R. Matulis „Seniausieji duomenys apie aukurus ir aukojimo apeigas” // Istoriniai akmenys 1990 m. p. 13-21.
Labai svarbi ir paini problema yra nustatyti, kodėl prie vienų akmenų buvo aukojamos aukos, o prie kitų – ne. O gal senovėje apeigos buvo atliekamos prie visų didesnių arba keistesnės formos akmenų? Ką reiškia kronikose minimas akmenų garbinimas? Ar patys akmenys buvo dievinami, ar jie tebuvo altoriai, prie kurių žmonės bendraudavo su dvasiomis, dievais, o gal ir vienu Dievu? Atsakymo bandysime ieškoti tirdami gamtinius (žmonių neapdirbtus) apeiginius akmenis. Pirmiausia aptarsime keletą tipiškų žinių, kaip baltų kraštuose garbinami paprasti akmenys. Oliveras Scholastikas (Oliverus Scholasticus, miręs apie 1225 m.) rašė: “šaltinius ir medžius, kalnus ir kalvas, uolas ir slėnius garbino”. Sebastianas Miunsteris (XVI a. I pusė) mini, kad baltai garbina medžius, akmenis ir kt. 1579 m. į žemaičių vizitatoriaus Tarkvinijaus Pekulo klausimą Kaltinėnų vikaras (?) atsako, kad jis girdėjęs apie gyvačių, medžių ir akmenų garbintojus, tačiau nežinąs, kur jie yra.
1693 m. švedų generalgubernatorius Hastferas išleido įsakymą aukavietes, kryžius (krikštus?), girias, krūmus, akmenis kartu su aukomis sugriauti, sukapoti, sudeginti.
Akmenis garbino, juos stebuklingais laikė ir mūsų kaimynai germanai. Skandinavų epe Edoje yra užuominų apie priesaikas prie “šventų baltųjų akmenų”. Pasak Teiloro, dar XVIII a. pabaigoje Norvegijos kalnuose valstiečiai garbindavo apvalius akmenis: kiekvieną ketvirtadienį prieš ugnį tepdavo juos sviestu, o tam tikru metų laiku mirkydavo aluje, tikėdami, kad šitaip pagerbti akmenys neš laimę namams. Akmenų kultas buvo paplitęs antikos pasaulyje. Pasak Hesychio, akmenys buvo skirti kai kur Saturnui, kai kur Jupiteriui ir Saulei. Panašių duomenų aptinkama “Izidoriaus gyvenime”, “Finikiečių teologijoje”. Čia akmenys, vadinamieji Baecylia, siejami su dievu Uranu. Graikai turėjo akmenų, pašvęstų ir Merkurijui.
Netiesiogiai apie akmenų garbinimą užsimena ir šventasis Paulius: “…būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė esanti panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius”.
Duomenų apie akmenų kultą turime iš Kretos, Romos, Izraelio, Egipto, Arabijos (Kaabos akmuo ir kt), Sibiro tautų, Indijos, taip pat iš Australijos aborigenų bei Amerikos indėnų. JAV teritorijoje gyvenę dakotai radę apskritą riedulį, jį nudažydavo, paskui nešdavo jam dovanas ir prie jo melsdavosi. Gvianos indėnų (Lotynų Amerikoje) manymu, akmenyse gyvenančios net penkeriopos dvasios. Kiekviena jų turinti išsirinkusi būstą skirtingame akmenyje. Kiekvienas šamanas savo būste laikąs po du akmenis: viename slypinti paties šamano dvasia, o kitame – šios dvasios žmona. „Tu, kuris gyveni amžinai, tu visažinis”. – kreipiasi šamanas į tokį akmenį.
Begales tokių aprašymų pateikia Herodotas, Tacitas bei kiti antikos autoriai. Daug aukojimų ant akmenų aprašymų surinko mokslininkas Grantas Alenas (Grant Allen). Juos kiek sutrumpinąs į lietuvių kalbą išvertė J. Šliūpas. Jis pabrėžia, kad, G. AIeno nuomone, akmenų garbinimas kilęs iš antkapinių paminklų, tai yra mirusiųjų kulto”.
Šio tipo akmenys neturi jokių išskirtinių požymių, todėl juos suregistruoti yra neįmanoma. Dalis jų vadinama laumių, velnio akmenimis. Dievo stalais arba sostais. Sakysim, Paindrės k. (Zarasų raj., Pakniškių ap.) yra akmuo „Laumės stalas”.
Akmens paviršius buvo gana lygus, panašus į stalą. Jis gulėjo apie 1 km į vakarus nuo Vosgėlių piliakalnio. 1973 m. melioratoriai šį akmenį atvilko į Davainius ir kartu su kitu dideliu akmeniu pastatė abiejose Užpalių-Dusetų kelio pusėse. „Laumių stalas” liko toje pačioje kelio pusėje, kur buvo.
Plungės raj., Sašaičių k. yra akmuo, vadinamas “Dievo stalu”. Ant jo dabar pastatyta koplytėlė. P.Tarasenkos nuomone, Alytaus raj., Parėcėnų ap., Papėčių k. „Laumės akmuo” yra buvęs aukuras”. Laukagalio k. (Kaišiadorių raj.) yra “Velnio sostas„.
Natūralaus apeiginio akmens kartu su visu pagoniško kulto kompleksu fragmentas yra išlikęs Šilalės raj., Vytogalos ap., Vaitimėnų k. miške. Akmuo vadinamas “Velnio stalu”, o pati vietovė – Romės lauku. Pavadinimas siejasi su kulto vietų pavadinimais – Ramove, Romainiais (Nevėžio deltoje ir Semboje), Rambynu. Greta esąs ežeras ir miškas vadinamas Stabine (prūsiškai stabis “akmuo”). Pastaruoju metu akmuo suskaldytas, likusios tik didžiulės skeveldros, plokštės. Akmuo aprašytas P.Tarasenkos” ir kitų archeologų.
Prie natūralių apeiginių akmenų sąlygiškai galime skirti ir Akmens k. (Jakėnų ap., Varėnos raj.) akmenį. Sąlygiškai todėl, kad jis galėjo būti aptašytas – labai panašus į stulpą, įdomu, kad nuo šio akmens net kaimas gavęs savo vardą. Viršutinėje akmens dalyje yra iškalta stati apie 3 cm skersmens ir 5 cm gylio duobutė. Greta kitoje duobutėje įstatytas metalinis kryžius, apie kurį skylutė užlieta metalu. Prie įprastinių dubenuotųjų akmenų šio akmens skirti negalima, nes dubenėlis greičiausiai iškaltas moderniais įrankiais kryžiui įstatyti. gal kada čia būta kryžiaus su dvišakiu išsišakojimu – apačia įstatyta į dvi duobutes. Akmuo vadintas „Užkeikta merga”, suakmenėjusia dėl to, kad nenorėjusi tekėti už nemylimo vyro. Maždaug 100 m nuo akmens yra labai sena medinė bažnytėlė, ręstą kirviu. Pasak P. Tarasenkos, žmonių tikėta, kad akmuo yra stebuklingas, turi gydomųjų galių. Dešimtą penktadienį po Velykų prie akmens rinkdavosi daug žmonių, ypač moterų, ir eidavo aplinkui jį, o paskui į bažnytėle keliaklupsčia. Tikėta, kad po to ligoniai galį staiga pasveikti. Prie akmens buvo dedamos aukos: linų ryšeliai, prijuostės, gėlės, smulkūs pinigėliai ir kt. Ar nebus tas antkapinis akmuo, paverstas aukuru, nepaprastai archaiško mirusiųjų kulto reliktas? Gal neatsitiktinai jis tūno Dzūkijos miškuose, kurių nepasiekė dubenuotųių aukurų darymo paprotys. Pagal P. Tarasenkos klasifikacijų šį akmenį galima skirti ir prie stabakūlių. Panašios paskirties turbūt buvo ir Žemosios Panemunės stulpo pavidalo akmuo, ant kurio, pasak padavimo, stovėjusios stabų stovylos.
Kad mitologiniai akmenys – suakmenėję žmonės – dažnai buvo verčiami aukurais, rodo ir kaimyninių tautų papročiai. Antai XIX a. pabaigoje Vitebsko gubernijoje, Kemenecko valsčiuje. Kamenio kaime ir Sebežo paviete Zagorės kaime buvo”Piastuno” ir “Babkos” akmenys, laikomi suakmcnėjusiais žmonėmis. Ant šių akmenų aukota duonos kriaukšlės, smulkūs pinigėliai, audeklai, uogos ir kt.
Buvo aukojama ir prie mitologinių akmenų, vadinamųjų mokų. Lietuvoje yra įregistruoti penki mokai (čia neįskaitomi panašios paskirties akmenys, vadinami kitais vardais): netoli Dieveniškių (Šalčininkųraj.). Žeimelio apylinkėse (Pakruojo raj.). Naurašilių („Mokulas”, Panevėžio raj.). Sukinių (Ukmergės raj.), Seimaties (Utenos raj.). A. Tautavičius spėja, kad prie Sukinių k. moko buvo aukojama. XIX a. viduryje dvarininkas P. Vilčinskis kasinėjo šio akmens aplinką ir čia aptiko ąžuolų anglių bei kitokių radinių.
Aukojimo akmenimis virsdavo ne tik žmonių, bet ir gyvulių pavidalo akmenys. Antai aukota ir prie tariamos akmeninės žalčio Vyžo galvos. buvusios netoli Vyžuonų (Utenos raj.). Gipsinę jos kopiją galima pamatyti Architektūros muziejaus tarnybinėse patalpose Vilniuje (iš sienos išsikišusios galvos dalies aukštis, plotis ir ilgis apie 20 cm). Akiras manė, kad ta žalčio galva buvo iškalta iš akmens, nors geriau ištyrus matyti, jog tai natūralus, kiek padailintas akmuo. Jame nėra jokios simetrijos. Akiras teigia, kad stabmeldystės laikais šis akmuo buvęs ant skaldytų akmenų pastovo ties aukuru lygumoje tarp Utenos-Debeikių vieškelio ir Kartuvių kalno. Greta degusi amžinoji ugnis. Vėliau išlikęs paprotys kovo mėnesio pabaigoje sekmadienį, čia rinktis žmonėms. Kiti atvažiuodavę net 60-80 km, atveždavę aukų: balandžių, avinų, žąsų, laukinių žvėrelių ir rankų dirbinių. Aukas dėdavę ant aukuro ir degindavę Dievo garbei. Šaltinyje minimos vaidilutės (vaidelytės), krivis… Aišku, be mitologijos, čia yra ir romantikos. Vis dėlto aukojimo ties šiuo akmeniu faktas, matyt, nėra iš piršto išlaužtas. Kadangi Vyžuonų bažnyčia statyta Vytauto laikais (dabar perstatyta), o šią žalčio Vyžo galvą kun. Drukteinas rado bažnyčios rūsyje per remontą, galima manyti, kad ji čia atvežta ir paslėpta, siekiant atitraukti žmones nuo pagoniškų apeigų.
Yra ir kitokių gyvūnu vardais vadinamų akmenų. Antai miške netoli Genionių k. (Pavarėnio ap., Varėnos raj.) yra akmuo “Kiškiu bažnyčia”. Tiesa, pavadinimas gali būti ir atsitiktinis ar humoristinis, bet gali sietis su kiškių aukojimu ar jų kultu. Bychovco kronikoje rašoma, kad kunigaikščio Mindaugo krikštas buvo apgaulingas, jis slapčia nuolat aukojo aukas savo dievams – visų pirma namų dievui Kalveliui, dievui Rykiui, zuikių dievui ir Medynai. Būdavo, jei išjos į lauką ir kiškis perbėgs per lauką į priešais esantį mišką, tai jis į tą mišką nejoja ir žmonėms draudžia, kad ten nė žabelio nenulaužtų…
Netoli Žaslių, Guronių k., yra nedidelis kalnelis, vadinamas irgi “Kiškių bažnyčia”, gretimas kalnelis – “Zvaninyčia”. Su pagonišku kultu šias kalveles sieja R. Batura. Prie Druskininkų, Gailiūnų k., taip pat yra dvi panašios kalvelės, kurių didesnioji (4 m aukščio) vadinama “Ožkos bažnyčia”, arba “Milžino kapu”. Gal tokio kulto reliktas yra ir iki šiol gyvas vaikų paprotys, pakėlus ir laikant už ausų, klausti: “Ar matai kiškio bažnyčią?”
Rokiškio raj., Obelių ap., netoli Ignotiškio vnk. (Vyžuonos girininkija) miške yra apie 2,5 m aukščio ir apie 4 m pločio paprastas granitinis riedulys, vadinamas “Ožakmeniu”. Vietiniai žmonės pasakoja, kad akmuo šį vardą gavo nuo laukinės ožkos (stirnos), kuri ant šio akmens išsigelbėjusi nuo vilkų. Tačiau ši legenda gali būti ir vėlesnė žodinė tradicija, o akmuo galėjo būti susiję ir su senaisiais tikėjimais. Dar vienas “Ožakmenis yra Siponių k. (MantviIiškio ap., Kėdainių raj.).
Įdomus natūralus akmuo – konglomeratas, vadinamas “Ožkų pečiumi”, iki nesenų laikų kyšojo skardžio vidury ties Verknės žemupiu. Vėliau jis nugriuvo žemyn. Kada ir kodėl ant jo buvo kepamos ožkos, – sunku pasakyti. Kultūros paminklų sąraše yra ir „Raganos pečius” – akmuo Prienų raj., Stakliškių ap., Noreikiškių k. „Raganos krosnis” yra ir Vilniaus raj., Vindžiūnų k. (tarp Šumsko ir Medininkų).
Kas plaukė Nerimi pro Turžėnus (Užusalių ap., Jonavos raj.), be abejo, yra matąs, kaip spėjama, didžiausią Lietuvos upių akmenį „Gaidelį”. Viršum vandens iškilusi jo dalis yra apie 5 m ilgio ir 3-4 m pločio.
Taigi kiškių ir ožkų bažnyčios, pečiai bei kiti akmenys, vadinami gyvūnų vardais, greičiausiai sietini su aukojimo apeigomis. Kitaip sunku būtų paaiškinti tokį iškilnu pavadinimą kaip bažnyčia, O pečius arba krosnis negali būti atsieti nuo ugnies, šiuo atveju – apeiginės, degintos aukojant aukas prie aukurų.
Plačiausiai Lietuvoje žinomi natūralūs aukojimo akmenys yra Puntukas (Anykščių raj.) ir nebeišlikęs Rambyno aukuras (Šilutės raj.). Puntukas, vienas didžiausių Lietuvos akmenų. Jo ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m. aukštis 5,7 m. Apie šį akmenį užrašyta daug padavimų. Vienas sako, kad ant Puntuko dedamas aukas vogdavęs toks žmogus Pentikis. Žmonės patykoję vagį ant to akmens užmušę, bet ir aukas nustoję aukoti, o patį akmenį pavadinę Puntuku. Kitas padavimas sako, kad akmens vardas kilęs iš to, jog čia buvęs sudegintas karžygys Puntukas.
Rambyno aukuras buvo labai įspūdingoje vietoje – ant aukšto Nemuno šlaito. Dabar tas šlaitas jau toli nuplautas – Nemunas nusinešė visą Rambyno kalną kartu su buvusia aukuro vieta. Pats akmuo buvo suskaidytas malūno girnoms 1811 m. Akmens skeveldras žmonės rinkę, manydami, kad jos teikiančios namams laimę ir saugančios nuo ligų. E. Gizevįjus, nors pats akmens nebuvo matęs, 1837 m. rašė, kad ant jo šonų buvę iškalta visokių ženklų; šventyklos piešinys, gyvulių pėdų, kalavijas, kažkokių į hieroglifus panašių ženklų. A. Tautavičiaus nuomone, pasakojimai apie šiuos ženklus yra prasimanymai. P. Tarasenka, remdamasis “Klaipėdos žiniomis” (1924, Nr. 115), mini čia buvus žmogaus delną, pėdą, arklą. Dar pridursime, kad akmuo buvęs raudonai juodas, iškilęs iš žemės nuo 1,7 iki 3 m.
Apibendrinant visus duomenis, galima pasakyti, kad įvairių autorių minimi ženklai gali būti romantikų prasimanyti, juoba kad ant kitų akmenų Lietuvoje tokių ženklų niekur neaptikta. Dar daugelyje vietų yra akmenų, ant kurių vietiniai žmonės įžiūri visokiausių dalykų, nors iš tikrųjų tai tėra natūralūs gamtiniai gruoblėto, gysloto arba suskeldėjusio paviršiaus akmenys. Jei ant akmens aptinkamas giminės herbas ir raidės – ribų ženklai, tai visada yra iškalti labai ryškiai ir giliai. Jie paprastai abejonių nekelia.
Prie neapdirbtų aukurų veikiausiai skirtinas “Dubysos akmuo”, esąs Spandorų k. (Pagojukų ap., Raseinių raj.). Akmens ilgis – 7 m, plotis – 4,5 m. aukštis – 4 m. Netoli akmens Dubysoje buvo aptikti tauro ragai. Jie buvo saugom „Tytuvėnų miškų ūkyje”, o dabar perduoti Kauno zoologijos muziejui. Ragų radimo isterija tokia. Dubysos šlaite, papievyje, 1954 m. vasarą Petras Ganusauskas aptiko kelis upės išplautus ąžuolo kamienus, kuriuos dengė 4 m storio žemės sluoksnis. P. Ganusauskas ketino ąžuolus panaudoti malkoms ar kitiems ūkio reikalams ir pradėjo kasti. Jam sutrukdė šaka – norėjo ją nukirsti, bet paaiškėjo, kad tai tauro ragas. Netrukus buvo ištraukta visa tauro kaukolė. Jos kaktą P. Ganusauskas apkapojo, nulygino. Po kitų metų pavasario potvynio rastas ir mentės kaulas.
Taigi čia kitados galėjo vykti tauro aukojimas, panašiai kaip kunigaikščio Kęstučio laikais. Padavimas pasakoja, kad 1351 m. Kęstutis aukojo dievams jautį, pririštą tarp dviejų stulpų. Kunigaikštis, prakirtus jaučiui sprando gyslą, pagal kraujo tekėjimą spėjo dievų valią – ar jie pritartų kunigaikščiui, jeigu jis su visa lietuvių tauta priimtų iš Vengrijos karaliaus Liudviko krikštą. Iš pradžių jis sutiko krikštytis, bet paskui naktį iš stovyklos pabėgo. Tai įvyko Lietuvos pasienyje per karą dėl Volynės. Įdomi detalė, kad priesaikos metu lietuviai šlakstėsi jaučio krauju rankas ir veidą.
Panagrinėkime aukurų ryšį su Šventaisiais medžiais, pirmiausia ąžuolais. V. Urbanavičius paskelbė tekstą, užrašytą Vilniaus jėzuito T. Dochtorovičiaus 1724 – 1725 m. per misiją Ramygaloje. Okainių kaime buvęs sunaikintas apvalus akmuo vietos gyventojų vadintas “Šora”. Anksčiau jis gulėjęs kalne tarp dviejų medžių ir buvęs garbinamas kaip dievaitis. Per misiją akmuo jau buvęs kryžkelėje, bet kaimo žmonių vis tiek laikytas stebuklingu.
Tokių aprašymų yra ir daugiau. Atkreiptinas dėmesys į šiuo metu prie kulto akmenų augančius ąžuolus. J. Šliavas rašo, kad ties Kareiviškio km., (Stačiūnų ap., Pakruojo raj.), kairiajame Kruojos upelio krante, prie pat vandens guli “Perkūnijos” akmuo. Kitoje upelio pusėje, 10 m nuo akmens, auga didžiulis, labai šakotas ir gumbuotas. 1,5 m skersmens ąžuolas. J. Šliavas, remdamasis Manhartu, spėja, kad kaip tik tokie ąžuolai būdavo laikomi šventais. Netoli spėjamo aukuro Tamošaičių k. (Tauragės raj.) auga šimtametis ąžuolas. Pasvalio raj., Kriklinių ap., Moliūnu, k., dešiniajame Pyvesos krante, miške, yra labai didelis akmuo, o ties juo 6 m. apimties ąžuolas. Telšių rajone prie seno trikamienio Vembūtų ąžuolo (apie 30 m aukščio), netoli Lauko Sodos, Jomantų pamiškėje, taip pat guli didelis akmuo. Pora šimtų metrų nuo garsiojo Puntuko keroja keli šimtamečiai ąžuolai, 60 m. nuo Laukagalio aukuro (Kaišiadorių raj.) – irgi palyginti nemažas ąžuolas. Žinoma, šie ąžuolai pagonybės laikų nesiekia, bet ne vienas jų gali būti pasisėjęs iš anų garbintų ąžuolų.
Negalima apeiti ir padavimų bei romantikų pagražintų legendų apie aukurus, buvusius senuosiuose miestuose, kulto centruose ir kitur. Sakoma, kad prie didžiojo Perkūno ąžuolo Plungės parke buvęs aukuras. Romantiškai aprašytas Karaliene liūne, kitoje Šventosios upės pusėje, priešais Puntuką, po galingu ąžuolu buvęs deivės Mildos aukuras. Čia, vaidilučių kurstoma,rusenusi amžinoji Ugnis. Rašoma, kad ties Beižionių milžinkapiais (Trakų raj.) irgi yra buvusio aukuro liekanų. Ratnyčios upelio krante, prie Druskininkų, Čiurlionio vaikystės metais dar gulėjęs akmuo, kuris senovėje buvęs aukuru. Iš aprašymų galima spėti, kad šie akmenys buvo natūralūs, neapdirbti gamtiniai rieduliai.
Apie Vilniaus Perkūno amžinosios ugnies šventyklos aukurą rašoma Bychovco kronikoje. Kunigaikštis Skirmantas, Šventaragio sūnus, po savo tėvo mirties Vilnios žiotyse įtaisė ugniavietę ir ten velionio kūną ir jo žirgą sudegino. Prie aukurų degdavo apeiginė ugnis, ir čia ta istorinė tradicija netiesiogiai patvirtinta. M. Stryjkovskio kronikoje rašoma, kad apie 1329 m. Kęstutis ir Algirdas Vilniuje prisiekė Perkūnui dievaičiui, kuriam be paliovos degė amžinoji ugnis. Toliau toje pačioje kronikoje yra žinia, kad didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas 1332 m., grįžęs po pergalės iš Maskvos, šioje vietoje aukojo savo dievams. Stryjkovskis mini ir dabartinės Katedros vietoje, Gedimino pastatyta Perkūnui titnaginį akmenį, ties kuriuo nuolat degė ugnis, kūrenama ąžuolinėmis malkomis. Taigi daugelis šaltinių patvirtina, kad dabartinės Šv. Stanislovo katedros vietoje tikrai buvo aukuro akmuo ar keli akmenys.
Daugelis romantikų, pradedant Kirkoru, rašo, kad Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje ar netoli jos buvo Mildos aukuras. Istoriniais duomenimis paremtų faktų apie jį neturime.
Netoli plačiai žinomos pagoniškų apeigų vietos Dievogalos, esančios senojoje Zapyškio bažnyčioje, dar XX a. tarpukario laikotarpyje buvo rodoma aukuro vieta, iš kurios, pagal padavimą, Vytautas išvaręs Perkūną. Aukuras buvęs į kairę nuo altoriaus, netoli zakristijos durų.
Kai kur pagoniško kulto akmenys buvo ženklinami, dažniausiai kryžiumi. Galima rasti daugybę užuominų apie akmenis su iškaltais kryžiais. Tiesa, daugelis iš jų yra prasimanyti, nes apžiūrint tokį akmenį, dažnai nustatoma, kad tai ne koks kryžius, o tiesiog natūralios akmens gyslos, rievių sankirta, išskalda ir pan. Ant akmenų būna kryžių, iškaltų labai ryškiai herbuose, žyminčiuose žemių ribas. Bet tie ribų akmenys su pagonybe tiesioginio ryšio neturi.
Trakų raj., Aukštadvario ap., Nikronių k. aukure, be Odynecų herbo, dar yra atskirai iškaltas didelis, 29 cm skersmens, lygiašonis kryžius.
Pasakojama, kad prie lauko riedulių su iškaltais kryžiais dažnai vaidendavosi. Antai Vilniaus raj., Dūkštų ap., Doborovkos k., netoli Petrušankos (Petrinkos) upelio, prie pat kelio yra kryžiumi žymėtas akmuo. Čia vaidendavosi ugnis, vaiduokliai, kažkokie balsai, verksmai. Toks akmuo, kaip 1973 m. papasakojo Jane Jakimavičienė, buvo ir miške ties Miglinu k. (Trakų raj., Semeliškių ap.). Kryžium paženklintas mitologinis akmuo Mokas yra Seimaties k. (Utenos raj.).
Atrodo, kad prie akmenų, vadinamų “dievaičiais”, „šventakmeniais”, turėjo būti aukojama ar atliekamos kokios kitos apeigos. Dievaičiu vadintas Amataškių k. (Padovinio a., Marijampolės raj.) akmuo, Šventakmeniu – Kraujelių k. (Mindūnų ap., Molėtų raj.), Šventu akmeniu – Mustenių k. (Pastrėvio ap.,Trakų raj.). P. Tarasenka aukurais laiko visus laumių akmenis.
Daug Lietuvoje paplitusių velnio akmenų galima sieti su mirusiųjų kultu, vėlėmis, velioniu. Pasakojimai, kad Perkūnas dažnai trenkdavęs į akmenis, ant kurių sėdėdavę velniai, primena tuos vėlyvosios pagonybės laikus, kai atmosferinių bei kitų gamtos jėgų dievas Perkūnas išstūmė Velnią ir mirusiųjų vėlių kultų. Įsigalint krikščionybei, kai pradėta drausti žmonėms pagoniškai laidoti, Velnias ėmęs risti akmenis krikščionių bažnyčioms užversti (Puntukas, Vištyčio akmuo ir kt.). Tai atspindi senojo mirusiųjų kulto kova su krikščionybe. Akmenų niekada neridendavo Perkūnas ar kitos dievybės.
Dabar aptarsime aukojimo akmenų paskirtį. Kaip ir visos pirmykštės tautos, lietuviai aukojimais stengėsi paveikti gamtos jėgas arba burti ateitį. Per sausras buvo aukojama, norint išprašyti lietaus, o per lietų – giedros. griaudžiant Perkūnui reikėdavo aukoti, kad jis netrenktu ir nepadaryti kokios bėdos. J. Lasickis rašo, kad perkūnas lietuviams yra griausmo dievas. Žemdirbys, nešdamas per savo žemę ant pečių paltį, į jį kreipiasi tokiais žodžiais: „Percune devaite, niemuski und mane, Diewu melsu tawi palti miessu„. Susilaikyk, sako – Perkūne ir mano laukui nuostolių nepridaryk, o aš tau šitą paltį duosiu. Ar tas Perkūnas buvo absoliutus Dievas, ar Dievo išraiškos priemonė, ar vienas iš daugelio lietuvių Dievų panteone? Iš pastarosios citatos matome, kad Perkūnas dievaitis ir Dievas yra ne tas pats. Perkūnui sako: jeigu nemuši – Dievui melsiuos. Tačiau galutiniai šis klausimas nėra aiškus. Kaip rašo Dlugošas, 1311 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis, nusiaubęs kryžiuočių žemes ir išgriovęs daugybę bažnyčių, išėmęs iš tabernakulio Švenčiausiąjį sakramentą, trenkė į žemę sakydamas: “Jūsų dievas mirė, aš jį sutrypiau ir sunaikinau. Mano dievai galingesni„. Žygimanto Augusto laikais, mokomi pamaldumo, stabmeldžiai sakydavo: “Ko čia mums kaišioji vieną dievą, lyg jis būtų galingesnis už mūsų visus? Vienas – vis vienas: kur daugiau, daugiau ir padaro”. Apie lai, kad lietuviai garbino daug dievų, rašo Stryjkovskis, Pretorijus, Lasickis ir kt
Tačiau yra duomenų, kad lietuviai garbino ir vieną dievą. Bychovco kronikoje skaitome: “Nors jie (lietuviai) buvo pagonys, bet visuomet taip įsivaizduodavo ir tikėjo vieną Dievą, kad būsianti (paskutiniojo) teismo diena, ir tikėjo mirusiųjų prisikėlimą ir vieną Dievą, ateisiantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti”.
Gediminas popiežiaus legatų pasiuntiniams pareiškė leidžiąs krikščionims “savo Dievą garbinti pagal savo papročius”. “O mes. – aiškino Gediminas, – garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą”.
Šis prieštaravimas pastebimas ir kitose kaimyninėse tautose. “Otono gyvenime” rašoma apie slavų žynio kreipimąsi Perkūno vardu: “Aš – tavo dievas… Aš – tas, kuris aprengia laukus žole ir miškus lapais, mano valdžioje žemės ir medžių vaisiai, bandų prieauglis ir visa kita, kas tarnauja žmogaus labui”. Dar aiškiau šį “dievų dievą” aprašo Helmoldas, kalbėdamas apie Vengrijos (Liubeko apylinkės) genčių religiją: “Tarp daugybės dievų vardų, kurie priskiriami laukams, miškams, liūdesiui, džiaugsmui, nevengiamas ir vienas dievas, dangaus valdovas – „dievų dievas”. Taigi, matyt, patikimiausi yra tie autoriai, kurie teigia, kad Perkūnas – absoliutus Dievas arba Dievo valios reiškėjas, Dievas tėvas, visagalio Dievo idėja. Tokios nuomonės yra S. Daukantas: “Vieną Dievą, žaibo kūrėją, laiko visko valdovu” (remiasi Prokopijaus Gotų istorija). V. Toporovas Perkūną laiko Dievo valios vykdytoju.
O kaip paaiškinti įvairius aukojimus ant akmenų? Negi kiekvienas iš šių aukotojų kreipiasi į vieną aukščiausiąjį Dievą arba Perkūną? Ant Velnio akmenų, sietiną su mirusiųjų kultu, galėjo būti aukojama protėviams, požemio, tamsos Dievui Pykuoliui. Protėvių Dievui, matyt, buvo aukojama ant (arba prie) seniausių antkapinių akmenų (?). Aukojimus ant dubenuotųjų akmenų galima šiek tiek diferencijuoti pagal dubenų formą. Bet monoteizmą šiuose aukojimuose vargu ar galėtumėme įžiūrėti, o kronikų žinias apie akmenų garbinimą reikia vertinti atsargiai. Juk visi keistieji gamtos reiškiniai senovėje buvo vertinami kaip nepaprastas Dievo ar dievų valios pasireiškimas. Tokie buvo išsikeroję bei gumbuoti ąžuolai, dideli akmenys, kalvos, uolos ir t.t. Tai buvo vietos, kur žmonės ieškojo sąsajos su gamtos jėgomis. O akmenys buvo siejami su dievybe dėl savo kietumo.
Kiti aprašyme paminėti akmenys:
