Liaudies veterinarija Ažvinčių krašte

Liaudies veterinarija Ažvinčių krašte
Gediminas Grasys „Liaudies veterinarija Ažvinčių krašte“ // Ladakalnis. Nr. 41, 1992 m. sausis - kovas, p. 13.

Vos keletas vienkiemių beliko iš senųjų Ažvinčių girios kaimelių. Jų šeimininkai jau sulaukę garbaus pensijinio amžiaus ir mažai kas užsiima ūkiu. Pakalbinus mielai papasakoja apie praeitį, apie jaunystę.

Šiame krašte gyvena neturtingi žmonės. Retas kuris turėjo žemės valaką ar daugiau. Daugiausia pusvalakį ar vos porą, ketvertą hektarų. Apie vete­rinariją pasakoją Zelmeniškių, Švedriš­kės, Jakėnų kaimų senoliai: „Su arkliais, dirba ūkia darbus, veždava miškų. Daug vežunt arkliam kartais primušdava pečius, atsirasdava guzai unt pečių. Tadu pavalkuos dėdava paduškėlas, padarytas iš šiaudų, apsukus juos drobini medžiagu. Nuo gelažiūnų duodava kadugia uogas. Renka jas žiemų, kai jos mėlynas. Su avižam sumaišą ir sušeria. Vasarų varlių kurkulų duodava. Da šiena, sinklių pašutintų pečiuj tarbas maudavi. Arklys pradeda lingviau dūsuot. Net pirtin kaitint arklį vesdava, arba šiaip dirbant duodava apkaist. Kai tas nepadeda, virdava zavatokų, padarytų iš švarių arklia ašutų, lininių bei kanapinių siūlų. Veria arkliui krūtinėn pa odą, specialiai padarytu geležiuku su kabliuku, galį siūlui ištraukt. Laika zavaloku visų vasarų. Veria, drušlėku. Kai arkliui pažiauniuos išsikelia guzai, pelėm vadinami – juos ylų duria. (Nuo ką suserga – neaišku.) Kai išpuntą – daugiausia tik varinėja. Jeigu arklys išsinarina kojų, tadu veržia su virvi sukunt jų pagaliuku, kai sąnarys atsistata in sava vietų. Jeigu nykstėla kojų – tai traukia. Na sąnarių skaus­mą veda arklį šultan ūndenin ir palaika keletu valandų. Labai žiūrėdava, kad kuo neužšert, ar pakaitusia nepagirdyt. Neduodava papelijusia ar dulkiančia šieną, mažai ruginių ar miežinių, grūdų.

Karvėm pa veršiavimasi duodava biški šiltą undenia su ruginiais miltais ir duonos rieki su drusku. Nuo tešmene uždegimą dėdava šiena sink­lių šiltus kompresus arba trindava vilnaniu audiniu su karštais riebalais. Kai karvė išpuntą – žeboja šiaudų gryžtį ir maiga šanus. Pila aliejų, rau­gintu pienų, sodų, degtinį. Kas moka – duria žasies pasmailintu plunksnu. Kai užsprinksta bulvi – runkam jų išstumia atgal. Nuo kruvinąsias – verda karvašių (kaip ramunėlas, tik geltonas) nuovirų ir girda. Labai gerai padeda bičių duonas arbata. Žaizdas apriša tulžies antpilu ar alivošiu (alijėšium).

Kai vištas laista kiaušinius – duoda smėlia, karpytų, papierių, lėkščių labai smulkiai sutrintų. Kiaules dažniausiai sirgdava Raudanuoju (raudonlige). Duodava gyvas rupūžes nuovirą arba džiovintas gyvates. Gyvatį naudoja ir prie kitų susirgimų. Kai kiaules nustoja ėst – duoda pelynas, naudoja arkliarūgštes.

Įkandus gyvatei padeda tik žadėtajai, kurių anksčiau būva beveik kiekvenam kaime. Jie žadėdava ir žmanis.

Prieš išgenant gyvulius, juos aprū­kydavę verbų, peržegnadava, pasaky­dava – „laimingai”.

Kritiniais atvejais, kai niekas nemačydava, kreipdavasi į Salaka veterinarių. Kadangi gyvuliai buvo pagrindiniais šio krašto, žmonių maisto ir pajamų šaltinis, ūkininkai stengėsi juos gerai užlaikyti. Naudojo tinkamus pa­šarus. Gyvuliui susirgus, patys juos gydė ar kreipdavosi pagalbos pas daugiau išmanančius kaimynus. Naudojo natūralius vaistus, pirktus vaistinėje, pagamintus liaudies daktarų, kartais net magiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *