažnyčios bokštas su kryžum. Tėvulis kap šoko ir nustvėrė už kryžous. Dar nesurojo nustvėrė, kap bokštas ir kryžus vėl nugulė, o tam daikti acivėrė akis. Let rojo tėvulis trupuci acitraukė. Kad kiek, būtų pac nuskindis. Acistojis kiek šalin, girdzi, kad ne cik zvanija, bet dargi girdėc, kap tynai gieda bažnyčiosa Velykų giesmes.

Tėvelis acigulė an krašto, užmiršo net, kad šlapia, klouso ir žiūro akin. Mato, kad ty šviesos, šviesos, Dzievuli! Mato, kad iš­ėjo iš bažnyčios procesija su visu brostvu, su rezurekciju, ir kunigas aina su monstrancijų, aina aplinkui bažnyčių. Tėvulis ir užmiršo, sako, kur jis yra, žūro, sako, verkia ir gieda rozu su tais žmonėm. Ir tiap ty buvo gražu, tiap gražiai giedojo, kad net širdzis dziougėsi. Pragulėjo ty, kol procesija gryžo vėl bažnyčion. Paskui vėl visa pranyko. Ažari vanduo pasidarė drumstas, ir nieko nebuvo macycia. Paskėlė tėvulis, mato, saulė jou teka, bažnyčion važuocia vėlu, arklio niekur neragec. Kas bus, liks velykos nepašvencytos, raiks nešvencytus pyragus valgycia, nešvencytu mėsų acigavėc. O čia visas dar šlapias, purvinas. Šventadzienius kailinius sugadzino. Stovi, sako, ir krapštosi galvų. Cik žūro, kad prie jo aina kokis tai senas senas žmogus, žilas, kap obelis. Ir apsirangis jis ne tiap lyg kap dabar žmonės vaikščioja. Jis priajo in tėvulį ir sako: „Tu matei visa ir pasakyk žmonėm, kad ne jiei vieni cik gyvena. Ir mes ty gyvenam. Atais čėsai, ir mes vėl pasirodzysium viršui, kap buvom. Bus tadu žmonėm kitas gyvenimas, geresnis, kap dabar.“ Tai posakis, jis priajo in aketį ir pranyko joj. Tiap mano nebašcikas tėvas pasakojo ir aš pac tai girdėjou.

Pasakojo Jonas Kasiukllis kilęs iš Švendubrės sodžiaus

IV

Kur dar yra Švendubrės pievos paliai Kubelnyčios upelį, seniou tynai buvo dzidelis ažaras. Vidury to ažaro buvo dzidelė sala. Viduryj tos salos aukštas ir status kalnas. Jis ty ne pac acirado, bet buvo velnių supiltas. An to kalno stovėjo dzideli namai iš dzidziausių akmenų sudėci. Iš kokių akmenų ciei namai buvo subudavoci, galima ir dar ragėc, kad vienas tokių akmenų guli kitoj pusėj Švendubrės. Tai paskucinis akmuoi, kurį velnias nešė, kad pagynėc namus stacycia. Cik gaidzys užgiedojo ir jis in daiktų jo nedanešė ir išlaido iš nagų. Tiap ir liko ciei namai nepagynėci ik šiai dzienai. Tas akmuoi tokis dzidelys, kad ir šimtai tūk­stančiai žmonių jo iš daikto nepajudzytų. Tuos dzidziausius namus irgi velniai statė. Sako, seniai, seniai toj saloj gyveno dzidelis čėrounykas. Jis tiap mokėjo čėravoc, kad ne jis velnių, bet jo velniai bijojo ir darbujo jam kap prašei bernai — ir arė, ir akėjo ir darė visa, kų jis cik liepė. Jis tai velniam ir liepe supilcia dzidelį kalnų, o an to kalno pastacyc tokius dzidelius namus, kokių visam sviety niekur kitur nebuvo. Toki buvo dzideli namai. Tūosna namūosna jis liepė suneščia visų auksų ir visų sidabrų, kokis cik buvo kano nors pamestas, ar žemėn apkastas. Ir velniai ciek jo ty prinešė, kad užkrovė visus namus ik lubų. Kap tas čėrounykas pasdarė labai bagotas, dėlto jis pastraino dzidziausių miestų. Tan miestan laido gyvencia visus, kas cik norėjo. Bet kas cik ty ajo gyvencia, tas turėjo tam čėrounykui užrašyc savo dūšių ir turėjo klousyc jo visadu. Už tai tas čėrounykas davė tam žmogu gražausius namus, brangiausius rūbus, valgyc ir gercia, ko cik jis norėjo. Nor tai buvo dzidelis griekas ir užrasyc jam savo dūšių buvo vis ciek, kap velniu ją parduoc, visgi radosi labai doug žmonių, kuriei suciko tai darycia, ir miestas vis augo ir augo, kol nepasidarė visų miestų dzidziausias. Jis buvo tokis dzidelis, kad aplinkui jį apeic pėsčiam žmogus galėjo cik per sapcynias dzienas. Kap tas miestas, pasi­darė tokis dzidelis, tai tas čėrounykas jou nieko nenorėjo klousycia, nei net pačio ciesorous. Tadu ciesorus liepė nusiūscia prieš jį dougel vaisko, kad jį suimtų, turmon pasodzytų ir pacį miestų sugroutų. Bet čėrounykas visų tų ciesorous vaiskų pamuše. Dėl to ciek doug kaulų tynai aplinkui yra. Ciesorus tadu surinko dar dougiou vaisko ir paskvietė talkon dar kitų karalių, bet ir vėl čėrounykas jų visų vaiskų sumušė. Tadu ciei du karaliai dar dou­giou vaisko surinko ir paskvietė talkon dar tračių karalių. Visų trijų karalių vaisko čėrounykas jou sumuščia negalėjo, labai jou buvo dzidelė galybė, ir trijų karalių vaiskas apgulė azarų aplinkui, bet in miestų priaicia vis negalėjo. Nori padaryc cilto per ažarų in miestų, prikerta priveža medžio, nugaudžia jou to in pusį ažaro. Bet išeina čėrounykas, ima čėravoc, sukelia dzidziausį bangų, sudrumsčia ažarų, vėtra išardo ciltų, ir perkūnas medžius sudegina. Tiap per visus metus ir negalėjo karaliai priaic in miestų. Jou norėjo isiskirscyc ir aic kur kas sau, cik acirado vienas tokis šmogucis, kuris apsėmė tų čėrounykų nušaucia. Cik prašė duoc jam sidabrinį guzikų, an švento vandenio nulėtu, prismušė muškietų, liepė karaliam vėl ciltų grinsc, o pac nuploukė in salų ir paskavojo nendrėsa. Kap cik išajo čėrounykas čėravocia, šovė in jį žmogelis sidabriniu guziku ir užmušė čerounykū. Nuvirto čėrounykas, bet ir tas žmogelis irgi nu­virto negyvas. Mirdamas čėrounykas užčėravojo visų miestų: sala su miestu, su kalnu, su čėrounyko dvarais pranyko po vandeniu. Pamatė karaliai, kad nėra nei salos, nei miesto, gaila buvo jiem ciek gero, ir sumanė jiei ažarų išlaišcia, kad miesto turtas užgrebc ir liepė jiei savo vaisku kascia Nemunan ravų. Kasė, kasė, iškasė giliausių ravų. Vanduoi, kap siena, stovi ir neina ravu. Ko nedarė, ko nedarė — neploukia vanduo ravu ir gana! Sugodoj tadu karaliai ieškocia tokio čėrounyko, kuris nog ažaro čėrus nuimtų.

Trysa karalystėsa ieškojo, bet gi surado toki, kuris apsėmė ažarų acičėravocia. Visų nedėlių nog pačio paldzienyko čėravojo. Nedėlion per mišias ažaras pasikėlė, sustaugė ir nuvejo, cik ne ravu, bet kalnais ir klonėmi. Kap jis ajo, visi žmonės iš bažnyčios išbėginėjo žūrėč ir dzyvinosi, net ir pač kunigas, mišių nepagynėjis: tiap su kyliku, su arnotu ir nuvejo net in Nemunų. Ažaras nuvejo ir apsistojo kur tai pas Prūsų gronyčių ir ty daugel žmonių paskandzino, dzideli šali užlėjo ir tynai sustojo. Kap cik ažaras išėjo, miestas dar giliou žamėn nugulė. Tiap nieko ir nepadarė karaliai, turtais ir čėrounyko geru nepasinoudojo. O tas miestas ir nūnai po žemi dar yra, ir visi žmonės ty gyvi ik nūnai dzienos. Sako, prieš svieto pagynų jis vėl viršun isikels, ir tas čėrounykas vėl bus galingas ir tų trijų karalių žemę užvajavos ir pac jis bus an jų visų karalius. Sako, ir dabar, jon Velykų nakci jis atgyja, išaina an Nemuno kranto ir žūro ar jam jou ne čėsas gryžčia viršun.

Papasakojo Krisia Kavaliauskienė iš Ratnyčios (atatekėjusi Iš Marcin­konių krašto)

V

Švendubrės loukuosa yra akmuo; tasai akmuo tynai guli nog tų laikų, kap tynai paskindo dzidelys ir bagotas miestas Raigrodas. Tų akmenį norėjo suskaldzycia, kap statė Ratnyčios bažnyčių, cik žmonės nenorėjo duocia tai padaryc, kad gi jį visi skaito Šventu. Sako, kap tas miestas nuskindo, tai kunigai ir vy­skupai suvažiavo iš visų šalių ir meldėsi, kad Dzievas dovanotų tam miestu, ir kad jis vėl viršun įsikeltų. An to akmenio, sako žmonės, byskupai laikė mišias, ir dėlto jį visi nog tų dzienų skaito šventu.

VI

Tas akmuoi ty acirado tiap. Kai jau visas miestas buvo labai pabjuris, velnias žinojo, kad jį Dzievas nubaus. Bet tan miestan atėjo vienas šventas kunigas. Jis visur sakė pamokslus ir ragino žmonis pasitaisyc. Bet ty ir pacys kunigai buvo labai išbjury, ir nei vienas nenorėjo to kunigo laiscia savo bažnyčion mišių laikytų. Cik acirado vienas geras žmogus, kuris pastatė tam geram kunigu bažnyčių. Velnias, bijodamas, kad žmonės vel nepavirstų gerais, surado dzidelį akmenį ir nešė jį Raigrodo miestan, kad tų bažnyčių juoi užgrautų. Jau jisai buvo tėp arti, kad matė bažnyčios bokštų ir džiau­gėsi, kad tuoi užvoš jį akmeniu, bet necikėtai užgiedojo gaidzys. Velnias nusigando ir metė akmenį nedanešis. Ty tas akmuoi ir dar guli.

Užrašyta Ratnyčioje

VII

Po tuoi akmeniu yra urvas, kuris aina net in tų paskendusį miestų. Apie tai žmonės sužinojo tiap. Netoli nog jo yra sodziukas Lapingiai. Tam sodžiuj gyveno vienas labai dužas žmogus. Jis nieko nebijojo, bet jis buvo labai dzidelys pavargėlis. Jis surado dar kitų tokį žmogų ir sumanė ieškoc aukso. O visi tam sodžiui manė, kad po tuoi akmeniu yra paslėpta doug pinigų. Tai jiei abudu suskalbėjo ir nuvejo Švento Jono nakciu kasc tynai pinigų. Sako — kasė, kasė ir prisikasė prie dzideliausio urvo. Landa, landa tuoi urvu, mato, kad toliou tas urvas išeina an platous louko, o an to louko stovi dzide­lys miestas. Jiei tuoi ir dasiprato, kad tai Raigrodo miestas po žemi. Jiei nuvejo tan miestan ir tris dzienas tynai prabuvo. Juos ty gyrdė ir valgydzino per tris dzienas, gerai priėmė, dar apdovanojo ir at­leido namo, cik liepė nieko niekam neporyc, kų jiei tam miesti ragėjo. Bet sugryžy namopi jiei negalėjo iškyšc ir ėmė poryc savo pačiom. Cik pradėjo poryc, kap jiem ėmė ir užkando kalbų. Tiap ir pasiliko jiei be kalbos visų savo gyvenimų. Dar mano motulė nebaščikė tuos žmonis gerai paminė, ir visi tam sodžiuj apie tai gerai žino.

Užrašyta Randamonyse