Lados kalnas

Lados kalnas
Aringas Gorodeckis „Lados kalnas“ // Ladakalnis. Nr. 38.

Kas nors kartą buvo už­lipęs ant kalno, pakeleivių Ledakalniu, o vietinių žmo­nių Ladakalniu, Ladu (pvz.: „Tai į Ladą einat?“) vadi­namo, rado laiko kelias minutes pastovėt ant jo su­sikaupus, pajust jo nepap­rastą dvasią, dosniai atve­riamų grožybių žavesį – niekados jau šito pojūčio nebeužmirš.

Nesusirungs šis kalnas nei savo aukščiu (tik 175 m a. a.), nei dydžiu su ki­tais žymiausiais Lietuvos kalnais, – bet to ir nerei­kia. Neverta, skaičiuojant pagal kraštovaizdžio – įvai­rovės skales, ginčytis, – gražiausias ar ne Lietuvoje atsiveria vaizdas nuo šios kalvos. Visa tai palikime kompiuterių didybės aps­vaigintiems programuoto­jams. Mums svarbiausia, kad yra toks šventas kal­nas – Ladakalnis, ant ku­rio pasitikt saulės, išleistu­vių metu ateina Linkmenų ir Kirdeikių abiturientai. Rasos naktį gieda tautišką dvasią puoselėjantis jau­nimas. Kad yra kalnas traukte traukiantis grožio ir tyrumos išsiilgusius žmo­nes.

Pamažu, nejučiom La­dakalnis įsitvirtina Lietu­vos pasaulėvaizdyje. Ti­kiu – ateis toks laikas, kada lietuviai susivoks, kad yra tokių Tėvynės vietų, kurių nevalia neaplankyti. Galbūt japonų – pavyzdžiu atitinkamai privalomai eks­kursijai į Fudzijamą, Lie­tuvos mokyklinėse progra­mose bus numatyta eks­kursija į Ladakalnį. Bet gana apie svajones ir po­jūčius, dabar apie pati kalną.

Giedrą dieną nuo Ladakalnio matyti net šeši eže­rai: Linkmenas, Asėkas, Alksnaitis, Alksnas, Ūkojas, Pakasas. Siliniškių kalvagūbrio kuproje pūpsantys Puziniškio, Ginučių, Papiliakalnio piliakalniai: Ginučių ąžuolyno, Min­čios ir Ažvinčių girių ža­luma vilnijantys toliai. Ant kalno visada rasi krūsnis didesnių ir mažes­nių akmenų, suneštų čia lengvatikių žmonių, sie­kiant atsipirkti už įvai­riausias nuodėmes.

Bet didžiausias ir pas­laptingiausias šio kalno tur­tas yra ne tie akmenys, nuo jo viršūnės atsiveriantys ežerai ar neišmatuoja­mom savo platybėm akį pakerinčios girios. Dažniau­siai guvesnio proto nacio­nalinio parko svečiui parūpsta šio kalno vardas. Kodėl būtent Ladakalnis? Klausimas įdomus ir tiks­lingas. Šis vardas būtų sa­vaime suprantamas, jeigu kalvos šlaite trykštų žiemą ledais virstantis šaltinis ar būtų likę žymių, liudi­jančių senovėje čia pilia­kalni ar gynybinį įtvirtini­mą buvus. Bet kalvos šlai­tai nešaltiniuoti, senovėje, atrodo, jo vandeniu nie­kas žiemą nelaistė – prie­šams neįkopiamu stiklo kal­nu nevertė. Bent jau prieš kalvos pertvarkymą (1981 metais praplatinta jos apž­valgos aikštelė) jokių šal­tinių ar buvusių įtvirtini­mų pėdsakų čia nepastebė­ta.

Vienas iš vietovardžio Ladakalnis kilmės aiškini­mas byloja: „Šiauriniuose kalvos šlaituose vėliau nu­tirpsta sniegas, naktinių, at­šalimų dėka sudarydamas ledo plutą. Tokioj stačiašlaitėj kalvoj kaip Ladakalnis tai ypač ryšku ir turėjo būti pastebėta kalvos šlai­tus įdirbdavusių žmonių“.

Tačiau šis aiškinimas neįtikinantis, – senovėje visuose kalvos šlaituose tikriausiai dar ošė pušys, nes pradžioje buvo įsisavi­namos kitos, žemdirbystei žymiai palankesnės, vietos.

Dr. Eugenija Šimkūnai­tė, kilusi iš Tauragnų, kar­tą svečiuodamasi naciona­liniame parke, papasakojo, jog vietiniai gyventojai minėdavę šią kalvą buvus šventinių suėjimų vieta. Ji mano, kad ši kalva se­niau Laidokalniu vadinta ir tik vėliau šis vietovar­dis virtęs Ladakalniu. Kaip ten bebūtų, tenka sutikti, kad Ladakalnis (Ladas) yra arba senesniojo, kitaip skambėjusio vie­tovardžio kreipinys, arba mums jau nebesuvokiama jo prasmė. Abu atvejai vi­siškai galimi. Kalbotyrininkai teigia, kad kai kurie Lietuvos vietovardžiai me­na net keliolikos tūkstant­mečių praeitį, t. y., jie mus pasiekė atkartoti daugiau nei penkių šimtų žmonijos kartų.

Straipsnio autorius mano, kad žinant šio kalno ypatingą poveikį bei buvus jį šventinių suėjimų vieta, pasakojimus apie čia, stiklo kalne, gyvenusią neapsakomo grožio karalaitę, vietovardis Ladakalnis sietinas su senovėje Lietuvoje per visas svarbiausias šventęs garbintos Didžiosios Lados vardu.    

Prof. Pranė Dundulienė apie šią deivę rašo: „Seniausioje kosmogoninėje mitologijoje, greičiausiai vėlyvojo paleolito laikais, atsirado antgamtiškos pramotės, kuriose senovės žmogus įasmenino pasaulio gyvūnijos ir augmenijos nesibaigiamumą. Tokia antgamtinė pragimdyvė buvo baltų Didžioji deive motina Lada. Ši deivė arti­ma graikų Ledai, Kretos Mikėnų — Latai, romėnų — Ladonai. Didžiosios dei­vės gimdytojos Lados ir jos dukters Lelos kultas buvo žinomas ir slavams. Jų kulto arealas labai dide­lis. Jis prasideda prie Ad­rijos jūros, tęsiasi iki Ka­rnos ir nuo Balkanų Iki Baltijos jūros…

Baltai deivę Ladą, atro­do, vadino ne tik Didžiąja Lada (Didzi Lada), Moti­na Lada, Pasaulio Karaliene, bet ir Dievų Motina. Pranė Dundulienė mano, kad K. Tacito (l a.) veikale „Germanis“ minima aisčių garbinta Dievų Motina greičiausiai buvo „Visatos pramotė Deivė Lada“.

Ezoterinio pobūdžio knygoje „Marijos sodo lapai“ II dalis) apie Dievų Mo­tiną, kitaip dar vadinamą Pasaulio Molina, paaiškina­ma: „Žinoma, dabar metas nurodyti, kad Viešpačiams bendroji Motina nėra sim­bolis, bet Didysis reiški­nys Moteriškojo Prado, ku­ris yra dvasinė Kristaus ir Budos Motina.

Toji, kuri mokė ir palai­mino juos į žygį. Nuo se­nų laikų Pasaulio Motina siunčia į žygį, žmonijos istorijoje jos ranka nutie­sia nenutrūkstamą siūlą.

Prie Sinajaus Jos balsas skambėjo. Buvo priimamas Kali pavidalas, Izidos, Istar pagrindai. Po Atlantidos, kai buvo suduotas smūgis dvasios kultui, Pa­saulio Motina pradėjo nau­ją siūlą, kuris suspindės dabar“.

Kai kurie tyrinėtojai (pvz., prof. Marija Gim­butienė) Marijos kulto Lie­tuvoje gilumą aiškina ir matriarchatinėmis, ypač Didžiosios Lados garbini­mo tradicijomis. Kaip ten bebūtų, baltų pasaulėvaiz­dyje Lada vadintos Pasau­lio Motinos paveikslas vi­sada buvo itin ryškus. Lada ir Lela dažnai minimos su Lietuva susijusiuose isto­riniuose šaltiniuose. Be Ta­cito (l a.), Deivę Ladą, Dzidi Lado mini J. Dlugošas (XV a.), M. Strijkovskis (XVI a.), Miechovita (XVI a. pr.). Iš pastarojo sužinome, kad dvasininkai už­draudė lietuviams Sekminė­se giedoti giesmes, kuriose minima Lada. M. Krameris rašo, kad lietuviai, kuršiai ir latviai garbino Ladą arba Ledą, kurios garbei per Jonines kaišė šaltinius medžių šakomis bei gėlė­mis ir rinko gydomąsias Žoles. Pasak M. Valančiaus, Šventos deivės Lados gar­bei žemaičiai šventė pirmą­jį po Velykų trečiadienį, kai nieko nedirbo, net ir „piršto pirštu nekeitė“, kad apsaugotų savo javus nuo perkūnijų ir krušų. Pasak kitų šaltinių, lietu­vių burtininkai ir vaidilos savo giesmėse šaukėsi deivių Lados ir Letos. Mene Lada paprastai bu­vo vaizduojama su iškelto­mis į dangų rankomis, lyg prašanti palaimos augan­čiam ir bręstančiam derliui. Teisus ar ne straipsnio au­torius, susiedamas Ladakalnio vardą su Didžiąja Deive Lada, galėtų tik­riausiai atsakyti tik žmo­nės, sugebantys žvilgterėti į prabėgusių amžių glūdumą. Šiuo straipsniu ir nenorėta nieko įtikint, jo paskirtis paskatini užlipus ant Ladakalnio susikaupi, susimąstyti, mintimis pa­lytėti Didžiosios Lados gar­binimo laikus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *