J. Totoraitis „Liškevos piliakalnis ir Vokės raganos“ // Tauta ir žodis 1909 m. Knyga II, p. 204-208.
Seinų pav., Suv. gub., ant Nemuno kranto yra bažnytkiemis [su_tooltip text=”Apie Liškiavą ir jos istoriją Polujanskl. „Wędrowki po gub. Augustowskiej“; p. 232 – 249. (B.).” background=”#5a5a5a” font_size=”11″] Liškiava.[/su_tooltip] Kitąsyk čionai buvo dominikonų klioštorius, kurio namas dar ligi šiolei pusėtinai užsilaikęs; dabar gyvena jame klebonas. Buvusioji klioštoriaus bažnyčia dabar yra parapijos bažnyčia. Statyta ji yra 1694 m. Puiki ta bažnyčia, ir to klioštoriaus praetis laukia dar rašytojo, kuris, ištyręs aktus ir kronikinius užrašus, tenais esančius, paduotų visuomenei platesnes žinias.
Šalia to bažnytkiemio yra, susidedantis iš dviejų, vienas prie kito esančių, kalnelių piliakalnis. Iš vienos pusės pro jį teka Nemunas, o iš kitos platokas klonis skiria jį nuo aukštu Nemuno krantu einančių laukų. Tuo kloniu ėjus senovėje Nemuno vaga. Vieno kalnelio šonas nuo lytaus ir pavasariais nuo šalčio palengva griūva į Nemuną. Vietomis matyt jame anglių ir sudegusių kaulų. Ant kito kalnelio yra daug akmenų ir, viename jo kampe, stūkso liekana seno akmeninio apvalaino bokšto. Jo aukštis iš vieno krašto vargu išneša kokias 9 pėdas, iš kito — daug mažiau. Apačioje, palei žemę, yra jame dvi ar tris skylės. Piliakalnis tasai skiriasi nuo kitu, Suvalkų gubernijoje esančiųjų, tuo, kad jisai daug didesnis ir kad ant jo yra užsilikusi seno akmeninio bokšto liekana, ko ant kitu nėra nė ženklo.
Netoli nuo piliakalnio, paėjėjus kiek aukštyn Nemuno krantu, žemai prie upės yra vieta, kur randama akmenų, į kamuolius apdirbtu. Kad kitose vietose aplinkui piliakalni tokiu akmenų nematyti, galima spėti, kad čionai toje vietoje jie buvo dirbami. Liškiavos mokytojas p. Račyla, kuris mano draugams ir man tą vietą parodė, vadino jąją „arsenalu“. Ar tie akmenys buvo tenai dirbami į kamuolius senovėje apsigynimui, ar vėlesniais laikais kokiam kitam tikslui, sunku pasakyti. Kun. Sideravičius, Liškiavos vikaras, parodė pas save įdėmią įtaisą, kurią jis vadino senoviškomis lietuviu girnomis. Išrodo ji kaip truputį pailga akmeninė gelda; jos įdubime įdėta du akmeniniu, grąžei padarytu, kamuoliu, kuriuodu bejudinant, galima trinti, ar malti grūdus. Kun. S. buvo radęs ją Liškiavos parapijoje pas vieną gyventoją, kuris ją ir vadinęs „girnomis“. Dėl to čia ir kyla klausimas, ar tik tie akmenys ant Nemuno kranto nebuvo tašomi čia kalbamosioms girnoms, ar, gal jau čia senovėje nutašytais buvo rasti ir vėlesniais laikais girnoms [su_tooltip text=”Tokiu mažesniu ir didesniu akmeniniu kamuolių atrasta daug Kauno, Vilniaus pilyse ir kitur Lietuvoje: jais iš senovės armotu šaudyta. (B.).” background=”#5a5a5a” font_size=”11″] sunaudojami? [/su_tooltip]
Žemiau Liškiavos Nemuno vagoje yra akmenų. Ta vieta yra vadinama „Laumės tiltu”. Kitoje Nemuno pusėje, Traku paviete, ties Liškiava yra vieta, kurią mokytojas p. R. vadino „titnagyne“. Vieną kartą jisai pats, ar kunigas S. bevaikščiodamas po smiltyną, kitoje Nemuno pusėje, užėjęs smiltyse vietą, kur, vėjui smiltis nunešus, buvę matyt iš titnago padarytu peiliu ir kitokių senoviškų daiktų. Tuo tarpu jų nepasiėmė, o grįždamas tos vietos jau neberado, nes vėjas smiltimis vėl buvo užnešęs.
Apie piliakalnį randa kartais senovės daiktu. Žmonės, radę, parduoda žydams, ir taip jie prapuola. Nuo p. R. kun. Dr. Stankevičius, Suvalkų gimnazijos prefektas, kuris drauge lankė piliakalnį, paėmė titnaginę meškos ar vilko galvukę ir vieną molinę taurelę numuštu kraštu. Rasta ji buvus Nemune ties piliakalniu.
Pas Liškiavos mokytoją p. R. yra vienas senas apdaužytas stovylas. Rastas jis buvo ties Merkine, Traku pav. Vienas Žeimiu sodžiaus, Liškiavos parapijos, ūkininkas iš tenai buvo jį parsivežęs pas save. P. R. nuo jo jį paėmė. Padarytas jis iš balto smiltinio akmens (gal gipso). Perstato dvi nugaromis ir kojomis į draugę sulietus asmenis. Aukščio turi apie tris pėdas; užsilaikęs labai prastai. Galva ir rankos nudaužytos; nudaužę vaikai. Abu asmeniu aprėdyti ilgais rūbais. Šalia vieno pas kojas yra neaiškaus pavidalo figūra, kurią mes spėjome gaidžiu esant. Kitas turi ant ilgo rūbo trumpesnį aprėdalą, siekiantį žemiau kelių, apačia jo pagražinta skylučių eile. Tai mums rodėsi kamža. Iš to visko spėjome, kad tai yra šv. Petro ir Povilo stovyla. Sunkenybę darė tokiam mūsų spėjimui ta aplinkybė, kad mums nė vienam nebuvo žinoma jokia krikščioniška stovyla, kur šv. Petras su Povilu būtų taip perstatoma. Stovyla ta dabar yra nuo viršaus ligi apačiai perpjauta pjūklu, kad lengviau butų galima pakelti.
Žmonių atmintyje Liškiavos piliakalnis nėra visai užmirštas. Ant pirmojo kalnelio, kurio šonas palengva į Nemuną griūva ir kur randama nesenų sudaužytų palevotų krosnies plytgalių, buvęs dvaro rūmas. Vėliau toje vietoje, ar kur arti jos, buvus medinė parapijos bažnyčia ligi 1822 m. Į dvaro rūmą, kol jis tenai buvęs, vedę treji vartai, kurių vieni (o gal ir visi) buvę variniai.
Šnekama yra ir apie senojo bokšto liekaną. Prieš kokia 30 metų buvęs jisai daug aukštesnis. Lytus ir laikas ardė jo drūtai sulipdytą viršų; prasiliuosavusius viršutinius akmenis piemenys rito žemyn į Nemuną.
Yra ir pasakų, kurios aiškina niekam nežinomą ir nesuprantamą jo pradžią. Motiejus Volungevičius Šadžiūnų sodžiaus, Veisėjų par., ūkininkas, gimusis 1841 m., pereitą vasarą (1906) Leipūnuose man taip pasakojo:
Bokštą stačiusi dyko gyvenimo ponia, Juoda Vokė. Gyvenimas jos buvęs priešingas religijai. Jijė naktimis lakiodavus, arba važinėdavus, buvus juodaknyginė. Ji liepdavus ir po nakti viskas būdavę padaryta. Volungevičiui dar jaunam esant, seniai šventomis dienomis pas Liškevos bažnyčią susisėdę ir žiūrėdami į piliakalnio bokštą, šnekėdavę, kad Juodos Vokės esąs pastatytas.
Daugiau apie Liškiavos piliakalnį papasakojo man kitas dar senesnis žmogus. Atvažiavęs į Leipūnus ir apžiūrėjęs mūrinę bažnyčią, statytą Vilniaus kapitulos kanoninko A. Krušeusko 1819 m., išėjau į rinką ir susitikau vieną sudžiūvusį, sulinkusį, labai seną žmogų, elgetą. Man, užkalbinus, pasisakė, esąs Jonas Vaitulevičius, gimęs Meteliuosę 1816 m., turėjęs 6 brolius ir 6 seseris; viena sesuo sulaukus labai gilaus amžio ir mirus, eidama 118 m., o vienas brolis 112 ar 113 m., jo tėvas, mirdamas, palikęs jį 8 ar 9 metų. Pasigyrė jisai, kad apie senovę viską žinąs. Apie Liškiavos piliakalni štai ką jis pasakojo.
Liškiavos piliakalnis esąs Vokės mūras. Išmūravojus jį karalienė Vokė, ragana. Kad tai jos buvęs darbas, seniau visi žmonės žinoję ir dabar žiną. Vokė gyvenus prieš Kristaus užgimimą. Kristui gemant, Dievas užtrenkęs jai visus kelius, kad nesuvadžiotu žmonių ir nesivalakotu po svietą, Vokė turėjus vaiku: sūnų ir dukterį. Juodu prasižengę, ir motina įmetus už tai į piliakalnio skylę, esančią po bokštu.
Patvirtinimui, kad taip yra, papasakojo šią pasakaitę:
Viena piemenaitė nuginė jaučius, užmigo šalę skylės ir įsirito į ją. Tenai sėdi ant krėslo pana, juoda kalaitė šalia jos, žvakės prieš ją žiba, ji skaito ant dideliu knygu, bet kokiais žodžiais, piemanaitė neišprato. Pana paglostė mergaitę ir davė atsigert saldaus ir macnaus, padėjo priegalvį ir liepė atsigulti. Jai užmigus, pana apipylė pinigais, apsiuvo ir iškėlė viršun. Mergaitė, negalėdama pakelti, perplėšė savo drapanas, pinigus apžarstė žolėmis ir, parėjus namon, atsivedė motiną parsineštu. Dabar tie namai labai turtingi. Atsitikę tai prieš kokia 15 metų.
Taip patvirtinęs, senis ėmė daugiau pasakoti apie Vokes.
Vokiu buvę 6 seserys, visos raganos. Viena, girdi, gyveno Trakuose ant salos, turbūt ji ir dabar tenai tebegyvena. Kai žmonės ežere vėžiauja ir prisideda vėžiu pilną valtelę, kyla vėjas, vilnis muša ir vėžius reikią išmesti. Tai Vokės darbas. Toji Traku Vokė, po Kristus užgimimui, apsivertė meška ir bėgo į Vilnių. Tuo tarpu sargai (pasakotojas sakė „abieščikai“) užmušė ją sidabrine kulka, — velnią gali tik sidabrine kulka užmušti. Taip ji nepaspėjus išbėgti iš Traku. Nulupo tos meškos kailį ir rado moteriškės drapanas. Kita — Algė Vokė gyveno Punioje ant kalno. Algės tėvas pagavo berną kataliką anoj Nemuno pusėje (Traku pav.) — ne valia buvo į aną pusę eit — ir norėjo priversti priimti pagonų tikybą: „Priimk mano tikybą, o būsi mano žentas, duosiu aukso, kiek nori“ (Velniai jam pinigus nešė. Dabar reikia dirbti, o tada tik pasirašė — ir neša). Pagautasis bernas atsakė: „gyvastį pamesiu, o savo tikybos neatsižadėsiu“. Už tokį drąsu atsakymą įmetė jį į pilies urvą. Naktyje į urvą atėjo pas jį Algė ir tarė: „bėkim iš čia; aš turiu pinigu; priimsiu tavo tikybą“. Bebėgant, tėvas pabudo ir nušovė.
Apie kitas Vokės seseris mano pasakotojas gyrėsi žinojęs, tik užsimiršęs. Buvo jau vakaras. Įprašiau, kad ant rytojaus, aštuntą valandą, vėl ateitu ir papasakotu, ką bus atsiminęs. Užtikrino net prisiekdamas, kad ateisiąs ir daug dalykų papasakosiąs. Davęs už savo pasakojimą tris auksinus, su nušvitusioms akimis nuėjo pasilsėtu.
Tasai senis turėjo rankose ražančių ir nuolat gyrėsi, kad jį dažnai kalbąs. Bet iš jo pasakojimų man išrodė, kad jis yra tik apkrikštytas senovės stabmeldys, kuriame šalia silpnai suprastu krikščioniškų teisybių, gyvai buvo užsilikę stabmeldiški lietuviu atminimai ir būdai. Niekados nebuvau tikėjęs, kad tokį žmogų dar galima rasti Lietuvoje. Džiaugiausi tikėdamasis išgirsti nuo jo daug įdomių mitologiškų dalykų. Ant rytojaus, 8 valandą, jau laukiu, — jo nėra. Devinta valanda, — jo vis nėra. Išėjau ieškoti. Sužinojau, kad jis, gavęs pinigų, nuėjo į monopolį ir gerai nusilinksmino. Iš ryto buvo besirengiąs ateiti, bet keli vaikai, jį susitikę, įbauginę, kad gausiąs rykščių. Be pasigėrimo, kuris jam neretas svečias, turėjo jis dar nesenų ir kitokių kalčių. Dėl to tas baudžiavos senis jiems įtikėjo ir išdūmė savais keliais. Išsiunčiau į visas puses jo ieškoti, bet niekur nerado. Tokiu būdu tas, netikėtai užeitasis, radinys liko neišnaudotas — pamokinimas kitam sykiui, kad, sustvėręs į rankas retą girios paukštį, nebepaleistum, kol nebus viskas iš jo iškvosta.
Šunskuose 1907 m. Dr. J. Totoraitis