Paveikslėlis: A. Každailis. Iliustracija S. Daukanto knygai "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių"
Motiejus Strijkovskis (1547 — po 1586) buvo mozūras, kilęs iš smulkių bajorų, mokęsis Krokuvos universitete, poetas, karys, istorikas. Į Lietuvą atvyko 1565 m. Kurį laiką tarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės samdytoje (algininkų) kariuomenėje, lenkiškai kūrė eiles, rašė istoriją. Sekdamas Renesanso humanistų pavyzdžiu, teigė, kad „žmogaus išmintis yra ne kas kita, kaip įvykių stebėjimas, esamų ir būsimų dalykų žinojimas, perimtas iš praeities patyrimo tarsi iš užtvenkto šaltinio, dėl to tarp visų mokslų pirmoji vieta tenkanti istorijai”. Savosios šalies istorijos pažinimas, pasak jo, rodąs tautos subrendimą. 1574 m. išleido knygą „Dorybės šauklys”, o 1575 — „Apie Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laisvę”. Stambiausią savo veikalą — Kroniką — rašė gyvendamas Slucke pas Jurgį Olelkaitį, Algirdo giminės kunigaikštį. Tam kunigaikščiui 1578 m. mirus, ieškojo kito mecenato. Juo sutiko būti Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Kad Strijkovskis turėtų iš ko apyplačiai gyventi ir baigtų rašyti Kroniką, vyskupas paskyrė jį savo kapitulos kanauninku (nenorėdamas susilaukti priekaištų, kaip pasauliečiui, suteikė žemesniuosius — akolito — šventimus). Gaudamas kanauninko pragyvenimą, Strijkovskis darbą užbaigė ir, pavadinęs „Niekados anksčiau šviesos nemačiusia Lenkijos, Lietuvos ir visos Rusijos kronika” (Ktora przedtym nigdy šwiatla nie widziala Kronika polska, litevska, žmodzka i wszytkiej Rusi), 1582 m. Karaliaučiuje išspausdino. Šis jo veikalas nuo ankstesnių, ypač nuo „Dorybės šauklio”, kuriuo pasinaudojo Gvagninis, skyrėsi tuo, kad autorius, laikydamas lietuvius giminingus romėnams kalba, papročiais ir tikėjimu, stengėsi parodyti liaudyje aptiktus stabmeldiškos romėnų kultūros likučius. Pasakojimas parašytas gana padrikai, nelengva net suprasti, kokios tautybės žmonėms priskiriamas koks nors stabmeldžių papročių reliktas, tačiau tai yra amžininko liudijimas, kurio negalima užmiršti. Lyginant, kas apie tą patį dalyką parašyta Herberšteino, Gvagninio ir Strijkovskio, matyti, kaip ano meto autoriai vienas iš kito skolinosi ne tik siužetus, bet ir tekstus, nelaikydami tai plagiatu. Strijkovskio Kronika XIX a. buvo pakartotinai išleista dviem tomais. Teikiama ištrauka versta iš Kronika Polska, Litewska, Žmodzka i vszystkiej Rusi Macieja Stryjkowskiego, t. I, Warszawa, 1846, p. 147—150. Vertė Edmundas Rimša.
Aš taip pat papasakosiu, ką girdėjau ir mačiau savo akimis Kurše, Livonijoje, Sambijoje, kuri vadinama Sūduva arba Samlandu, Prūsijoje ir kai kuriuose Žemaičių žemės, ypač pajūrio, užkampiuose bei už Mirumskų ir Įsruties. Tą velnią Pušaitį, kuris, kaip tikima, šeivamedyje gyvenąs, jie per tam tikras šventes dukart metuose garbina, taip pat ir parstukus, žemės žmones, jo angeliukus ir tvarkytojus, gerbia ir valgiais peni. Paprastai per jų šventę klojime pastato uždengtą stalą, ant kurio palieka keturis duonos kepalus, virtos ir keptos mėsos, sūrio ir sviesto ir pagal įprastas pagoniškas ceremonijas ir burtus kviečia juos į pagerbtuves arba vakarieniauti. Po to, gerai uždarę klojimo duris, patys nueina, o vidurnaktyje atėję parstukai tuos patiekalus valgo. Rytojaus dieną šeimininkas žiūri, kurio patiekalo daugiau suvalgyta, jeigu duonos, tai tikima, kad tie dievukai jiems pagausins javus, jeigu mėsos, tai seksis gyvuliai ir panašiai, o tą patiekalą, kuris per pirmąją šventę jiems labiausiai patiko, atideda kitai šventei, prašydami juos gero derliaus. Taip pat pasakojama, kad tie parstukai naktimis išvagia iš nedėkingų šeimininkų klojimų javus ir atneša tiems, kurie juos labiau garbina. Prūsijoje, taip pat aukštumų žemėje, apie Chojnicus, Kamenį, Sempelborką už Toninės ir kitur, vietiniai gyventojai iki šiolei pagal senovinį pagonišką paprotį į tą šeivamedį žiūri labai pamaldžiai, tikėdami, kad po juo gyvena kažkokios keistos dvasios arba fantastinės būtybės, kurias jie vadina raudonaisiais žmogiukais ir kurios dažniausiai pasirodančios sergantiems žmonėms naktį, kai mėnuo šviečia. Pasakojama, kad jie ne didesnio kaip uolektis ūgio.
Svarbiausia tų pagonių šventė, kuri tebėra išlikusi kai kuriuose Lietuvos, Žemaitijos, Livonijos, Kuršo ir Rusų kraštuose, švenčiama spalio mėnesio pabaigoje, kada jau visi javai nuimti ir suvežti į klojimus. Tada vienoje troboje ruošiama sudėtinė vakarienė, į kurią susirenka visi su žmonomis, vaikais ir tarnais dažnai iš trijų keturių kaimų. Stalas padengiamas šienu, o kitur rankšluosčiu, ant jo padedama keletas kepalų duonos ir ant keturių kampų pastatomi keturi dideli indai alaus. Po to atvedamas veršis ir telyčia, avinas ir avis, ožys ir ožka, meitėlis ir kiaulė, gaidys ir višta, žąsinas ir žąsis, ir kitų valgiui tinkamų naminių gyvulių bei paukščių, patinas ir patelė. Visa tai aukodami savo dievui Žeimininkui, jie užmuša tokiu būdu. Iš pradžių jų burtininkas, arba pagonių vaidila, paprastas kaimietis, sukalbėjęs įprastas užkeikimų maldas, pradeda lazda mušti kurį nors gyvulį per galvą, pilvą, nugarą, kaklą ir kojas, sakydams: „Tai įau, o Žemininke, mūsų dieve! aukojame ir, tai darydami, tau dėkojame, kad praėjusiais metais mus išsaugojai sveikus, pilnus visokių gėrybių, javų ir turto, malonėj ai apginti nuo ugnies, geležies, maro ir visų mūsų priešų”. Tai atlikę, aukojamų gyvulių mėsą ir paukščius verda, kepa ir čirškina, o susėdę prie stalo, valgo, bet prieš tai jų vaidila, arba burtininkas, atpjovęs kiekvieno valgio ar paukščio, gabaliuką meta po stalu, ant krosnies, po suolais ir į kiekvieną namo kampą, sakydamas: „Tai tau, o Žemininke, mūsų dieve! malonėk priimti mūsų aukas ir tų valgių paragauti”. Valgo ir geria iki apsirijimo, po kiekvieno valgio ir gėrimo, vis kviesdami Žemininką, moterys ir vyrai ilgus trimitus pučia, vienas į kitą žiūrėdami dainuoja. Man teko dažnai būti tose jų puotose ir šventėse Livonijoje, Kurše, Žemaitijoje ir Lietuvoje apie Suvieką, Obelius, Subačių, Pasvalį, Basenborgą, miesteliuose už Sokolvos, Mūšos ir kitur, kur prisižiūrėjau keisčiausių pagoniškų burtų, kadangi tuose kraštuose lig šiolei mažai težinoma apie dievą.
Prūsijoje, ypač Sambijoje, vokiškai vadinamoje Sudawen, Samland [Sūduva], apie Įsrutį, Ragainę ir Kuršo žemėje sodiečiai, kurie visi yra žemaičiai ir žemaitiškai net ligi Karaliaučiaus kalba, ką pats girdėjau ir mačiau, turi savo šventę, kurią vadina Pergrubri [Pergrubiu]. Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir metas arti, o žolė jau irgi pasirodo, keli kaimai supila po ketvirtį ar statinę salyklo alui. Po to susirenka į vieną didelį namą, ten jų viršaitis, tai yra aukotojas arba tikriau burtininkas, paima gorčių alaus ir iškėlęs prašo vasaros ir žalumos dievą Pergrubį, sakydamas: „O Wespocie Dewe musu Pergrubios!“ ir t. t. Tai yra: „O visagali mūsų dieve, Pergrubi! tu nuveji bjaurią žiemą, žolynus, gėles ir žolę visoje žemėje daugini; mes dabar tave prašome mūsų pasėtus javus ir tuos, kur pasėsime, dosniai padauginti, varpingus užauginti, o kiekvieną raugę sumindyk”. Po to pastato puodelį arba taurę ir, paėmęs dantimis, išgeria alų, o išgėręs meta indą per galvą, nepaliesdamas rankomis. Už jo stovi tijūnas arba to valsčiaus vyresnysis, kuris sugauna indą ir, greitai pripylęs alaus, vėl pastato prieš viršaitį, arba tą burtininką. Šis, paėmęs taurę, prašo kitą dievą Perkūną, arba Pioruną, kad pažabotų griaustinį, krušą, žaibus, lietų, audras ir pragaištingus debesis ir, paėmęs dantimis, kaip auką jam išgeria taurę alaus. Tik po jo geria visi. Trečią kartą prašo visagalį šviesos dievą Žvaigždikį, kad teiktųsi maloniai ir giedrai šviesti jų javams, pievoms, gėlėms ir gyvuliams. Po to meldžiasi ketvirtajam dievui Pilvičiui, kad leistų gražiai visus javus nupjauti ir į klojimus sukrauti. Taip daro visiems dievams, kurių turi 15,— laikydami dantimis ir neliesdami rankomis, išgeria jų garbei po taurę alaus, o paskui garbina juos dainomis, staugdami lyg vilkai. Tačiau jei praėjusiais metais buvo netikęs javų derlius, tada, laikydami skriaudą atpildu už nuodėmes, prašo ligonių ir silpnųjų dievą Aušlavį, kad užtartų prieš kitus dievus, Pergrubį, Perkūną, Žvaigždikį ir Pilvitį, kad šie ateinančiais metais būtų malonesni. Ten pat, čia minėtų prūsų žemutiniame krašte, kuris vadinamas Sūduva, arba Samlandu, lietuvių tautybės žemaičių valstiečiai vieną kartą per metus šitaip švenčia jaučio arba ožio šventę: sueina keturi arba šeši kaimai, surenka kaip per kalėdojimą pinigų, duonos, kitų daiktų ir visa tai parduoda. Jeigu gauna daug pinigų, tai už juos iškart nuperka ir jautį, ir ožį ir, susirinkę viename name, užkuria didelę ugnį. Ten jų žmonos atsineša kvietinių ir grikinių miltų, iš kurių pridaro paplotėlių. Po to viršaitis, jų kunigas, pagal pagonišką paprotį užsidėjęs ant galvos vainiką, uždeda ant ožio arba jaučio ranką ir prašo visus dievus, kiekvieną atskirai, kaip jau anksčiau išvardijau, kad malonėtų iš jų priimti tos šventės apeigas ir auką, ir, paėmęs jautį arba ožį už ragų, veda prie klojimo. Čia visi vyrai pakelia jį aukštyn, o kunigas viršaitis, apsijuosęs rankšluosčiu, pakartotinai kviečia visus dievus, sakydamas: „Tai yra pagarbos auka ir mūsų tėvų dovana, kuria norime sulaikyti savo dievų rūstybę”. Po to šnabždėdamas tris kartus apeina jautį ir jį papjauna. Kraujo neišpila ant žemės, o suleidžia į rėčką, iš kurios viršaitis semia kaušeliu arba taure ir šlaksto žmones, o likutį visi išsidalija į puodelius ir kiekvienas savo namuose šlaksto gyvulius, kaip pas mus šventintu vandeniu. Sukapoję jautį į gabalus, verda katiluose, o vyrai, kuriems moterys atneša nekeptų paplotėlių, susėda apie ugnį ir, pasiėmę kiekvienas po paplotėlį, mėto per liepsną kits kitam į rankas, kol šie iškepa. Po to, dainuodami ir pūsdami ilgas dūdas, valgo ir geria per visą naktį. Rytą, nešdami kvietinį paplotėlį ir vakarienės likučius, eina per visą kaimą prie kryžkelės, viską sudeda į vieną vietą, ant viršaus supila žemės kauburėli, gerai žiūrėdami, kad žvėris ar šuo negalėtų iškasti, o tai padarę, palieka dievams ir išsiskirsto namo.
Kai jau kas jaučia artėjant mirtį, tada pagal išgales padaro statinę ar dvi alaus, liepia kviesti draugus ir visus to kaimo gyventojus, su kuriais atsisveikina ir atsiprašo. Susirinkusieji mirusį pirtyje gražiai numazgoja, pagal paprotį aprengia ilgais baltais marškiniais ir, pasodinę ant kėdutės, geria į jį, liūdnai apraudodami tokiais žodžiais: „Aš geriu į tave, mielas bičiuli, ko gi tu numirei, juk turi mylimą žmoną, vaikų, gyvulių ir visko užtenkamai”. Po to vėl geria į jį, linkėdami ramaus atilsio ir prašo, kad malonėtų aname pasaulyje pasveikinti jų bičiulius, tėvus, motinas, brolius ir t. t., kad ten su jais maloniai ir kaimyniškai elgtųsi, kaip jie su juo, kada buvo gyvas. Paskui aprengia jį drapanomis, o jeigu tai vyras, prijuosia kardą arba kirvį, uždeda ant kaklo rankšluostį, į kurį pagal išgales įriša keletą grašių maistui. Į karstą įdeda duonos su druska ir indą alaus. O jeigu laidoja moterį, tada įdeda siūlų ir adatą, kad galėtų užsisiūti, jeigu jai kas suplyštų aname pasaulyje. Veždami ją laidoti, visi bičiuliai procesijoje mojuoja į viršų iškeltais peiliais ir garsiai šaukia: „Gejgej, begejte Pokkolel”, tai yra: „Bėkite, bėkite, sprukite šalin, jūs velniai, nuo to kūno!”
Šiandien dar taip daroma viename Livonijos žemės kampe už Moizos, Solkovos. Pats mačiau, kaip per numirėlių laidotuves groja dūdomis ir gieda: „Eik, vargše, iš šio skurdaus pasaulio visokių priespaudų į amžiną linksmybę, kur tavęs negalės skriausti nei išdidus vokietis, nei gobšus leišis, tai yra lenkas ar lietuvis, nei maskvėnas”.
Mirusieji tėvai, motinos, giminės paprastai minimi spalio arba lapkričio mėnesį, o kartais per kiekvieną šventę kapuose gailiai raudama, sakytum giedama, ypač tai daro moterys, kurios išskaičiuoja savo vyrų narsumą, dorybes, rūpestingumą ir t. t.
Šis paprotys ne tik pas juos išlikęs, bet ir Valachijoje, Multano ir Bulgarijos šalyse, pats tai mačiau keliuose miesteliuose: Buzove, Rusciuke, Dziurdzeve prie Dunojaus ir Multano gaspodariaus sostinėje Bukarešte, kur, be to, ant kapų deginamos žvakės ir smilkoma. O Turkijoje ir valgių dedama, beriama paukščiams grūdų, už mirusiųjų bičiulių vėles šeriamos katės ir šunys, kiti liepia dviem vaikigaliams nešioti po gatves ant baslių plaučius, paskui kuriuos kartu seka pulkai kačių ir šunų ir pan. Mums, kaip svečiams, nors to neprašėme, kai kuriuose karvageruose, tai yra už aukas pastatytuose svečių namuose, dalijo išmaldą. Atnešė vynuogių sunkos, slyvų ir kt., kopūstų, virtų su aviena, ryžių košės, buivolių pieno, duonos pagal asmenų skaičių ir du ąsočius vandens, kadangi vyno už mirusiųjų vėles neduoda. O tarp kapų, kurie kai kuriose vietose lyg miesteliai stovi, kiekvieną penktadienį, jeigu būna graži diena, žmonos ir bičiuliai meldžiasi ir dalija vargšams išmaldą.
Kurše, taip pat Samlando krašte ir Prūsijoje per mirusių paminėjimą iš bažnyčios einama tiesiog į karčemą arba į kokį namą, kur supiltas alui salyklas. Paskui žmonos krepšeliuose atneša jau ataušusios keptos ir virtos žuvies. Valgoma tenai be peilių, žmonos jiems patarnauja, o kiekvienas, mirusiajam giminaičiui ko linkėdamas, meta po stalu kiekvieno valgio kąsnelį ir taurę alaus išlieja. Lietuvos ir Žemaitijos valstiečiai, paminėdami bičiulius, taip pat kelia didelę vakarienę. Prieš valgį vyriausiasis paima dideliu šaukštu įvairių javų miltų, druskos ir kt., taip pat smilkalų ir smilkydamas kalba: „A za wissumos priatelos musu!” ir t.t., paskui, senovines tėvų giesmes giedodami, valgo ir geria, kol ant kojų nebepastovi.
Kita Žemaitijoje išlikusi pagoniška šventė vadinasi Ilgio švente. Toji šventė prasideda per Visus šventuosius, ir jai net didžiausias vargšas turi namuose turėti alaus. Prisimenant mirusiuosius, geriama kelias savaites. Anksčiau, pagonybės laikais, ta šventė buvo švenčiama griaustinio dievo Perkūno garbei.