Algis Kulys „Minčios apylinkių medicina“ // Ladakalnis. 1991 m. sausio - kovo mėn. Nr. 38., p. 11; 1991 m. balandžio - birželio mėn. Nr. 39., p. 10; 1991 m. liepos - gruodžio mėn. Nr. 40., p. 19; 1992 m. sausio - kovo mėn. Nr. 41., p. 11; 1992 m. balandžio - birželio mėn. Nr. 42., p. 9.
Minčios apylinkėse ligonius gydė šeimos nariai, dažniausiai moterys. Jos naudojo gydymui žoles, burtus, įtaigą. Gydymo paslaptis perduodavo vyriausiajai ar jaunėlei dukrai, nelygu kuri buvo gabesnė. Sugebančią gydyti moterį gerbė visi, net ir vyrai, ir neturtingieji bei turtingieji. Už gydymą nebuvo įprasta mokėti pinigais, atsilygindavo dažniausiai pasveikus audiniais, medumi.
Buvo tikima, kad susergama nuo „blogos akies“ nužiūrėjimo, todėl dauguma nešiojo įsisegę „žiogelį“ – segtuką; manydavo, jog ligą neša vėjas, lietus, migla. Dažniausiai ligos priežastimi buvo laikomas sūkurys, skersvėjis, vėtra (švidras). Taipogi ligų šaltiniu laikė raganystę, blogą poelgį, pavyzdžiui, neleisdavo peržengti per žmogų, vaiką, esą, jis susirgs, neaugs. Nuo daugelio ligų žmonės gebėjo gelbėtis, bet daugiausia mirdavo epidemijų metu. Sakydavo, kad maro metu (1709 – 1710) Minčios apylinkėje išmirė visi sveiki, stambūs vyrai, – liko tik seneliai ir šiaip paliegę. Nuo maro gindamiesi, durų rankenas ištepdavo degutu, o parvažiavus ratus apdegindavo smalėku, arklio kanopas apvyniodavo kadagiu, monetas merkdavo į „uksusą“ (actą). Moterys tuomet slėpė raudonos spalvos audinius, esą jie prišaukia marą. Jos apeidavo kaimą, ištiesusios rankšluosčius, ar apardavo žagre ratą, ar iškeldavo ant karties gyvulio kaukolę, statydavo kryžių. Apie ligą pranešdavo stuksėjimais naktį į namo sieną; tada vienam susirgus, kiti išeidavo gyventi į kluoną, svirną. Namuose jau nebekūrendavo krosnies. Rytą, matydami, kad iš kai kurių kaminų nerūksta dūmai, žinodavo, kur sergama, ir tą dieną kiemą apeidavo. Sakydavo, jei pernakt suverpsi, išsiausi ir pasisiusi marškinius, tai maras aplenks. Galbūt įtakos apsisaugojimui turėjo linas. Juk ir nuo gyvatės įkandimo nešiojo lino žiedą, drobinius rūbus.
Nuo susirgimo buvo apiprausiama: pavyzdžiui, vaiką, šokstantį iš miego, prausdavo motina vandeniu iš burnos ir apšluostydavo padalkom. Nuo kitų ligų gąsdindavo, pavyzdžiui, nuo miežio akyje, kartais ir spjaudavo į ją. Sakydavo, kad žagsėjimas – tai kraujo lašėjimas nuo širdies, todėl ir nuo jo tyčia išgąsdindavo. Nuo kitų Iigų, pvz., aukštos temperatūros, aprūkydavo žolėmis, taip pat ant pagalvės seilėmis brėždavo kryžių ar po pagalve dėdavo nuo tako kryžmai nukritusius šiaudus. Išsigandusį gyvulio ar žmogaus, ligonį aprūkydavo to gyvulio plaukais. Kartais duodavo, gerti arbatos nuoviro nuo kerpių, nuimtų nuo trijų kapų kryžių vidurnaktį, į ją įlašindavo 3 lašus kraujo iš juodo, katino ausies.
Skaudamą dantį badydavo žalčialunkio šakele, ir dantis išbyrėdavo. Nuo geltos į krosnį įmesdavo žalią kiaušinį ir liepdavo nemirksint žiūrėti, kol sudegs. Kartais nuo dantų sopės nešiodavo šamo ūsą, o nuo radikulito apsijuosdavo smuiko styga.
Nuo įvairių ligų naudodavo gyvulių ar žvėrių taukus. Stengdavosi to gyvio, kuris žiemą nebūna po stogu. Nuo bronchito gerdavo barsuko, šuns taukus. Duodavo gerti sugrūstą bitę, džiovintą rupūžę, gyvatę, užpiltą degtine, ožkos, kumelės pieno.
Nuo reumatizmo virdavo vonią iš skruzdėlyno, ruošdavo čiužinį iš paparčių ar viržių.
Apsisaugojimui nuo galvos skausmo nemesdavo lauk plaukų iš šukų, o kišdavo juos į sienos plyšį, kad žmogus būtų stiprus kaip sienojas, o plaukus nešiojantis vėjas sukeliąs galvos skausmą.
Kartais ligą parduodavo: svetimo klausdavo, ar pirksi, ir jei šis pasimetęs pasakydavo „Aha“, reiškia, jog liga parduota.
Nuo kirminų duodavo valgyti česnako. Išėjus į laukus tepdavo krūtinę terpentinu, degutu.
Grizą (reumatinį susirgimą) rišdavo raudonu siūlu, sakydami „ne vienas“ ir taip iki 9 mazgų, o po to aprišdavo sąnarį ir laukdavo, kol pames siūlą. Kartais tokį siūlą įsprausdavo tarp durų lankstų.
Nuo odos susirgimų prausdavosi prieš Didžiojo Ketvirtadienio aušrą: nuo pleiskanų surinkdavo vandenį, surinktą nuo šveičiamo stalo, ir juo prausdavosi.
Votis gydė gyvatės antpilu. Ant vočių dėdavo deguto, sugrūsto riešuto branduolio. Kartais „valasnyką“ – plaukuotą votį – gydė, pildami karštą vandenį ant voties per pušies šakelę arba uždėdavo paplotėlį iš medaus ir ruginių miltų.
Dedervines prausdavo rasa, surinkta nuo akmens ar nuo lango stiklo. Barstydavo ir smėliu, kuriame voliojosi arklys. Niekad neprausdavo vaiko po saulėlydžio.
Nuo rožės užkalbėdavo ant duonos: brėždavo ant plutos kryžių, į marškinius įvyniodavo pasagą, po vidurnakčio tais marškiniais apvilkdavo, po lova kišdavo puodą su užplikytais sinkliais (šieno biralais). Susirgusį vaiką prausdavo šv. Agotos vandeniu, virdavo žilvičio šakelių arbatos, tokio žilvičio, parnešto iš miško nesidairant. Vaiką guldydavo ant slenksčio arba nešdavo į rugių lauką, po paklode kišdavo šiaudų iš pirmo supjauto rugių pėdo. Irzlų valką prausdavo, geldon įmetus auksinį žiedą, vandeny, kuriame mirko šeriai, augę ant kupros. Jei vaikas sirgdavo apyšvietu (mėnulio apšvietimu), tai jį užmigdydavo kitur, o lopšin paguldydavo malką. Jei vaikas susirgdavo votimis, reikėdavo, kad dvyniai tą vaiką paliestų, ir vaikas pasveiks.
Nuo alkoholizmo duodavo gerti balandžio mėšlo su degtine, gėrikui nieko nežinant.
Pamačius, jauną mėnulį, liepdavo sakyti:
Tau, mėnuli, pilnų ratų, A man, žmogui, duok sveikatų!
Per saulėlydį visada miegančius prižadindavo, nes miegant gali liga prilipti.
Kartais nuo išgąsčio duodavo cukraus ir šalto vandens – „dėl širdies“. Jei žmogus sirgdavo ir nebaigdavo darbo, tai kitas jo neimdavo: kai pasveiks, pabaigs. Užbaigdavo tik mirusiojo darbą.
Nuo trachomos į akis lašindavo laukinių bičių medaus, prausdavo sula. Dantį skaudėdavo tol, kol jis ištindavo, o ištinus sakydavo: „Neskaudės”.
Pavargusiam liepdavo sumygus laikyti nykštį su smaližium: „Pabūk čiut čiut ir pailsėsi„.
Sumušimus užkalbėdavo, įsmeigus peilį į stalo lentos šaką.
Nuo grizo surišdavo šluotelę iš smilgų, 27 ir pastatydavo kampe.
Nuo pilvo ligų virdavo mėlynių.
Nuo pūslės – meškauogių arbatą.
Nuo širdies gerdavo sidabražolės nuovirą, pakalnutės šaknų arbatą.
Nuo kirminų virdavo rugiagėlių arbatą. Sakydavo: „Rauk apsižergįs – virk su šaknim“.
Nuo viduriavimo gėrė pelenų šarmą, nevalytos žuvies juką.
Sprando skausmą gydė iš juodos avies vilnų siūlų nupinta pyne apsijuosę.
Nuo galvos skausmo kramtydavo rūtos šaknis, diemedį. Nuo vėžio gėrė ežio tulžies, beržo „karpos“ (juodgrybio) nuovirą.
Ginekologinius susirgimus gydė skalsių nuoviru, geltą – šlamučio arbata. Odos bėrimą – širdažolės, juodagalvėlės (Prunella vulgaris) arbata.
Kraujavimą iš žaizdos stabdydavo, dėdami nasravos lapelius, tepdami topolio ir aliejaus tepalu.
Nuo sumušimo liemens gerdavo mėlynėles (Centaurea pratensis). Pridėdavo gyslono lapą.
Pūslės uždegimą gydė takažolės arbata.
Vyrai, norėdami išvengti, kariuomenės, įbrėždavo kūne žaizdelę ir įtrindavo vėdrynu, tada žaizda labai sutindavo. Be to, kvėpuodavo degančio cukraus dūmu: nuo jo būdavo labai stiprus kosulys, kuris plaučių nepažeisdavo.
Jei skaudėdavo širdį, virdavo gudobelės uogų arbatą. Nuo šuns įkandimo gerdavo godą. (Anchusa officinalis). Norėdami įsitikinti, ar šuo nėra aprietas, miegančiam ligoniui durdavo adata: jei jis skausmo nejausdavo, reiškia – aprietas.
Nuo, gerklės uždegimo virė medetką.
Nuo galvos skausmo gerdavo ašarinės (Origanum vulgare) arbatos. Taip pat valgydavo bruknių uogienės, miegodavo po galva pasikišę apynio spurgų, rūkydavosi durnarope. Apie jos nuodingumą sakydavo: „In sėklų devynių nerasi tokią vyrą stipraus terp visų žmanių“.
Būdavo atvejų, kad ir nuodydavosi, gerdami paraką su nuokanos nuoviru.
Užkalbėjimai
Nuo peršalimo, kai ant lūpų atsirasdavo išbėrimas, prie jų priglausdavo peilį ir užkalbėdavo:
Žiema šalta, šalta,
Pusnis balta, balta,
Man sveikata, man sveikata.
Sakydavo, kad ligos vaikšto ne miškuose, o tarp žmonių ir šaukia vardais. Jei išgirdęs savo vardą nutyli, gerai, o jeigu atsiliepi, liga prilips. Ji šaukianti jį per sapną ir nemiegant.
Mėnesienoj akmens rasa trinant išbėrimą, sakydavo:
Dyla mėnuo,
Dyla baltas,
Dilk ir tu.
Nuo rožės užkalbėdavo:
Rože, rože, išeik iš to daikto,
Kad saulė iššviest, kad rožę nubėgt in undenį.
Žadu, kad mačytų…
Kraujuojančią žaizdą užkalbėdavo:
Saula – pienas,
Akma – kraujas,
Aptemimas – nustajimas.
Mezgu mazgų, ne vienų,
Ne untrų — devintų.
Rišu tavi … (vardas)
Iš kūną nebėk,
Saulas nematyk,
Šviesai nesrodyk…
Dedervinę gydė, paėmę sausą, šakotą malką – stavarį: suspausdavo abiem rankom ir trissyk kalbėdavo:
Šaka, šaka,
Tu Sudžiūvus,
Tau bus dūmas,
Man švarumas.
Nuo nužiūrėjimo atkalbėdavo, barstydami druską per petį:
Graudziunt grauzmui,
Rūdyni byrunt, prapulk!
Nei pilku, nei juodu,
Nei mėlynu, nei rudu
Nudegulys – duntys,
Druska – akys.
Sergant gyvuliui, šeimininkė lauke, po akmeniu, prispausdavo dagili, sakydama;
Kai karsi paliečysi,
Tadu tavi palaisiu
Jeigu žmogus buvo įkąstas pasiutusio šuns ir pasveiko, tai jam šuns baime palieka visam laikui. Todėl toks žmogus, praeidamas pro šunį, turi kalbėti
Gimei aklas — nematei,
Dvėst aklas — nematysi
Ir dabar manįs — nematyk.
Jei vaikas miege šokdavo, kildavo ar gindavosi nuo kažko, tai sako, reikia virš jo miegančio naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį (tokioj nakty ponų Jėzų Judošius pardavė ažu 30 sidabrinių) ištiesti rankas ir triskart kalbėti:
Būk- tykesnis ažu undenį,
Žemesnis ažu žolj…
Nuo rožės veide užkalbėdavo:
Velnią kaktaj jaunas mėna,
Duona juoda, nebus juoda,
Trumpa naktis pramegota.
Kai balti ir juodi siūlai
Būna spalvų takie patys,
Teg pasijema naktis.
Jei nuo rožės užkalbėdavo, duonai, uždengtai raudona skarele, sakydavo:
Duona švinta
Žeme švinta,
Sveikatinga, sveikatinga…
Visi rožės užkalbėtojai rupūžes vadindavo kūmutėm.
Blogos akie nužiūrėta vesdavo aplink laužą kalbėdami:
Nuo ligų piktų,
Ažumislų blagų,
Akių tava ažpykima,
Ein in ugnies sudegima.
Norėdamas tapti užkalbėtoju, turėdavo visų pirma padaryt neįmanomų darbą:
Apsiauk rupūžės čeverykam,
Inbrisk per gilu rasų,
Ti, kur liepos medum kvepia,
Ti, kur žydi žemavuogės.
Kai ėsdavo rėmuo, užkalbėdavo šitaip:
Žuvėdra, pelėda,
Man kartėlis ėda,
Kaip žuvis undeny,
Vilkas žaliumesaj,
Taip kartėlis
Žaliam krum
(nuryti seilę)
Nuo gyvatės įkandimo negydė, o tik užkalbėdavo. Įkąstajam neleisdavo ištart žodžio „gyvatė” – mat, jį ištarus, pradėdavo tinti. Užkalbėtojas visada gyvatę vadindavo tik „kirmėle”.
Ligonio neleisdavo vesti į patalpą, kur būna dūmų, nes nuo to ligonis pradėdavo, silpti. Dažniausiai slaugydavo svirne, atdarom durim. Per slenkstį pertiesdavo rankšluostį. Užkalbėdavo ant duonos plutos, peiliu įbrėždami kryžių arba apskritimą. Jei gyvatė būdavo su vaikais, tai užkalbėjimą kartodavo daug kartų.
Ligonį ir užkalbėtoją turėdavo skirti atstumas – siena ar bent tvora. Užkalbant gyvulį, užkalbėtojas turėjo žinoti gyvulio „šerstį” (spalvų). Virš jo šeimininkas turėjo laikyti dešinę ranką. Užkalbant, vaiką, nuo jo nuvilkdavo juodus rūbus.
Žemela juodoja,
Par tavi aina
Nezgadnas šliužas.
(Trissyk neatsikvėpus).
Tava pirkela
Juoda žemala,
Virš tas pirkelas
Teka upela,
Virš tas upelas
Aviniokas švintas.
Un saulas — saula,
Un mėnesia — mėna,
Un kirmėlas—kirmela —
Teg šliaužia ir pauzia (šliaužti iš lėto)
Par rasų —
Juodam plaukui
Teg nevodija.
Negadink, marga, (marga gyvatė)
Neprišauk varga.
Tegul tava maci
Atajama vėjai keturi:
Rytinis, vasaris,
Žeminis, vakaris:
Tegul tava galybį atajama :
Maišiežiaus lazda, (Mozės).
Iš akmenia undenį iškirtus.
Būk slobna ir minką!
Saulas atsižadu ir mėnesia,
Baltų arklį ažužadu,
Žadu, žadu, ažužadu
Nojaus drūsybi,
Ja jau kuntrybi. (3 k.)
Dungaus galybį,
Žemos gerybį,
Tava slabnybį,
Tfu un tavų duntų! (Nusispjauna. Šio užkalbėjimo metu durys turi būti uždarytos).
Akma neauga,
Papartis nežydi.
Paukštis be pieną
Juoda, pilka, ruda, dryža,
Keikiu tavi iš sausa mišką:
Nesopink, nekirsk!
Saula, laiskis,
Upe, tekėk,
Bala susgerk!
Pribūk, Nojau ir Jadvyga, švinti
Un pamačiaus!
Aik tu, gyvate, un Dieva suda,
Katram inkundai (mislyt apie jį).
Kad tas žmogus nepažint sopulia,
Nešk sopulį samanynan!
Yr Jegerų kalnas,
Tam kulni Užuolas.
A tinai – gūžta,
Toj gūžtoj – trys slūgas:
Katro gyluoni inlaidėt išimkit!
Ponas Jėzus krikštydamas
Suturėja undenį
Jordaną,
Suturėk ir tu kvarabą! (ligą)