Legendos ir pasakojimai apie Šatriją

Legendos ir pasakojimai apie Šatriją
A. Vilainis „Legendos ir pasakojimai apie Šatriją“ // Ateitis. – 1943, Nr. 190, p. 3

Įkopę į pačią kalno viršūnę, mato­me nusidriekusias kalvų juostas. Tarp jų kyšo žali sodybų medžiai, pačios sodybos, o kai kur laukuose — vienas kitas paklydęs, vienišas kryžius. Rytuose dunkso tamsiai mė­lynos žemaičių girios. Kažkur tolu­moje blizga tarp girių nukritęs eže­rėlis. Šiaurinis kalno šlaitas apžėlęs alksniais, tačiau jie nesiekia pačios kalno viršūnės. Iš ten matyti dides­nės lygumos, laukai. Kažkodėl ten ir sodybų daugiau, negu pietuose. Vakarų pusėje vėl matyti drebulės, alksniai, o už jų tolumoje — tos pa­čios sodybos ir žaliuoją miškai.

Kalnas ir viršuje daro didingą įspūdį. Pietų pusėje jis turi dideli įlinkimą, atrodo, lyg iš ten būtų kas išėmęs daug žemių ar pats kalnas nuo savo sunkumo būtų įlinkęs, su­darydamas pailgo dubens pavidalą. Pačioje kauburio viršūnėje yra ru­sų pastatytas trianguliacijos punktas. Netoli jo stovi trys kryžiai, sudary­dami lyg trikampį. Kalnas buvęs iš­rausinėtas mažomis duobelėmis, ku­rios dabar jau užžėlusios žalia veja. Todėl atklydėliui kelia klausimą, kam ir kodėl jos čia padarytos. Šiaurės pusėje, prieškalnyje matyti iškasta didelė duobė, bet ir ji dabar jau užžėlusi.

Į kalną vis užlipa vienas kitas žmogus, valandėlę pasidairo, matyt, pasidžiaugia šventadienio pavakario dangaus grožiu ir vėl, nusileidęs nuo kalno, ramiai žingsniuoja takeliu per laukus. Ten, žiūrėk, jau kur nors iš sodybos kyla dūmai, — ruošiamasi šventadienio vakarienei. Kalno šlai­te pasirodo dvi moterys; jos ilgokai tarp savęs šnekučiuojasi, dairosi ir pamažu užkopia į kalno viršūnę. Nors dabar jau pavakarys, prieš sau­lėlydį oras atvėsęs, tačiau judviejų veidai aprasoję prakaitu. Matyt, šis kalnas, į jį kopiant, moka ne tik lenkti kelius, versti sunkiau alsuoti, bet ir smarkiau išjudinti gyslose kraują ir išspausti prakaitą.

Lietuvišku papročiu pasisveikinę išsikalbame. Viena jų — Babrauskienė pasisakė netoli kalno gyvenanti o kita — jos draugė Bagdonavičienė čia buvusi tik vaikystės metais ir dabar prie progos atėjusi pasigėrėti šio kalno ir apylinkės grožiu. Žino­ma, tai suteikia mums progos pasiteirauti apie kalno praeitį ir jo le­gendas. Pirmiausia pasiteiraujame, dėl ko­kių priežasčių čia ant kalno atsiradę kryžiai. Pasak jų. čia juos pastaty­dinęs keliolika metų dar prieš didįjį karą kun. Palukaitis. Šiaurinėje kal­no pusėje duobė buvusi padaryta dė­ka jo archeologinių tyrinėjimų. Matyt, Palukaitis norėjo sužinoti šio kalno vidaus paslaptis. Jis, pasikvietęs talkininkų, giliai rausęsis į kalną. Buvusi iškasta keliolikos metrų gilumo duobė, kol užtikta kažkokia kiaurymė. Tada jie atsinešę ilgą kar­tį ir bandę pasiekti tos kiaurymės dugną. Deja, jie sukišę visą kartį, o dugno pasiekti negalėję. Toks neti­kėtas nepasiekiamos bedugnės atra­dimas juos išgąsdinęs. Talkininkai manę, kad čia surasta pragaro anga. Todėl kunigo Palukaičio paskatinti jie tuojau užvertę duobę, kad iš jos nepradėtų eiti pragariškas garas, lįsti velniai, raganos. Žmonėse apie tai plačiai pasklidęs gandas. Neži­nia, ar tam tikėjęs kun. Palukaitis, kaip jo parapijiečiai. Tačiau jis liepęs padirbti tris kryžius. užnešti juos į pačią kalno viršūnę ir ten pa­statyti, Kryžiai buvo sustatyti krei­va linija, tik ant vieno jų buvo pri­kalta Kristaus kančia, kiti du Kris­taus kančios neturėjo, žinoma, tai buvo padaryta tyčia. Kryžius su Kristaus kančia vaizdavo nukryžiuo­tąjį, o kitu du — latrų kryžius. Kry­žiai buvę pastatyti su didelėmis iš­kilmėmis. Žmonės kalną buvę apli­pę kaip musės. Skambėję šventosios giesmės, į dangų kilę smilkalų dū­mai…

Be to, jos pasisakė ir šiaip žinan­čios vieną kitą legendą. Bagdonavi­čienei dar mažai esant, senukas jai papasakojęs, kaip kartą ant kalno žmogus iš velnio laimėjęs daug pini­gų. Mat, velnias šventadienį per pa­čią Sumą, iškilęs ant kalno, vėdino pinigus. Auksas saulėję žėrėjo, kaip gelsva, šviesi ugnis. Tuo tarpu vie­nas senis ėjo pro kalną. Tai pama­tęs, jis pamažu priėjo arčiau. Vel­nias buvo pasivertęs į kažkokį po­naitį ir ramiai žaidė pinigais. Senu­kas turėjo su savim rožančių; jis nutraukė vieną karoliuką ir metė jį aukso skrynion. Kilo didelis trenks­mas, ėmė pūsti smarkus vėjas. Se­nukas džiaugėsi pats nusiritęs nuo kalno. Naktį jis išgirdo už durų triukšmą. Velnias reikalavo, kad jis atsiimtų iš skrynios savo karolį. Se­nuko būta gudraus. Jis apsivilko švarką su dideliais kišeniais ir nu­ėjo. Nors velnias ir labai išsisukinė­jo, tačiau jis pirma prisipylė kišenius aukso, tik tada išėmė rožan­čiaus karolį. Senukas staiga pratur­tėjo ir tik prieš mirdamas papasakojo, kaip jis apgavo velnią.

Tų pinigų ieškoti ant kalno ėję ir daugiau. Tačiau ne visus laimė ly­dėdavusi, nes juos čia baidydavę vel­niai, raganos. Kitiems net pavykę prisikasti geležines duris. Tačiau ant jų buvę pakabintos žirklės, kurių reikšmės jie negalėję atspėti, todėl į pilį neįėję. Kartais mėnesienos naktimis ant kalno pasigirstą nuostabiai puiki muzika. Kartais drebąs visas kalnas, kai pro jį joją raitelių pul­kai. Tada viršukalnyje sušvintanti šventoji ugnis ir prie Perkūno auku­ro pasirodančios dešimtys vaidilučių. Ilgaisiais rudens vakarais čia susi­renkančios raganos. Jos čia ant šluo­tų, kaip ant žirgų, sulekiančios kaukdamos su vėjais iš visų kraštų, gal ir iš viso pasaulio. Tada įvyks­tanti jų puikioji puota. Jos išmokstančios daug kerų ir burtų, sužinančios daug žemės paslapčių ir vėl grįžtančios į slėnius, miškus, prie savo burtų laužo ar verdančio katilo.

Darant įvairius kasinėjimus, kal­ne buvo atsitiktinai rasta daug įvai­rių senoviškų pinigų, papuošalų, kaž­koks nuostabiai gražus bronzinis gai­dukas ir kt.

Bolševikmečiu daug apylinkės gy­ventojų skaudžiai nukentėjo. Tos pačios ponios parodė netoli esantį Kirilio dvarą, kurio savininką išvežė Rusijon dar pačiomis pirmosiomis bolševikų atėjimo dienomis. Jis, ve­žamas Rusijon, kaip pasakojęs kitas kalinys, pamišęs. Dabar šiame dvare gyveną jo broliai. Netoli kalno, šiau­rinėje pusėje matyti ūkis, kuriame buvo suimtas valsčiaus sekretorius Neščiauskas. Karo išvakarėse jis bu­vo nugabentas prie Červinės ir ten su kitais žuvo. Kalno pietų pusėje matyti stambokas Dambrauskų ūkis. Iš jo buvo kilęs kunigas Dambraus­kas, kuris klebonavo Kuršėnuose ir ten buvo bolševikų žiauriai nukan­kintas. Rainiuose buvo nužudyta keletas luokiškių, vienas kitas buvo kitur nukankintas. Keliasdešimt ka­lėjo kalėjimuose; atėjus vokiečiams jie laimingai iš ten išėjo ir grižo na­mo.

Nuo kalno nuvykome tiesiai į Luo­kę. Pernakvojus, rytą su vietos kunigu apžiūrėjome bažnyčią. Bažny­čia medinė, iš vidaus ir oro nedaro gilesnio įspūdžio. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta Vytauto Didžiojo lai­kais, o pastaroji — 1768 metais. Bažnyčios kairės pusės altoriuje yra labai graži šv. Mergelės statula. Ji užleidžiamą tam tikru septynių ka­lavijų paveikslu. Šis paveikslas pieštas kažkokio Prancūzijos vienuolio ir turi nemažą meninę vertę.

Miestelio namai daugiausia medi­niai. Prieš keliolika metų jis buvo nudegęs ir tik dabar atsistatęs. Miesteliui esant gamtos atžvilgiu nelabai gražioje vietoje, jam nude­gus, buvo kilusi mintis jį perkelti už keturių kilometrų — prie Biržu­vėnų dvaro, kur labai gražios apy­linkės ir upė. Miestelio aikštėje yra pastatytas Nepriklausomybės pa­minklas, aukštas stulpas su iš visų keturių pusių prikaltomis bronzinė­mis lentomis ir įrašais. Vienoje pu­sėje yra įrašyta: „Dieve, laimink Lietuvą“ ir kryžiaus ženklas; antro­je pusėje — „Aukojame dėl tavęs, gimtoji šalele, gyvybę, širdis ir tur­tą”; trečioje — „Lietuva, būk galy­bė su sostine Vilniuje“ ir ketvirtoje — „Per amžius budėję, laisvę laimė­jom per aukas ir pasišventimą“. Tie patriotiški įrašai bolševikams nepa­tiko. Jie lentas su Vyčiais nuplėšė ir sumetė į kažkokią pelkę. Juos išvi­jus, jos buvo surastos ir vėl pritvir­tintos prie paminklo savo senose vietose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *